– Minėjote, kad gyvenate įprastą gyvenimą. Vis tik šie metai nebuvo įprasti, ypač medikams. Kokius įvardytumėte didžiausius iššūkius?
– Didžiausi iššūkiai buvo praėjusių metų kovo-balandžio mėnesį, kai apie naująją infekciją žinojome dar labai mažai. Reikėjo perorganizuoti infekcinių ligų centro darbą, prisitaikyti prie naujų darbo sąlygų su specialia apranga, įsitikinti, koks to naujojo viruso užkrečiamumas, išsiaiškinti kaip gydyti COVID-19 infekciją. Kolegoms gydytojams, slaugytojoms, visam centro personalui teko tarsi „išeiti iš komforto zonos“, pasiryžti dirbti su tuomet jau įvardinta ypatingai pavojinga naujojo koronaviruso infekcija. Pirmasis tuomet įkurtas COVID-19 infekcijos skyrius net buvo pramintas „reaktoriumi“. Organizuojant darbą naujomis sąlygomis, teko susidurti su skirtingomis nuomonėmis, žmonių baime, kviečiant kitų specialybių kolegas į pagalbą daug kalbėjom, ieškojom kompromisų. Tuo pat metu sulaukėm ne vieno jauno kolegos savanorio, kurie patys pasisiūlė dirbti COVID-19 infekcijos fronte, mums tuomet tikrai labai padėjo, dėka jų lengviau savo kasdieniniame darbe įdiegėme daug naujovių, ypač atsisakant popierinių ligos istorijų ar kitų dokumentų pildymo.
Kitas įsimintinas laikotarpis buvo praeitų metų pabaigoje, kuomet Lietuvoje patyrėme antrąją COVID-19 infekcijos bangą, Lietuva pagal sergamumą pirmavo Europoje, o mums teko dorotis su iššūkiu, kur hospitalizuoti pacientus, kai visos stacionarinės ir reanimacijos lovos yra užimtos.
– Ar buvo momentų, kai rankos nusvirdavo ir nieko nebesinorėjo daryti?
– Gal nesu tokia lengvai pasiduodanti. Nuovargio buvo tikrai labai daug. Ypač pradžioje, kai ėmė plūsti nepamatuojami pacientų skaičiai, kai valstybės mastu dar nebuvo priimta tam tikrų sprendimų. Vėliau, kai buvo perpildytos visos Vilniaus regiono ligoninės ir reanimacijų lovos. Tuomet tekdavo priimti sunkius sprendimus dėl ligonių išsiuntimo į kitų miestų ligonines. Trūko poilsio, bet jei jau prisiimi įsipareigojimus, turi juos vykdyti, niekas negalėjo nuspėti, kiek truks pandeminė situacija, prasidėjusi 2020-ųjų kovo mėnesį. Ilgesnių, ramesnių atostogų taip iki šiol ir neturėjome. Tik neseniai baigėsi savaitgaliniai administraciniai pasitarimai dėl pacientų paskirstymo ir kitų svarbių organizacinių klausimų.
– Nebūdavo pikta dėl žmonių neatsakingumo?
– Aš ne tokio charakterio, kad jausčiau pyktį, bet būdavo skaudu, kai, nesilaikydami karantino reikalavimų, atvažiuoja vaikai ar anūkai aplankyti savo vyresnių artimųjų, negalvodami apie galimas pasekmes. Paskui tie senoliai pakliūva į ligoninę ar net reanimacijos skyrių, buvo ir liūdnų baigčių. Tokiais momentais galvoji, negi žmonės nesuvokia savo veiksmų sukeliamos rizikos? Bet pykti aš nelinkusi. Manau, kad reikia daugiau kalbėti su žmonėmis, paaiškinti apie infekcijos perdavimo kelius ir sunkios ligos riziką vyresniesiems.
– Dirbate ir ligoninėje, ir universitete. Kaip pavyksta viską suspėti?
– Dirbant universiteto ligoninėje tai įprastas reiškinys. Dauguma mano kolegų taip pat dirba gydytojais ligoninėje bei dėstytojais universitete. Manau, kad tai viena iš esminių sąlygų, kad studentus mokantis dėstytojas turėtų patirties ir kaip tam tikros specialybės gydytojas. Pandemijos metu susidūrėme su iššūkiu, kuomet turėjome pereiti prie nuotolinio infekcinių ligų dėstymo, nebuvo galimybių kartu su studentais apžiūrėti pacientų, todėl klinikines situacijas turėjome kurti popieriuje. Pradžia gal ir buvo nelengva, tačiau dabar, kaip turbūt ir daugelyje sričių, nuotolinis darbas tapo įprastu. Turi jis ir tam tikrų privalumų. Pandemijos metu darbo ligoninėje apimtys keitėsi, kuomet išaugo stacionarinių lovų COVID-19 liga sergantiems pacientams poreikis ir buvo atidaryti nauji COVID skyriai. Tuomet Infekcinių ligų centro lovų skaičius nuo 50-ties išaugo iki beveik 200. Dabar, mažėjant sergamumui, mažinamos ir lovos, skirtos šios ligos gydymui, taigi vėl grįžtame prie įprastų darbo apimčių. Ligoninėje ir universitete dirbu nuo pat savo gydytojo darbo pradžios, manau, kad abi šios pozicijos viena kitą papildo.
– Kodėl apskritai pasirinkote gydytojos profesiją?
– Mūsų šeimoje yra jau keturios gydytojų kartos, dėl to ir man nekilo daug svarstymų. Vienu metu buvo minčių studijuoti anglų kalbą, bet buvo sovietmetis, šeima atkalbėjo, sakė, ką aš su ta anglų kalba darysiu. Mano senelis buvo terapeutas, senelė – odontologė, mama – psichiatrė, aš baigiau gastroenterologijos rezidentūrą, o vėliau įgijau ir infekcinių ligų gydytojo specializaciją. Mano vyresnioji dukra šiemet baigia radiologijos rezidentūrą. Jos neskatinau rinktis medicinos, bet ji dėl savo profesijos neturėjo abejonių. Daugelis mano kolegų vaikų taip pat pasuko šiuo keliu. Matyt, taip natūraliai išeina. Gal ir gerai, nes yra dalykų, kuriuos karta iš kartos gali perimti.
– Niekada negalvojote apie gyvenimą svetur? Ne paslaptis, kad dauguma gydytojų išvyksta kitur.
– Tai gal aktualiau jaunajai medikų kartai. Mano kartos dalis kursiokų išėjo į farmacijos verslą, nes tuo metu atlyginimai ten buvo gerokai didesni. Mano kartos medikams teko dešimtmečius dirbti gaunat labai mažus atlyginimus. Todėl kai kurie pasuko į verslą, kiti pradėjo savo praktiką privačiose klinikose. Į užsienį dirbti mano kartos bendraamžių išvažiavo palyginti nedaug. Man gydytojo darbas visada labai patiko ir niekada nenusivyliau savo pasirinkimu.
– Ar daug teko ir tenka aukoti asmeninio gyvenimo vardan karjeros?
– Gydytojo darbas tai nebūtinai karjera, tai pasirinkimas. Reikia pripažinti, kad telefonas niekada nebūna išjungtas. Žmonėms reikia patarimų, jie skambina, niekas už tas konsultacijas atlyginimo nemoka. Bet telefono neišjungiu ne dėl karjeros, o dėl meilės profesijai. Man mano specialybė buvo visuomet įdomi, norėjosi plėsti savo kompetencijas, sužinoti daugiau, o tai, suprantama, kad netelpa į standartines darbo valandas. Dažnai tai viena iš laisvalaikio formų skaityti profesinę literatūrą, ruoštis pranešimams, paskaitoms. Dirbant gydytoju nuolat turi mokytis, skaityti naujausią literatūrą, nes viskas labai greitai keičiasi, tobulėja. Dažnai galima pastebėti, kad į sekmadienio popietę pradeda „plaukti“ kolegų darbiniai laiškai, supranti, kad ne vienas tuomet esi prie kompiuterio ekrano. Tas pats jaučiama bendraujant ir su užsienio kolegomis. Jie savo profesijai taip pat atiduoda daug savo laisvalaikio. Tačiau, iš kitos pusės, pasisekę projektai, sėkmė gydant sunkų ligonį atneša labai daug pasitenkinimo ir tikro profesinio džiaugsmo, kuris mediko gyvenimą labai papuošia.
– Ar pavyksta grįžus namo atsiriboti nuo darbų?
– Jei tik įmanoma, stengiuosi, gal ne visada pavyksta. Neabejotinai lieka klausimų, kuriuos tenka apgalvoti ir spęsti jau po darbo valandų, tačiau kartais, pailsėjus, jie išsisprendžia net lengviau. Dažnai kolegos net patys pasiūlo, kad kokį svarbų aptarimą, kur reikia mobilizuoti savo žinias, pavyzdžiui, kuriant naujas mokslines idėjas, aptarimą suplanuoti šeštadienio ar sekmadienio rytą ir tai puikiai veikia, visiems pailsėjus pavyksta suplanuoti puikius projektus. Dabar su Kauno kolegomis rašome infekcinių ligų vadovėlį, šis darbas taip pat netelpa į įprastas darbo valandas, nes reikia daug susikaupimo, negali rašydamas blaškytis, atsakinėdamas į skambučius ar elektroninius laiškus. Todėl suprantama, kad šią užduotį geriausia atlikti savaitgaliais, kai šurmulio aplink daug mažiau. Praeis dar trys-keturios savaitės, pagaliau ateis vasara, tikėtina, kad COVID-19 liga sergančių pacientų sumažės ir galėsime kiek atsikvėpti, pailsėti nuo visų darbų ir įsipareigojimų. Tačiau rudenį tikėtina, kad ir vėl turėsime pandeminės infekcijos pakilimo bangą, gal ne tokią didelę kaip praėjusį rudenį, bet tam ruoštis turime. Jei ne COVID-19 infekcija, tai gal ir gripas vėl pakels galvą. Ne taip seniai turėjome tymų protrūkį, prieš tai buvo pandeminio gripo pandemija. Žodžiu, infekcinių ligų epidemijų ar pandemijų patirties turėjome jau ir anksčiau. Iš šios pandemijos taip pat daug išmokome, įgyta patirtis tikrai bus labai vertinga organizuojant darbą ateityje.
– Ką veikiate laisvu metu?
– Žinodama, kad turiu nedaug laisvo laiko, stengiuosi išnaudoti laisvalaikį pažintinei veiklai, naujiems potyriams ir bendravimui su vaikais, anūkais bei draugais. Pasyvus poilsis gali būti tinkamas tik keletą dienų, vėliau norisi veiklos, todėl mėgstame keliones dviračiais, žiemą slidinėjame, daug vaikštome. Turime puikią draugų kompaniją, su kuria kartu keliaujame, leidžiame laisvalaikį. Ne kartą važiavome dviračiais po Europos šalis, tokių kelionių metu nuvažiuodavome po 400-500 kilometrų, tačiau be fizinės ištvermės išbandymo, patirdavome daug įspūdžių, aplankydavome įdomiausius gamtos paminklus, mėgavomės vietinių gamintu maistu. Be abejo, pandemijos laikotarpiu visos kelionės sustojo, bet jau turime planų į priekį. Labai mėgstu kiną, esu tikra Kino pavasario fanė. Laukiu, kuomet Kino pavasaris grįš į kino teatro ekraną.
– Žmonės dažnai kuria planus, ką veiks, kai pandemija baigsis. Ar jūs turite kokių nors svajonių, kurias teko atidėti dėl esamo situacijos?
– Pandemijos įkarštyje negalėjome gyvai susitikti su vaikais ir anūkais, todėl dabar norėčiau daugiau laiko paleisti su šeima. Atidėti teko keliones, kurias jau vėl padedame planuoti. Buvau pradėjusi lankyti jogą, deja, kai sporto salės užsidarė, jogos pamokos tapo nuotolinės, bet joga salėje su mokytoja tikrai buvo žymiai patrauklesnė. Galbūt rudenį kontaktiniai užsiėmimai vėl sugrįš. Labai laukiam jau suplanuotų atostogų su draugais, toks pasibuvimas drauge labai geras užtaisas naujoms svajonėms ir naujiems darbams.
Balsuoti už Ligitą Jančorienę galite ČIA.
