– Olga, esate nominuota „Delfi Metų Moterys 2020“ rinkimuose, Super moters kategorijoje. Ką jums tai reiškia?

– Be galo nustebau, tuo pačiu man tai labai malonu, nes buvo laikas, kai atrodė, kad darai darai ir tau vienai tai svarbu ir reikalinga. Atrodo, kad darbo nevertina, nors bandai žmones paskatinti kovoti už savo gyvenimą, motyvuoti, bet nė jiems patiems tai neįdomu. Būdavo, kad su vyru palaikome vienas kitą už rankų ir viskas. O čia kaip įrodymas ir paskatinimas, kad esu savo vietoje, darau tai, ką reikia ir toks stimulas ir įvertinimas, kad ne šiaip darau tai, ką darau.

Tie žmonės buvo iš žemiausio sluoksnio, koks tik gali būti. Aš juos kirpdavau, maitindavau, mokiau, kaip valgyti, nes kiti valgydavo tik su šaukštais. Tekdavo mokyti, kaip, atsiprašant, nusivalyti užpakalį ir popierių išmesti į šiukšlių dėžę, nes jie pastoviai išpurvindavo tualetą.

– Minėjote, kad pradėjus reabilitacijos centro veiklą, jūsų nesuprato net mama – sakė, kad išprotėjote ir labiau save mylėtumėte. Niekada nekilo abejonių, ar tikrai einate savo keliu?

– Tėvai nesuprato, kam jaunai merginai dirbti nešant visą savo atlyginimą į reabilitacijos centrą, nes aš dirbau, kad išmaitinčiau žmones centre. Mama nesuprato, atrodo, jauna šeima, sako, pradėtume kokį verslą, o čia visą save be laisvadienių atiduodi tarnystei kitiems. Iš pradžių neturėjome komandos, tad kai naktį keldavosi tie žmonės, tai ir aš keldavausi – jiems tai kojos skaudėjo, tai dar kas nors. Iš pradžių žmonės net nežinodavo apie mus, tai važiuodavome patys į čigonų taborą ir iš visokiausių landynių vyras veždavo benamius. Tie žmonės buvo iš žemiausio sluoksnio, koks tik gali būti. Aš juos kirpdavau, maitindavau, mokiau, kaip valgyti, nes kiti valgydavo tik su šaukštais. Tekdavo mokyti, kaip, atsiprašant, nusivalyti užpakalį ir popierių išmesti į šiukšlių dėžę, nes jie pastoviai išpurvindavo tualetą. Tikrindavau, kaip dantis valosi, nes tai buvo tokie žmonės, kurie to nemokėjo. Aišku, kalbu apie pačią pradžią, ne apie tai, kokie pas mus šiandien žmonės. Šiandien mes tarnaujame platesnei auditorijai, bet pradžioje buvo vien benamiai.

Reabilitacijos centrų suvažiavimas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Dirbote ir visą savo atlyginimą atidavėt tiems žmonėms, ar ilgai tai truko?

– Taip, sunku pasakyti, kiek metų, gal bent ketverius.

– Būdama jauna moteris, ką sau leisdavote?

– Nieko neleisdavau, vaikščiojau su kieno nors atiduotais drabužiais, nieko sau nepirkdavau, visus pinigus skirdavau reabilitacijos centrui. Bet iš tikrųjų visą laiką buvo viltis, tikėjimas ir žinojimas dėl ko mes tai darome. Visada tikėjome geresne ateitimi ir artimųjų nepalaikymas mūsų galbūt nestabdė, nes žinojome, dėl ko mes tai darome. Šiandien ir tėtis, ir mama visiškai kitaip žiūri į visa tai, patys būna paklausia kokio patarimo, nes jų nuostatos pasikeitė.

Norint tarnauti kitiems – reikia ir pačiai augti, mokytis. Kai pats esi stabilus, jautiesi pilnavertiškai, tik tada kažką gali duoti kitam.

Veiklą pradėjome nuo namo su kiauru stogu ir be finansų, iš idėjos. Tai atrodė kažkas beprotiško, iš pinigų, kuriuos gaudavome, vienai šeimai gana sunku išgyventi, o mes dar tiek žmonių apgyvendinome pas save. Bet aš pati atsistačiau būtent tada, kai pradėjau tarnauti tiems žmonėms. Mano pačios požiūris pasikeitė, suvokimas, įsigilinimas į žmonių problemas leido suprasti, kad viskas daug giliau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Su tais žmonėmis augau ir aš. supratau, kad ir pačiai su savimi reikia dirbti, anksčiau aš nė neįsivaizdavau, kad reikia investuoti į save, į savo mąstymą, tobulėti, mokytis, domėtis, tiesiog gyvenau turbūt kaip daugybė kitų žmonių – neinvestavau į save. O norint tarnauti kitiems – reikia ir pačiai augti, mokytis. Kai pats esi stabilus, jautiesi pilnavertiškai, tik tada kažką gali duoti kitam.

– Kaip suprantu, jūsų gyvenime buvo du lūžiai? Vienas, kai sirgote depresija bei epilepsija ir nusprendėte stotis ant kojų ir padėti žmonėms, o kitas – jau padėjus juos gelbėti?

– Aš savo vyrą Marių pažinojau dar tada, kai jis buvo dugne ir pats vartojo kvaišalus. Mes buvome kiemo pažįstami. Vėliau jis pateko į reabilitaciją ir išvažiavo. Būdavo, kad prieš tai jis ateidavo pas mane pasikalbėti, sakydavo, kad pasikalbėjus su manimi – jis geriau pasijusdavo, ne taip norėdavo vartoti. Vėliau mes nesimatėme gal šešerius metus, per tuos metus daug įvyko ir mano pačios gyvenime – buvo sukrėtimų. O ir mano paauglystė buvo sudėtinga – nenorėjau klausyti, maištavau, labai pykausi su tėčiu. Taigi, man buvo prasidėjusi nervinė epilepsija, gydytojai sakė, kad gersiu vaistus nuo epilepsijos visą savo gyvenimą. Prasidėjo ir depresija, gėriau vaistus ir nuo jos. Mane bandė vesti pas psichologus, bet ignoravau pagalbą, netikėjau, kad jie man padės. Po šešerių metų atsikrausčiau gyventi į Vilnių, tuo metu vis dar gėriau antidepresantus ir vaistus nuo epilepsijos. Vėl susitikau su Mariumi, bet jis buvo jau blaivus, tik pradėjęs kitų reabilitaciją, jau tikintis. Jis man pradėjo pasakoti apie savo gyvenimą, kaip viskas pasikeitė, pagalvojau, kad man vėl eilinį kartą „per ausis važiuoja“, net netikėjau. Vėliau jis man parodė, ką jis ten daro, tad man širdis kažkaip atsivėrė, pradėjau su juo kalbėti, jam atvirauti, kas mano širdyje darosi, kuo aš gyvenu ir jis man sako: „Olia, supranti, kad tu turi dabar visą gyvenimą tuos vaistus gerti, tave tenkina tokia situacija? Toks tavo gyvenimo būdas?“

Olga Balčiūnienė pamokslauja „New generation“ bažnyčioje
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Aš tiesiog egzistavau, negyvenau, nejaučiau pilnatvės ir džiaugsmo. Kas toliau? Nežinau. Dėl ko gyveni? Nežinau. Tiesiog tuštybių tuštybė. Ir jis man sako: „Jei tu nori kažką keisti savo gyvenime, tai turi žengti žingsnius.“ Pasakė, kad turiu tikėti Dievu, o aš esu žemiškas žmogus, tai man dabar čia tikėti kažkokiais dievais? Nesupratau to, bet tuo pačiu pamaniau – ką aš prarasiu? Jis man pasiūlė išbandyti Dievą. Galvoju, na kaip? (juokiasi). Sako: „Tu dabar jautiesi blogai, paklausk jo.“ O man tai tikrai juokinga buvo, bet pagalvojau, gerai, Dieve, jei esi, tai išgydyk mane. Po to važiavome į krikščionišką konferenciją Rygoje, o grįžus man reikėjo eiti pas epileptologą. Nuolat lankiausi pas gydytoją, man darydavo tyrimus, reguliuodavo vaistus ir panašiai. Atvykus gydytoja nieko nesuprato, paprašė ateiti po savaitės. Po savaitės vėl padarius tyrimus gydytoja pasakė – net nėra ligos židinių. Tai man buvo kaip patvirtinimas, kad Dievas tai padarė. Man tai davė stimulą tikėjimui. Supratau, kad galbūt ne viskas prarasta, nebegėriau ir antidepresantų, prasidėjo mano atstatymo kelias. Tuomet prisijungiau prie Mariaus, mes susituokėme, pradėjau tarnauti tiems žmonėms taip, kaip mokėjau. Kirpau juos, mokiau gaminti valgyti, buvau jiems tarsi mama – išklausydavau, patardavau, leisdavau jiems išsiverkti.

– Pasakojote, kad jie nemokėjo net paprasčiausių dalykų, kurie mums atrodo savaime suprantama – valgymas šakute ar nuėjimas į tualetą. Turint omenyje ir jų socialinius įgūdžius, ko gero, nebuvo taip lengva imti ir bendrauti?

– Taip, buvo tikrai nelengva. Įsivaizduokite, man neteko taip gyventi, o čia man staiga reikia vaikščioti su tais pačiais žmonėmis į bendrą tualetą. Jie man ir smirdėdavo, buvo tikrai sunku, o tuo labiau, kai pradėjome, pas mus gyveno tik vyrų bendruomenė, nebuvo moterų. O aš tuo metu buvau labai stipriai vyrų atžvilgiu įsiskaudinusi, ypač nepakęsdavau vyrų, kurie geria alkoholį, nes maniau, kad tokie vyrai gali tik sukelti skausmo. Man tikrai buvo nelengva. Bet būtent per pokalbius su jais aš supratau dėl ko taip viskas vyksta, ne šiaip sau žmonės atsiranda gatvėje. Aš pradėjau juos jausti, suprasti ir kitaip juos priimti.

– Tie žmonės ateidavo su istorijomis dar iš vaikystės?

– Taip, viskas ateina iš vaikystės. Jų tėvai buvo vartojantys arba juos palikdavo, iš vaikų namų arba buvo ir tokių, kai žmogus, atrodo, viską turėjo, viskas gerai buvo, augino abu tėvai, pritekliuje gyveno, tačiau tėvai bandė papirkti vaiko meilę pinigais – neskirdavo jam laiko ir prasidėjo maištas, kai rodoma, kad nebereikia tėvų pagalbos ar kaip tik noras atkreipti tėvų dėmesį bandant daryti įvairiausius negerus dalykus.

O. Balčiūnienės vedami moterų susitikimai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– O kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė?

– Šiandien turime didelę komandą, jau patys nesėdime reabilitacijos centruose. Šiandien tie patys žmonės, kurie išsikapstė iš dugno, atsikėlė – padeda kitiems žmonėms. Su vyru taip pat esame protestantų bažnyčios „Naujoji karta“ pastoriai, rengiame susirinkimus, pamokslaujame. Taip pat vedu moterų susirinkimus, grupes, kuriose susirenka įvairios moterys, nesiorientuoju tik į priklausomas, didesnę savo dalį laiko dirbu ne su priklausomais žmonėmis. Tad į grupes susirenka ir mokytojos, prokurorės, grožio salonų darbuotojos. Būna atviri vakarai, kur bendraujame įvairiomis temomis, galbūt kažkam tą dieną reikia palaikymo ar išsikalbėti. Važinėjame, konsultuoju šeimas dėl šeimos problemų.

– Kalbant apie reabilitacijos centrus, turbūt nebesulyginama, kaip dabar viskas vyksta ir kaip vyko, kai tik pradėjote veiklą? Koks besigydančiųjų kelias?

– Šiandien viskas visai kitaip. Šiandien mes turime komandą, gydome apjungdami krikščionybę ir psichologijos žinias. Dirbame su kūnu, siela ir dvasia. Mes žinome, kad žmogus taip sutvertas, kaip bebūtų – tai vienas nuo kito neatsiejami dalykai. Taigi, žmogus turi prisižiūrėti save – sportuoti, investuoti į savo kūną, apsirengti, laikytis higienos, rūpintis savo mintimis, emocijomis, baimėmis, abejonėmis. Vyksta didžiulis darbas, kad atstatytume žmones.

Turime gailestingumo namus, ten gyvena tie, kurie nieko neturi, tai pagyvenę žmonės, kurių valstybė nė neima, nes jiems reikia turėti turto arba gauti gerą pensiją, o tie, kurie visą gyvenimą pravalkatavo – nieko neturi, gauna soc. pašalpas ir tiek. Tai brandaus amžiaus vyrai, vadinu juos mūsų seneliukais. Ten yra 20 vietų, jie ten leidžia dienas, skaito knygas, turi savo darželius, mokosi. Jiems taikoma atskira programa, nes ką ten iš tų seneliukų daug paimsi? Bet jie vis tiek skaito ir mokosi, užsiima kita veikla.

Olga Balčiūnienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Dar Trakuose turime reabilitacijos centrą, ten labai geros sąlygos, pradžioje ten dirbome su benamiais iš gatvės, o laikui bėgant mes supratome, kad negalime padėti kitai grupei žmonių, kurie galbūt yra iš pilnaverčių šeimų, yra kokie nors verslininkai, policininkai ar gydytojai. Mes jų juk negalime suvaryti į vieną vietą, nes tai visiškai skirtingi žmonės – gatviniai ir žmonės, kurie turi savo namus, yra išsilavinę. Tam mes atidarėme kitą centrą, kad galėtume ir tam sluoksniui žmonių padėti. Tame centre kiek kitokia programa, daugiau psichologijos, 12 žingsnių programa, viskas stipriau.

Dar turime Rudaminoje centrą, Lapių kaime, ten daugiau krikščioniškas centras, kiek lengvesnė programa nei Trakuose. Žodžiu, visur skiriasi programos, kam netinka – gali kitur atrasti, kas jam tinka. Juk visi žmonės skirtingi, visiškai skirtingi jų būdai, požiūris, vieni imlesni, kiti lėtesni, vienas visą gyvenimą su plaktuku kalė ir jam davus knygą paskaityti – tai tiesiog neįmanoma, o kitas atvirkščiai – išsimokslinęs. Tad mes bandome padėti ir parinkti jiems darbus.

– Pasakojote, kad kartais žmonės, kuriems pagelbėdavote, išeidami jus net apvogdavo – išnešdavo jūsų daiktų, patalynės ir panašiai. Kaip nesiliovėte tikėjusi žmonėmis ir nenusvirdavo rankos, nedingo noras padėti? Ką sau tokiomis akimirkomis sakydavote?

– Ir dabar būna visko. Žiūri – daiktas tik buvo, paskui, žiūrėk, jau nėra. Čia yra toks sluoksnis žmonių, kad nori ar nenori gali būti visko. Dabar išmokome apsaugoti daiktus (juokiasi). Būna ir neprisaugosi – išlupa spynas. Man pradžioje buvo labai sudėtinga, galvodavau – kaip čia taip? Vėliau man vyras pasakė, kartą, kai galvojau, kad viskas – mane taip įžeidė, man taip buvo sunku, mes žmogui tiek padėjome, o jis mus keikė ir taip pasielgė, o Marius sako: „Olia, o tu dėl vieno tave įžeidusio žmogaus – uždarysi duris tūkstančiams ir nepabandysi jų išgelbėti, pakeisti jų likimų?“ Ir man taip tie žodžiai įstrigo. Tikrai, taip ir būna gyvenime, užsicikliname, kažkoks žmogus įžeidė ir vėliau atrodo, kad visi tokie. Kaip ir moterims būna, vienas vyras įžeidė, o ji sako – visi vyrai kiaulės. Taip ir šioje situacijoje, vienas žmogus taip padarė ir galvojame, kad visi tokie patys. Bet ne, yra daugybė žmonių ir dėkingų, ir norinčių sveikti.

Olga Balčiūnienė su šeima
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Pasidalinkite ir labiausiai įsiminusia žmogaus, kuriam pavyko padėti, istorija?

– Daug tokių istorijų yra. Galiu papasakoti apie Oksaną. Man paskambino vyras ir pasakė: „Olia, tik prašau – nieko nesakyk“. Atveža ją ant rankų, ji tuo metu svėrė 38 kg, o jai buvo gal apie 40-imt metų. Ant kojų buvo opos, ji vos galėjo vaikščioti, ėjo, griuvo, tie kaulai tarškėjo... Ten buvo tiesiog žmogus-skeletas ir aš galvojau, kaip mes jai padėsime? Ten tiek vaistų reikia... Ir toje reabilitacijoje ji buvo tokia nepaklusni, pridarydavo visokių šunybių, ją visi norėjo mesti lauk. Ji visą gyvenimą pravartojusi narkotikus, su vaikais ir artimaisiais nebendravo, buvo praradusi viską, ką tik galima prarasti. Šiandien ji yra mūsų centro administratorė. Ji atsigavusi, pas ją grįžo vaikai, ji jau močiutė, važiuoja atostogų, susitinka su savo artimaisiais, yra pilnai atsistačiusi. O niekas netikėjo jos gijimu, nė vienas reabilitacijos centras nenorėjo jos imti – buvo baisu. Bet Marius kažkaip ja patikėjo ir paėmė ją, o šiandien ji – visiškai kitas žmogus, nuostabios širdies savininkė, kuri vertina ir atsimena iš kur ištrūko ir tarnauja kitiems, kurie šiandien eina per tą patį. Labai didžiuojuosi ja.

Aš darau tai, ką gali mano ranka, bet imti atsakomybės už juos – aš negaliu.

– Esate minėjusi, kad būdavo tokių atvejų, kai žmonės atkrisdavo, pabėgdavo, vėl pradėdavo vartoti ir galiausiai net numirdavo. Jautriai priimate tokias istorijas ir išgyvenate ar išmokote atsiriboti?

– Aišku, šiandien aš jau esu žymiai stipresnė, jau nebe taip... Veiklos pradžioje kažkam išėjus aš verkdavau naktimis, man būdavo taip gaila jų, aš žinodavau, kur jie eina, kiek numirė žmonių. Aš tiesiog kaip mama dėl kiekvieno išgyvendavau. Kai žinai kiekvieno problemas, jis tampa kaip savas, toks artimas. Šiandien mane tai jau užgrūdino, jau suprantu, kad priklausomybės liga – labai sunkus ir sudėtingas kelias. Reikia daug atlaikyti ir ne visi praeina per tai. Aš darau tai, ką gali mano ranka, bet imti atsakomybės už juos – aš negaliu. Tarp išėjusių yra, žinoma, ir tokių, kurie labiau krenta į širdį, turi su jais artimesnį ryšį. Šiandien turime daug centrų ir net ne visus žmones pažįstu, kurie yra mūsų reabilitacijos centruose. Tiesa, yra viena pora, kuri bandė tvarkytis, anksčiau laiko išėjo, pasigimdė vaikelį ir abu atkrito. Tai atvažiavau pas juos, pamačiau, kad jie abu apsivartoję, tas mėnesio amžiaus mažylis guli... Man būna labai sunku, vaikai ypač kelia emocijas... Ačiū Dievui, kad ši šeima grįžo į centrus, paėmėme mamytę su vaikeliu, kad tik padėtume jiems susitvarkyti.

Rinkite Delfi Metų Moteris ČIA.