– Esate nominuota „Delfi Metų Moterys 2020“ rinkimuose, ką jums tai reiškia?
– Man buvo labai netikėta. Kolegos parodė, kad esu nominuota – buvau labai nustebinta. Man tai labai didelis įvertinimas, patekti tarp veiklių ir gerai žinomų moterų. Gyvenime daug dirbu ir daug dėmesio skiriu savo turimų žinių dalijimuisi – tad labai džiaugiuosi, jog buvau pastebėta. Man tai paskatinimas dar drąsiau judėti pirmyn, nes panašu, jog einu teisingu keliu.
– Viename interviu pasakojote, kad turite neaprėpiamai daug energijos. Iš kur jos semiatės? Ar taip buvo visada, ar tiesiog jos su kaupu grįžta dirbant mėgiamą darbą?
– Pati taip nevertinu, bet labai dažnai girdžiu aplinkinius taip sakant ir klausiant iš kur turiu tiek daug energijos. Iš kur jos semiuosi, atsakyti sunku. Gerai pagalvojus – atsakyčiau, kad, matyt, iš vidaus. O viduje energija atsiranda, kai suderini savo dvi puses: prigimtinę, paremtą instinktais ir socialinę, išugdytą. Tada viduje esantys skirtingi poliai susijungia ir jų turima jėga sinergizuoja ir atsiranda gyvybinga energija. Čia toks visai nemokslinis paaiškinimas, mano pačios susikurtas (šypsosi). Bet taip yra, klausau savo vidinio balso, nebijau rizikuoti ir imti iš gyvenimo viską, ką jis man duoda. Taip buvo nuo vaikystės, buvau visur ir visada. Buvau proaktyvi, visur dalyvaudavau, viską veikdavau, gerai mokiausi, daug sportavau, buvau mokyklos prezidentė, nuo 16-os metų pradėjau dirbti. Ir taip ir nesustoju.
Žinoma, reikia pajausti ar tai, ką darai, tau patinka, ar tinka – ir tada energija tarsi nesibaigia. Visada turi būti balansas, nes perspaudus į vieną ar kitą pusę – energija pradingsta. Todėl ne tik daug dirbu, bet ir nemažai sportuoju, kartais pailsiu, o kartais sudalyvauju ir triukšmingame vakarėlyje. Turbūt teisingiausias energijos atsakymas būtų – balansas, kurį be galo sunku išlaikyti, gal tiksliau jo niekada ir neišlaikai, o visada jo energingai ieškai.
– Klausantis jūsų – atrodo, kad visa laiką tiksliai žinojote, ko norite ir kryptingai to siekdavote. Kas padeda būti tokiai užtikrintai?
– Taip, pasitikėjimo savimi man nestinga (šypsosi). Už tai, matyt, turėčiau padėkoti savo šeimai, ypač mamai, kuri man sukūrė didelį pasitikėjimą savimi. Nuo vaikystės keliu sau labai aiškius tikslus. Mėgstu svajoti. Susisvajoju, kad noriu kažko, tada automatiškai galvoje gimsta labai aiškus planas, kaip iki to nueiti. Čia ir prisideda mano net sakyčiau kartais naivus pasitikėjimas, kad pavyks, net nepagalvojant apie galimus sunkumus. O tada, viskas paprasta – imi ir darai, ir žiūri, kas gaunasi. Labai dažnai, turėdami idėjų, žmonės galvoja apie galimus trikdžius ar sunkumus. Reikia imti ir daryti, o tada žiūrėti, kur sunku ir tik tada spręsti. Kaip sakoma, jeigu pilvo neskauda, nereikia galvoti, kokius vaistus reikės gerti, kai pradės skaudėti. Kai pradės skaudėti tada ir sugalvosi (šypsosi).
– Esate sakiusi, kad kiek beuždirbdavote – pinigų sąskaitoje niekada neturėjote ir neturite – nes pinigai turi dirbti, o ne gulėti. Kokiais esminiais finansų patarimais galėtumėte pasidalyti su kitais? Kokias, jūsų manymu, esmines klaidas daro žmonės?
– Tikra tiesa – pinigų banko sąskaitoje daug neturiu, jie yra investuojami. Iš tiesų pati išmokau skaičiuoti dar vaikystėje. Gaudavau dienpinigių porą litų – litą išleisdavai, litą į taupyklę. Priduodavau butelius ar gaudavau dienpinigius už dalyvavimą orientacinėse varžybose. Taip pavykdavo nemažai susitaupyti. Visai neseniai mama papasakojo, kad kai buvau maža – skolindavau pinigus už 50% ar 100% palūkanas! Net pati to nepamenu. Patarimus dalinti man dar sunku, nes tikrai nesijaučiu, kad galėčiau patarti. Esminis dalykas iš kur yra pinigų – tai iš malonaus darbo, kurį darai. O kai darbą dirbi visa širdimi, su 110% atsidavimu – pinigai ar atlygis – tampa šalutiniu mėgstamos veiklos produktu. Žinoma – pinigus reikia skaičiuoti ir visada įsivertinti savo galimybes, nepirkti daug daiktų, gerai pagalvoti ar jų mums išties reikia. 10-20 proc. gaunamų pajamų rekomenduojama atsidėti – taupyti. O sutaupius 6-12 mėn. atlyginimo dydžio sumą – pusę iš jų investuoti, kad pinigai dirbtų jums, o ne gulėtų banko sąskaitoje ar kojinėje. Tokiu būdu užsitikrinsite pinigų srautą ateičiai ir jausitės saugūs. Manau, kad didžiausia klaida, kurią daro žmonės – pervertina savo galimybes ir nesuderina savo poreikių bei norų su finansinėmis galimybės. Kita klaida – negalvojama, kaip iš turimų pinigų padaryti daugiau pinigų – t.y. investuoti. Ypač dabar, pažengus technologijoms – atsiranda vis prieinamesnių ir suprantamesnių galimybių net ir nedidelėms pradinėms investicijoms.
– Minėjote, kad visada viską darote pagal planą. Jei nepavyksta planas A – vykdote planą B ar C. Ar niekada nepailstate strateguoti ir kurti planų? Kiek jūsų gyvenime lieka vietos spontaniškumui?
– Tiksliai žinau, kad šią savybę man išugdė šachmatai, kuriuos žaisti dar septynerių išmokė senelis. Darai ėjimą – ir pagalvoji apie 5 kito ėjimus, ir dar 5, ką darysi jei vienu ar kitu būdu paeis priešininkas. Turiu pripažinti, kad spontaniškumo lieka vis mažiau. Bet gal ne dėl to, jog yra planas A ar B, o dėl turimos atsakomybės bei pavyzdžio, kuriuo turi būti kitiems. Tačiau tikiu, kad jis grįš su kaupu. Aš dievinu improvizuoti ir krėsti įvairiausius pokštus ar elgtis itin nutrūktgalviškai.
– Agentūrai vadovaujate bei startuolį įkūrėte kartu su savo vyru Mindaugu, su kokiais iššūkiais susiduriate? Juk dažnai sakoma, kad dirbant kartu poros vienas kitam pabosta, asmeniniame gyvenime nebelieka romantikos, nes prie vakarienės kalbama apie naujus verslo planus?
– Anksčiau sakydavau, kad bendras verslas santykiams netrukdo ir tai yra nesąmonė. Deja, turiu pripažinti kad darbas kartu turi ir privalumų ir trūkumų. Ir didžiausias trūkumas ne tai, kad prie vakarienės stalo aptarinėji verslo planus, o rytais svajoji kaip užkariausi pasaulį – šie dalykai atvirkščiai – suartindavo. Tačiau didžiausias trūkumas – kad vietoje santykių su žmogumi prioritetu dedi verslą, o ne dviejų žmonių romantinius santykius.
– Vyrauja stereotipas, jog moterys linkusios viena kitai greičiau pakenkti iš pavydo, nei pagelbėti. Susiduriate su tuo ar, atvirkščiai, sulaukiate daugiau palaikymo?
– Visiškai su tuo nesusiduriu. Kaip tik aplinkoje matau itin daug palaikančių moterų. Gal kitų tiesiog nepastebiu (šyspsosi). Taip pat daug palaikymo gaunu ne tik iš moterų, bet ir iš vyrų. Man nepatinka, kaip versle yra išskiriami vyrai ir moterys. Taip neturėtų būti. Esame kiekvienas verti tiek, kiek rodo mūsų darbo rezultatai.
– Atidarius NT agentūrą, dėl didžiulio darbo krūvio po metų jums teko pagulėti ligoninėje – išmokote saugoti save? Kaip rūpinatės savimi dabar?
– Taip. Lygiai metus dirbdavau nuo 5-6 ryto iki vidurnakčio. Žinokite, pasaulis ir be mūsų sukasi, kaip sukęsis. Tad vėl pasikartosiu – supratau žodį balansas. Taip mano gyvenime atsirado tenisas, daugiau poilsio. Kitas svarbus dalykas – dirbti efektyviai ir išnaudoti savo stipriąsias puses. Nes dirbant su savo talentais pasiekiamas didžiausias rezultatas, per trumpiausią laiką. Taigi, formulė labai paprasta: efektyvus darbas, sportas ir poilsis (na, ir dar kartais vakarėliai). Turiu gana aiškų ritmą: darbas, 2-3 kartai per savaitę - tenisas, 1 kartas per savaitę sporto salėje, 1-2 masažai į savaitę. O va masažai skirti ne tik atsipalaiduoti, bet ir susitelkti energiją atgal, nes ji kartais išsibarsto (šypsosi). Kitas labai svarbus dalykas – artimi draugai, žmonės su kuriais nuoširdžiai galima pasikalbėti. Tai tiesiog būtina, nes viską laikyti viduje yra labai pavojinga – vieną dieną gali įvykti sprogimas. To nelinkėčiau nei vienam.
– Esate buvusi tylos stovykloje „Vipassana“. Kas jus ten atvedė ir ką iš šios patirties parsinešėte?
– Mano gyvenimo tempas be galo greitas. Be pauzių dirbu jau 16 metų. Kuriu naujus verslus, visada judu pirmyn, tačiau prieš dvejus metus pradėjau jausti, kaip nebesuprantu, kas yra gerai, o kas yra blogai. Pasimetė vertybės. Pradėjo dingti vidinė energija. Mano viena pažįstama užsiminė apie tokią stovyklą. Realiai, net nenutuokiau, kas tai yra. Bet vieną dieną sakau viskas – važiuoju. Net labai negalvojau, kas ten bus, kaip ir kodėl. Supratau, kad reikia. Čia ir vėl tas vidinis pasitikėjimas savo vidiniu balsu. Reikia – reiškia, varom.
Tiesą sakant, važiavau pailsėti, sustoti ir permąstyti savo vertybių bei einamo gyvenimo kelio. Tad nusipirkau bilietą į vieną pusę. Nežinojau, kada grįšiu – po trijų dienų, ar po trijų mėnesių. Tik nuvykus į vietą supratau, kad turėsiu tylėti beveik 11 dienų, be knygų, be telefono, be kompiuterio, be užrašų, be sporto. Tik su savimi. Tada šiek tiek išsigandau.
Iš šios kelionės grįžau pailsėjusi, sustiprėjusi ir vėl susistačiusi savo vertybes į jų lentynėles. Žinot, atsimenu kiekvieną minutę ir išgyvenimą patirtą ten. Jūs net neįsivaizduojate, kaip sunku 10 dienų išbūti su savimi, su savo galva. Galvojate, kad esate tyloje? Nė velnio! Galvoje yra tiek minčių, kad jas be galo sunku nutildyti. O kai jas po truputį nutildai – išgirsti save. Supranti, ko nori, pagalvoji apie tai, kas esi. Labai daug galėčiau pasakoti apie „Vipassana“ stovyklą ir ten išjaustas emocijas.
Apibendrinant, ši patirtis – tai pati didžiausia dovana sau. Norėčiau palinkėti kiekvienam išdrįsti padovanoti sau savo laiko.
Už Delfi Metų Moteris balsuokite ČIA.
