– Esate nominuota „Delfi Metų Moterys 2020“ rinkimuose, ką jums tai reiškia?
– Niekada nemokėjau priimti savo nuopelnų ir tiesiog pasidžiaugti! Ir dabar turbūt nemoku, nes visada, kad ir ką bedaryčiau, man atrodo, jog vis per mažai: per mažai veikiu, per mažai dalyvauju, per mažai kalbu, visada viskas – per mažai. Taip save nuolatos spausdžiu į priekį siekti dar ir dar. Atrodo, jog per mažai dar nuveikiau, jog būčiau taip pagerba tarp visų, šių nuostabių, Lietuvos moterų, nominančių.
– Modelio karjera – dažnos mergaitės svajonė. Esate pasakojusi, kad iš pradžių jums buvo pasakyta, jog karjeros nepadarysite dėl kreivos nosies, tačiau vis dėlto nutiko priešingai. Nepasidavėte po pirmojo „ne“?
– Tuos žodžius išgirdau paauglystėje, o tuo laikotarpiu labai jautriai vertini ir priimi kritiką, o dar ir susigalvoji sau kokį šimtą pasiteisinimų ir priežasčių, kad tai tikrai ne tavo kelias. Į atranką, kurioje išgirdau tą pastabą apie nosį, ėjau tik iš smalsumo. Tąkart ėjo daug draugių, tai buvo smagi pramoga, o vėliau viską ir pamiršau – tęsiau profesionalios sportininkės karjerą. Dėl jos ta nosis ir buvo lūžusi (šypsosi). Studijų metais žingsnis po žingsnio ėmė dėliotis mados kelias, tapo vis įdomiau ir smalsiau, žinoma, ir sunkiau. Tuomet ir prasidėjo tikrieji „ne“ ir „taip“ – kaip loterija. Iki tol modelio patirtis Lietuvoje buvo tik „žibutės“ (juokiasi). Pirmoji kelionė į Milaną leido pajusti tikrąjį modelio gyvenimo skonį – buvo ir daug kastingų, kuriuos lydėjo „ne“, ir baimių, ir pasimetimo. Juk tada ir išmaniųjų telefonų nebuvo, internetas buvo tik biure, tai stovi viduryje didelės gatvės su dideliu žemėlapiu ir galvoji, kaip suspėti į tuos penkis kastingus visame mieste tiesiog kažkur (juokiasi). Galvojau – viskas, tai ne man, tai kažkoks košmaras, noriu namo! Vėliau pavyko „prasilaužti“. Manau, kad visur gyvenime mane vedė nuolatinis smalsumas, noras pažinti save ir pasaulį.
– Apskritai modelių pasaulyje žodis „ne“ turbūt itin dažnai girdimas. Dėl fotosesijos ar vietos ant podiumo rungiasi kartais net šimtai gražuolių, tad ko gero reikia itin stiprios savivertės, jog po keletos nepasisekusių kastingų nenusiviltumėte savimi? Kokios savybės svarbiausios tokios karjeros siekiančiai merginai?
– Savivertės – taip, bet tikrai ne egocentriškumo, akiplėšiškumo ar pasipūtimo. Tokios asmenybės niekam neįdomios, retas nori dirbti su akiplėšomis, isteriškais žmonėmis, kurie išpūtę akis rėkia apie savo vertę. Visų pirma, reikalinga pagarba sau ir savo aplinkai. Vidinė elegancija ir harmonija, emocijų valdymas, etiketas, manieros, kultūra. Svarbiausia žmogiškumas ir noras siekti bendro tikslo, bendradarbiavimas ir įsiklausymas. Jei visa tai pavyks sujungti su aukšta saviverte – tuomet ir bus super! Savivertės nereikės demonstruoti, ją reikia jausti ir turėti tai savo viduje.
– O ar laiką sustabdžius karantinui nepagalvojote apie kitą veiklą, kurios norėtumėte imtis? Kokių planų ateičiai turite?
– Planų ir veiklos turiu nuolat, o modelio darbas – tik vienas jų. Mano galvoje visada kirba įvairios idėjos, bet, žinoma, dar ir modelio karjerai ne pensija (juokiasi). Žinoma, karantino laikotarpis pristabdė mus visus, ypač mano pasaulį, bet ir jis man labai patinka – daugiau laiko skirsiu gėlių sodinimui ar pomėgiams, kuriems niekada neturėjau laiko, nes tiesiog per daug keliavau ir visada buvau svetur.
– Paminėjote nuolatinį buvimą svetur, kaip pavyksta puoselėti santykius su mylimuoju? Ko gero, atstumas – iššūkis kiekvienai porai?
– Ar atstumas kenkia santykiams? Iš patirties sakau, jog taip. Ar santykiai kenkia karjerai? Taip. Šiuo atveju, norint suderinti abu – visada reikia balansuoti, bet norint kažką gauti – visada turi kažką ir paaukoti. Tai kažkiek aukoji viena, kažkiek kita. O kaip viskas išsirutulios – taip ir bus (šypsosi).
– Ne paslaptis, kad jūsų sužadėtinis taip pat augina dukrą iš ankstesnių santykių. Tai ne vienam žmogui galėtų būti „raudona vėliavėlė“. Kaip apie tai sužinojusi reagavote jūs?
– Kad jis turi dukrą aš pamačiau iškart, nes visa soc. tinklo paskyra buvo jos nuotraukos. O be to – jis labai dažnai apie ją kalbėdavo, bet aš jau nuo pat pradžių čia nemačiau jokios problemos, juk arba priimi žmogų tokį, koks jis yra su visa praeitimi, arba ne. Žinoma, santykių pradžioje buvo keista, kad reikia jo dėmesį dalytis, vis tiek – juk kiekviena mergina svajoja, kad vyras visą savo dėmesį ir meilę skirs tik jai, o čia tokia maža mergaitė kartu. Tuo metu jai buvo maždaug vieneri. Tad ir laisvalaikį planuoti reikia kitaip, jis ne visada galėdavo atvažiuoti iš Kauno pas mane į Vilnių, nes jau būdavo suplanuotas laikas su vaiku ir savaitgaliais, ir darbo dienomis. Jam tuo metu auginti ir stiprinti tarpusavio ryšį padėjo ir Manto mama. Tuo metu pamačiau, koks gražus ryšys tarp tėvo ir mažos dukrytės. O kai persikėliau iš Vilniaus į Kauną – pradėjau daugiau dalyvauti jos gyvenime, tarp mūsų iškart užsimezgė labai graži draugystė. Mergaitė mūsų namuose turi ir savo kambarį, kuriame augina įvairaus dydžio žaislus, o namuose nuolat klega jos juokas. Meilė – turbūt vienintelis dalykas, kurio daugėja tik tuomet, jeigu ja daliniesi (šypsosi).
Už Delfi Metų Moteris balsuokite ČIA.
