– Kaip vertinate šiuos metus?

– Nelengvi, bet pamokantys buvo metai. Pradėjome labiau vertinti gyvą bendravimą, kas buvo tapęs tokiu tarsi antraeiliu reikalu. Anksčiau daugiau dėmesio skyrėme virtualiam bendravimui, virtualiems pokalbiams ir susitikimams. Pati stebėdavau situacijas, kai kavinėje susitinka draugai, pora ir kiekvienas sulenda į savo telefoną. Panašu, kad ši situacija mus labai gerai pamokė, atsikandome jau to virtualaus bendravimo iki soties. Žmonės nebenori nuotolinių mokymų, susitikimų. Pradžioje dar buvo susidomėjimas, entuziazmas, o dabar jau akivaizdu, kad visi pavargo nuo nuotolio, nuo tos virtualios realybės. Supratome, kad jokios technologijos niekada nepakeis artimo kontakto, gyvo bendravimo, kurio mums reikia kaip oro, kad išgyventume.

Kitas dalykas – kriziniu laikotarpiu pamatėme, kas yra kas. Atsiskleidė ir visos geriausios ir visos blogiausios savybės. Pamatėme, kaip gali visuomenė mobilizuotis, susikaupti, susirinkti, kai reikia spręsti ekstra situacijas. Pavyzdžiui, pačioje pandemijos pradžioje buvo situacija, kai medikams trūko apsaugos priemonių. Pati pamenu, kaip man parašė kelios medicinos įstaigos, kad neturi medicininių kaukių. Greitai suradau vieną penkių vaikų mamą, kuri siuva. Ji su draugėmis pagamino gal 120 kaukių, kurias nusiunčiau į gydymo įstaigą. Kita vertus, pasirodė ir kokie visgi esame neatsparūs tokioms krizinėms situacijoms, įpratę gyventi lengvai, norime lengvos realybės, kad viskas būtų tik gerai ir galėtume viską kontroliuoti. Pasimatė, kiek pykčio savyje talpiname. Suprantama, toks laikotarpis vargina, nežinomybė erzina, todėl labai lengva pasiduoti negatyvui, sąmokslo teorijoms, kurių kūrėjai suvokia, kokia tai palanki terpė melagienoms. Taip pat supratome, kad nekontroliuojame pasaulio ir nuo mūsų mažai kas priklauso. Viskas, ką galime, tai stengtis gyventi, prisitaikyti ir būti atsakingi visuomenės nariai, kad nepadarytume dar blogiau.

– O kaip pokyčiai asmeniniame gyvenime? Ar pavyko per karantiną stabtelti, pailsėti nuo darbų?

– Aš sustojusi esu jau beveik du metus. Darbuose esu tik viena koja, ir bent jau artimiausius metus grįžti neplanuoju. Dabar visas dėmesys yra sūnui. Jis yra prioritetas. Toks mano pasirinkimas. Kai žmonės skundžiasi, kad metus reikia pasėdėti karantine, juokauju, jog visos mamos, auginančios mažus vaikus, galėtų pasakyti, kad „klausykite, mes pirmuosius tris metus esame nuolatiniame karantine, neturime judėjimo laisvės ir labai daug dalykų reikia atsisakyti, nes auginame vaiką“. Be abejo, kalbu tik gerąja prasme. Motinystės patyrimai, nors kartais ir vargina, bet jie nuostabūs. Man karantinas buvo gerai. Vaikui nuo to – irgi geriau, abu tėvai namuose.

Daiva Žeimytė-Bilienė

– Ko išmokė du metai motinystės?

– Absoliučiai visko. Yra gyvenimas iki vaiko ir gyvenimas jam atsiradus. Du skirtingi gyvenimai. Tokio gyvenimo, kurį gyvenau iki sūnaus, niekada nebebus. Gimus vaikui, viskas pasikeičia iš esmės. Realybė apvirsta aukštyn kojomis. Nėra lengva prisitaikyti, nes niekas neduoda trijų mėnesių bandomojo laikotarpio, prisitaikyti reikia greitai, neturi laiko sėdėti ir galvoti, kaip čia dabar daryti. Motinystė-tėvystė išmokė į daugelį dalykų žiūrėti kitaip, paprasčiau. Tai, kas anksčiau atrodė labai reikšminga ir būtina, pasirodė nei reikšminga, nei būtina. Vertybės ir prioritetai pasikeitė. Įprastus užsiėmimus pakeitė buvimas su sūnumi.

– O kaip dėl stereotipų ir visuomenės požiūrio būti tobula mama. Ar juntate tą spaudimą?

– Tam nereikia jokių stereotipų. Pati iš savęs reikalauji būti tobula ir supranti, kad kartais net per daug. Bet tam reikia laiko. Būti mama reikia išmokti. Su vaiku gimsta nauji jausmai, nauji potyriai. Matyt, kiekviena moteris pasakytų, kad yra paslydusi, bandydama viską daryti tobulai, būti pačia geriausia mama. Aš tam, kad visai nenuvažiuotų stogas, lankausi pas savo psichologę Aušrą Kurienę, kuri yra turbūt pati geriausia ir vaikų psichologė. Ji man labai padeda. Esu iš tų, kuri visada ieško pagalbos ir pasitiki kompetentingais žmonėmis. Man keista, kai žmonės atsakymų ieško Youtube „profesorių“ gretose.

– Kaip vertinate šiandienę moterų situaciją Lietuvoje?

– Rinkimų rezultatai man patinka ne dėl partijų, o būtent dėl to, kad moterų yra daug ir Seime, ir Vyriausybėje. Yra didelis žingsnis į priekį lyčių lygybės prasme. Tikiuosi, kad ateityje nepablogės, o tik gerės. Bet, pavyzdžiui, kaip tik visai neseniai Sodra pradėjo skelbti vyrų ir moterų atlyginimų duomenis. Man plaukai pasišiaušė pamačius skirtumus. Tai yra tokia šešėlinė problema, apie kurią visi žino, bet niekas nekalba. Moterų vadovių yra tikrai daug. Jos yra be proto geros specialistės. Jos labai žmogiškos, atsakingos. Man patinka dirbti su vyrais dėl jų konkretumo, mažesnio intrigų ir emocijų kiekio, bet, tegu vyrai nesupyksta, man atrodo, moterų vadovaujamose įmonėse yra daugiau žmogiškumo. Darbuotojai dažniausiai būna lojalesni, gal daugiau motyvuoti. Moterys daugiau išklauso, į kiekvieną situaciją žiūri individualiai. Taigi šioje vietoje dar yra ką nuveikti, bet judame teisinga linkme.

– Ko sau palinkėtumėte?

– Sveikatos. Nieko daugiau nereikia. Viską turiu, viską galima pasiekti savo protu. Viskas yra uždirbama, jei nuosekliai ir su entuziazmu tai darai. O sveikata yra brangiausias turtas, kurio niekur neįsigysi. Žmonės, kurie susiduria su sveikatos problemomis, supranta, kad jokie pinigai, pažintys ar statusai nei rūpi, nei padeda tokiose situacijose. Todėl ir sau, ir kitiems palinkėsiu sveikatos, nes tai svarbiausias dalykas.