– Buvote nominuota „Delfi metų moterys 2020“ rinkimuose, ką jums tai reiškia?
– Nežinojau, kad buvau nominuota, man tai buvo staigmena. Tai yra didžiulis įvertinimas apskritai tam, ką aš darau. Man tai svarbu, aš labai pagarbiai žiūriu į tokius dalykus ir jokiu būdu neužrietusi nosies. Labai gera, kai pasitvirtina tai, į ką dedu savo energiją ir esu pastebėta dėl savo darbų.
– Šiemet jums sukako 40-imt, jums svarbūs gimtadieniai? Kažkaip pažiūrite atgal tą dieną, pagalvojate, kaip praėjo metai?
– Žiūriu į metus kaip į gyvybės metus, norisi kuo ilgiau būti gyvai šiame pasaulyje ir čia toks geras prieštaravimas, kai žmonės sako „oi, ne ne, neklausk, kiek man metų“. Dieve, aš kiekvienais savo metais didžiuojuosi, kad esu gyva, sveika, kad tiek daug fainų ir nelabai fainų dalykų atsitiko, kurie skatino judėti į priekį. Tai yra mano metai ir kiekvieni metai yra labai brangūs, tad galiu visiems drąsiai sakyti savo amžių. Aš nesuprantu, kai sako, kad negalima moters klausti, kiek jai metų, tai Dieve mano, kodėl negalima? (juokiasi) Kas čia per išsigalvojimai? Yra kaip yra, tai yra faktai. Mes norime labai ilgai gyventi ir greitai nemirti, bet tuo pačiu sau prieštaraujame ir sakome: „O Jėzus Marija, kiek man metų…“. O kaip mes galime ilgai gyventi sau prieštaraudami ir blokuodami tuos metus? Tai aš tiesiog labai džiaugiuosi kiekvienais savaisiais.
– Viename savo pranešime esate sakiusi, kad vis dar ieškote laimės recepto. Ką iki šiol pavyko rasti? Galbūt turite, ką patarti ir kitiems?
– Aš manau, kad viskas atsistoja į savo vietas, kai gyvenime atsitinka vienas dalykas – kai mes prisiimame atsakomybę už viską, už visus įvykius, kurie vyksta mūsų gyvenime. Kai suprantame, kad tai yra tik mano pačios iniciatyva įvykę vieni ar kiti dalykai. Blogi ar geri – nesvarbu, be mano panorėjimo to niekaip neįvyktų. Kai nustojame kaltinti aplinką, aplinkinius ar dar ką nors ir pasakome „Aš“ – tada viskas atsistoja į savo vietas. Tada supranti, kad jeigu sukūrei vieną, gali sukurti ir kitą. Ir tada visi tie dalykai ir aplinkybės, kas dabar vyksta gyvenime, nebetampa tokie baisūs. Priėmus atsakomybę už tai, ką padarei, pradedi suprasti, ką gali pakeisti, ką gali padaryti kitaip. Tada viskas pajuda dar geresne linkme nei buvo prieš tai.
– Taip pat minėjote, kad reikia išmokti į save žiūrėti taip, kaip norėtume, kad kitas į mus žiūrėtų. Ar jums tai pavyksta? Kaip to pasiekti? Juk dažnas esame kupinas neužtikrintumo, baimių, kritiškumo sau...
– Taip, bet praktikuoti. Viskas vyksta per praktiką. Galime paskaityti, pamąstyti, bet kai pradedi daryti praktiškai – tik tada ateina rezultatai. Pradėkime nuo paprasčiausio dalyko – rašykite vakarais ar rytais (kaip kam pagal poreikį ir energijos lygį) už ką sau norite padėkoti, ką supratote, ką padarėte sau. Svarbu atsisukti į save, nes kai pats save priimi, tai priima ir aplinkiniai. Jeigu save smerki – tu pastebėsi, kad ir kokia nors pardavėja ne taip į tave pažiūrėjo. Visi aplinkos žmonės tarnauja tam, kad pamatytume save, ką mes su savimi išdarinėjame.
– Pastebime tai, į ką labiausiai koncentruojamės?
– Taip, pyksti ant savęs – garantuotai ant tavęs kažkas supyks. Kai pradedi šiuos dalykus stebėti ar netgi užsirašinėti, tai pastebi dėsningumą. Aš pati pastebiu tą dėsningumą, kuris vyksta aplink, tad galiu ir drąsiai apie tai kalbėti, nes pati tą išbandau ir seku tuos dalykus. O kai pradedi tai daryti, aplinkoje atsiranda labai įdomūs žmonės, labai įdomi informacija, apie kurią tik pasvajoti galėjau prieš daugybę metų. Labai įdomus pasaulis tampa.
– Kokios pamokos apie santykius su savimi ir aplinkiniais jums yra labiausiai įsirėžusios?
– Pirmiausia, tai apie tą atsakomybę, kurią turime prisiimti už tai, kas vyksta. Kalbant apie santykius su kitais – viskas yra apie tą troškulį, kai mes esame siaubingai ištroškę ir norime atsigerti. Ir dar prieina vyras, dar vaikas ir sako: „duok man atsigerti“. Tai tuomet iš paskutiniųjų bandai surasti tą lašą iš kažkur, kur tu pats neturi ir nesi atsigėręs, tada pradedi pykti ant viso pasaulio, kad čia kažkas kažko prašinėja, kodėl negali man čia kažkas įpilti? O nieks negali, nes jie irgi yra ištroškę, ir tada gaunasi toks užburtas ratas, kuriame viskas žlunga. Išeitis iš to yra labai paprasta – visų pirma pasakyti „Stop“ ir atsigerti pačiai. Litrą, du litrus, tris litrus, jeigu norisi, o tada prisipilti dar kokius penkis ir parnešti šeimai, ir pagirdyti visus su didžiausiu malonumu, o ne dėl to, kad ten jau visi merdėja. Nefilosofuojant, o kalbant apie realius veiksmus, tai reiškia sugalvoti sau malonių veiklų, kad turėtumėte resursą, iš kur atsigerti. Tai kad ir penkios minutės, kurios skirtos tik sau paprasčiausiam pasėdėjimui ar kavai. Reikia elementariausiai skirti laiko sau ir tie dalykai prisipildo. Kitos išeities nėra.
– Su Deividu kartu esate jau dešimt metų, ar tai, ką papasakojote ir yra laimingų ilgalaikių santykių paslaptis?
– Tik su ta sąlyga galima būti kartu. Tik. Kitos išeities nėra ir bet kuriuo atveju, kad ir kaip besiklostytų gyvenimas, vis tiek atsisuksi į save. Tai kaip savimi pasirūpiname, nuo to priklauso mūsų aplinka, pasaulis, ką mes čia veikiame. Įprasminti savo gyvenimą, suprasti, kokius dalykus darai dėl savęs ir ar iš baimės gyveni ar iš meilės? Apsirengi šilčiau dėl to, kad bijai sušalti, ar dėl to, kad jaustumeisi jaukiai ir šiltai? Ar aš bijau, ar aš noriu savimi pasirūpinti, kad jausčiausi patogiai. Kiekvienoje situacijoje reikia paklausti savęs: iš meilės ar iš baimės?
– Įvairiuose interviu nuolat esate klausiama apie vestuves, kada jos bus. O ar jums apskritai jos svarbios? O gal esate iš manančių, kad tai nelabai ką keičia?
– Manau, kad jos turi atsitikti natūraliai ir bet koks spaudimas santykiuose niekur neveda. Man, pavyzdžiui, pati ceremonija ir pats momentas yra daugiau ne priesaika vienas kitam, o priesaika sau pačiam. Nes tai yra klausimas, kaip aš susidėlioju galvoje savo vertybes, ar aš noriu sau pažadėti, kad aš tam žmogui būsiu ištikima, puoselėsiu šeimą, įdėsiu savo indėlį? Tai yra daugiau savas žingsnis ir savas sprendimas. O kaip visa tai vyksta, tai vyksta tiesiog dviejų žmonių susitarimu, manau, kad tai turi būti labai sąmoningas žingsnis.
– Dažna moteris gana priešiškai žiūri į vyro buvusias partneres, jos savaime tampa tarsi priešėmis, bijo, kad praeitis gali sugrįžti. Tuo tarpu jūs šia tema turite visai kitokią nuomonę?
– Labai paprasta šioje situacijoje. Kol mes nepriimame, kad ji yra pirma, o aš esu antra – mūsų gyvenime negali nieko gražaus įvykti santykiuose, niekaip. Tiesiog vien dėl to, kad energetiškai tai yra teisybė, ji yra pirma, aš esu antra. Tai nereiškia geriau ar blogiau, tai tiesiog tam tikras eiliškumas. Ir jeigu aš randu širdy vietos tai moteriai ir esu dėkinga, kad tik po patirties su ja jis atiteko man, ir jis su manimi su visa šia patirtimi, suprantu, kad kitokio varianto nebūtų buvę. Be šios patirties jis nebūtų tokiu, kokiu yra dabar. Ir kol neatsistoja į vietas šie dalykai i neatsiranda dėkingumas buvusiai moteriai, tai gali raitytis, visaip spardytis, vengti, nenorėti pripažinti, bet taip tiesiog pačios sau kasasi duobę.
– Reikia išmokti savo ego nutildyti?
– Kokį ego! Koks čia gali būti ego? Tu esi tu, jei su tavo saviverte yra kažkas negerai, tai tu visada kovosi su bet kuo – ar tai moteris, ar vyras. Jei tu su savo saviverte susitvarkai, tai supranti, kad negali būti kitas žmogus, esi tas, kas esi ir gali būti geresnis už vakarykštį save, bet negali būti už kitą geresnis. Tai kai šioje vietoje tavo galvoje tampa viskas gerai, tai nebėra jokių konkurencijų, yra normalus vyro ir savo buvusių santykių priėmimas, pamokos, kažkoks normalus bei ramus mąstymas. O kai pradedame karščiuotis, tai iškart ženklas, kad kažkas čia yra ne taip.
– Tai jei moteris jaučia stiprų pavydą buvusiai, reikėtų pradėti nuo savo savivertės stiprinimo?
– Aišku, kad taip. Ir galų gale reikėtų tada atkreipti dėmesį, kas labiausiai erzina toje moteryje. Galbūt jos moteriškumas, galbūt jos žavumas, ko reikėtų ir derėtų pasimokyti iš jos, o ne atvirkščiai – pavydėti. Geriau tyliai ramiai atsisėsk ir pripažink, kad ji yra be galo moteriška ir tas žavumas tiesiog varo iš proto visus vyrus ir tu pasiimk, pasiskolink tai ir naudok savo gyvenime. Tada būsi labai dėkinga, kad gavai iš jos slaptą pamoką. Pavydas buvusiai – ne užsiėmimas, o sau duobės kasimas.
Už Delfi Metų Moteris balsuokite ČIA.
