– Esate nominuota „Delfi Metų Moterys 2020“ rinkimuose, Super moters kategorijoje. Ką jums tai reiškia? Kas jums pačiai yra ta Super moteris?

– Man svarbiausia, kaip aš pati jaučiuosi savo gyvenime ir savo kūne – ar jaučiuosi realizuojanti savo idėjas, potencialą. Šiuo gyvenimo laikotarpiu jaučiu tai daranti pilnu pajėgumu, tai džiugina. Jaučiu, kad esu tik pačioje savo kūrybinėje pradžioje – visi dideli dalykai dar tik priešaky.

Man super moterys yra moterys, į kurias žvalgausi ir kurių stiprybe, išmintimi, nuveiktais darbais žaviuosi. Man tokios Lietuvoje yra Austėja Landsbergienė, Agnė Matulaitė, amžiną atilsį Milda Bliumenzonienė, Eskedar Maštavičienė, Beata Nicholson, Urtė Neniškytė, Milda Mitkutė, Ada Jonušė, Agnė Grigaliūnienė, Erica Jennings... Jų yra nemažai ir jos mane labai įkvepia. Kai žvelgiu į jas, suprantu, kad viskas yra įmanoma.

Beata Tiškevič
Foto: Ugnė Henriko

– Kokiu savo pastarųjų metų atradimu labiausiai didžiuojatės?

– Atradau savo gyvenimo tezę, kuri jau kurį laiką mane džiugina: „Kurk laimę iš to, ką turi dabar“. Ji mane moko nesikoncentruoti į tai, ko neturiu, negeisti dalykų, nezysti, o su džiaugsmu ir dėkingumu atsisukti į tai, ką jau turiu ir su tuo kurti gražias dienas. Kol kas puikiai pavyksta.

Kai žinai, kam ir dėl ko gyveni, tuomet susikuri tokią rutiną ir kasdienybę, kuri tau padėtų lavinti savybes, kurios padės pasiekti užsibrėžtus tikslus, įgyvendinti idėjas ir nudirbti darbus. Man visi išvardinti dalykai padeda įgyvendinti savo gyvenimo viziją.

– Kokiomis pagrindinėmis taisyklėmis vadovaujatės sveikai sielai, protui bei kūnui išlaikyti?

– Kartą per metus nuvykstu į 10 dienų „Vipassana“ tylos stovyklą, maudausi po šaltu dušu, sportuoju, skaitau knygas, saugau vidinę ramybę nuo išorės triukšmo, domiuosi stoikų išmintimi ir kai kuriuos jų principus taikau savo gyvenime, laikausi protarpinio badavimo.

– Viskas, ką išvardijote, regis, reikalauja nepaprastai daug valios ir pasiryžimo, kurio daugelis pritrūkstame. Kaip jums pavyksta?

Kai žinai, kam ir dėl ko gyveni, tuomet susikuri tokią rutiną ir kasdienybę, kuri tau padėtų lavinti savybes, kurios padės pasiekti užsibrėžtus tikslus, įgyvendinti idėjas ir nudirbti darbus. Man visi išvardinti dalykai padeda įgyvendinti savo gyvenimo viziją. Kai nežinojau, ką veikti su tuo gyvenimu ir kam jis man reikalingas, daug atidėliojau, išlaidavau, turėjau žalingų įpročių, netausojau savęs. Bet, kai supratau, kam visa tai ir dėl ko, kai pradėjau savo gyvenime priimti sprendimus, remdamasi svajonėmis, kai baimes nustūmiau šalin, atsirado daugiau gyvybės ir motyvacijos.

Saulius Baradinskas ir Beata Tiškevič

– Ne kartą kalbėjote apie lankomą terapiją, tą taip pat daro ir jūsų partneris Saulius. Kaip tai paveikė jūsų tarpusavio santykius ir santykius su savimi? Kokiais atradimais santykiuose labiausiai džiaugiatės?

– Terapija yra galvos higiena, padedanti neužsisukti tuose pačiuose mąstymo ratuose ir neužstrigti darant tas pačias klaidas. Ji kiekvienam žmogui savaip padeda, nes visi ateiname su skirtingais tikslais. Santykiuose su Sauliumi laikomės nuostatos, kad partneris neturi spręsti tavo problemų, neturi tavęs padaryti laimingu ar rasti tau, kuo užsiimti gyvenime – tai yra tavo paties užduotys, kurias įgyvendinti padeda terapija.

– Nors „meilė sau“ dabar dažnai skamba kaip nuvalkiota frazė, tačiau kiekvienas ją suprantame skirtingai. Kas jums yra meilė sau? Kaip ją auginate?

– Meilę sau suvokiu visų pirma per veiksmus. Kai susipažįstame su patinkančiu žmogumi, tam, kad patrauktume jo dėmesį, mes ir rengtis gražiau pradedame, ir kvepinamės, ir stebiname jį nuolatos – savo išmone, humoro jausmu, gražiais poelgiais. O štai dėl savęs neretai nepajudiname nė piršto. Man atrodo, kad save lygiai taip pat reikia suvilioti, stengtis dėl savęs, kasdien. Elgtis su savimi ir savo gyvenime taip, kad nusipelnytum savo paties pagarbos, visų pirma.

Aš tai puoselėju tesėdama susitarimus su savimi ir darydama dalykus, kuriuos kartais galbūt tingiu daryti, bet žinau, kad jie man sukurs gražesnį rytojų. Rimtai žvelgiu į savo svajones ir idėjas, jas įgyvendinu. Daugiausia dalykų savo gyvenime darau ne tam, kad patikčiau kitiems, o visų pirma – sau.

Beata Tiškevič
Foto: Ugnė Henriko

– Neseniai atšventėte 31-ąjį gimtadienį. Ne paslaptis, kad įprasta manyti, jog moteriai amžius – tarsi ne į naudą: niekieno nestebina koketiškai nuslėpti metai, juokeliai apie tiksintį biologinį laikrodį, ar kremą nuo raukšlių. Kiek jus pačią tai veikia?

– Man ši tema svetima. Jaučiu, kad tik pradedu gyventi, kurti, kvėpuoti. Gyvenu ne dėl veidrodžio, o dėl savęs pačios. Mano tikslai driekiasi daug toliau nei žurnalų viršeliai. Mano gyvenimo vizijai nesvarbi mano išvaizda – daug svarbiau ištvermė, išmintis, įdirbis, žinios, kantrybė. Šiuos dalykus labiausiai ir stengiuosi lavinti.

Išorinis komfortas turi mažesnę įtaką mūsų laimės jausmui, negu mes manome.

– Jūsų su bendramintėmis kuriami projektai nuolat plačiai nuaidi visuomenėje, kalbate apie dalykus, kurie įprastai nėra taip garsiai aptarinėjami, o tai, žinoma, sukelia ir neigiamų reakcijų. Ar jums sunku jas atlaikyti? Kaip išbūnate?

– Tikiu savo gyvenimo vizija ir į neigiamus komentarus žvelgiu kaip į foninį triukšmą. Jie manęs nestabdo, kartais sužeidžia, bet aš vis tiek einu toliau. Kol nepasieksiu savo pačios numatytų tikslų, kol neįgyvendinsiu savo idėjų, tol aš nesustosiu.

Beata Tiškevič
Foto: Ugnė Henriko

– Daugelis gyvenime turbūt natūraliai siekiame komforto, tuo tarpu jūs sakote, kad komfortas jums atnešė daugiau tuštumos nei laimės. Manote – komfortas tik laimės iliuzija? Ko dabar siekiate?

– Žinoma, kad aš noriu ir gražių namų, ir fainos mašinos, ir atostogų Balyje, ir dar daug kitų materialių dalykų, apie kuriuos svajoja galybė žmonių. Bet tai nereiškia, kad kol viso to neturėsiu, būsiu klaikiai nelaiminga. Ne, aš jau esu pilna ir laiminga dabar, su tuo, ką turiu.

Aš manau, kad išorinis komfortas turi mažesnę įtaką mūsų laimės jausmui, negu mes manome. Juk tuomet nebūtų nelaimingų turtingų žmonių? Bet jie irgi būna nelaimingi, ir pasimetę, ir gvildena tuos pačius klausimus, kaip ir daug mažiau finansiškai turintys.

Gulėdama mirties patale, nenoriu galvoti apie viską, ko neišdrįsau padaryti, nes bijojau. Aš neturiu laiko nei baimei, nei atidėliojimui.

Daugiausiai, manau, mūsų laimė priklauso nuo mūsų galvos. Pasinėrimas į diskomfortą: į bėgimą, į šaltą ežero vandenį žiemą, į 10 dienų trunkančią tylą ar badavimą, – man padeda įvertinti tai, ką turiu dabar ir pamatyti, kaip daug turiu. Kartais protas pripranta prie visko, ką jau turiu ir laiko tai savaime suprantamais dalykais, o diskomfortas primena, kad tai yra dovanos ir padeda jaustis dėkinga už tai.

Aš manau, kad gyvenime visų pirma reikia siekti susikalbėjimo su savo vidumi, su savo galva, pažinti savo emocijas ir mintis – tai, tikėtina, greičiau mus padarys laimingus ir ilgesniam laikui, negu nauja sofa.

Beata Tiškevič
Foto: Ugnė Henriko

– Rašote, kad dažnai paklausiate savęs, ko bijote, ką atidėliojate ir imate tai daryti. Skamba it tai būtų itin paprasta, tačiau realybėje retas išdrįstame. Kaip jūs kaskart išdrįstate?

– Nes noriu gyventi gyvenimą visa savimi ir pilna koja. Nes puikiai suprantu, koks jis trumpas ir kad jis yra vienas. Kito nebus. Aš neturiu laiko gyvenimo eskizui. Ir, gulėdama mirties patale, nenoriu galvoti apie viską, ko neišdrįsau padaryti, nes bijojau. Aš neturiu laiko nei baimei, nei atidėliojimui. Senovės stoikai sakydavo: „Memento mori“ (Prisimink, kad mirsi). Ir juk taip, nė vienas iš mūsų nežinome, kiek mums skirta gyventi. Aš gyvenu turėdama tai minty.

Balsuokite už Delfi Metų Moteris ČIA.