– Esate nominuota „Delfi Metų Moterys 2020“ rinkimuose, verslo kategorijoje. Ką jums tai reiškia?
– Kiekviena nominacija žmogui yra motyvacija toliau judėti tuo keliu, kuriuo eina. Man taip pat, nors nelaikau savęs verslininke, tiesiog turiu mylimą veiklą, kuri yra mano gyvenimo dalis. Juk kiekvienas svajojame turėti tokį darbą, kuris būtų lyg dalis tavęs, kai nejaustum, jog dirbi. Tai štai čia ir esu! O tokie rinkimai – pasitikrinimas, ar esu teisingame kelyje.
– Esate sakiusi, kad anksčiau bijojote senatvės, tačiau viskas apsivertė. Kas privertė pakeisti požiūrį?
– Taip, seniau, kai pamatydavau senyvą žmogų, sakydavau, kad nenoriu pasenti, bet kai pradėjau lankytis senjorų organziacijose, kai pradėjau bendrauti su senjorais, supratau, kad senatvė ir kaip tu nori ją sutikti bei leisti, priklauso tik nuo tavęs.
– Ar pačios pasikeitęs suvokimas ir paskatino imti rūpintis senjorais?
– Pradžia – pati projekto idėja – kilo mano senelių atminimui ir tai lydi mane kiekvieną dieną. O vėliau pasikeitęs mąstymas pakeitė mano veiklos kryptį: supratau, kad senjorams reikia daugiau veiklos, daugiau įdomių renginių, daugiau bendravimo, buvimo kartu. Dėl to atsirado mano projekte renginių ciklas „60+ kine“. Kadangi nemažai senjorų yra vieniši, tad sukūriau pažinčių svetainę. Visi mano projektai atsirado iš senjorų poreikių, iš bendravimų su jais.
– Sakote, kad Lietuvoje senjorai paliekami likimo valiai, į juos nekreipiamas dėmesys, o gyvenantys mažuose kaimeliuose – visai pamiršti. Kaip manote, kodėl taip yra? Kodėl taip nemylime savo senolių?
– Kai karantino metu kavinėse pasirodė užrašai su draudimais senjorams, manęs tai visiškai nenustebino, nes aš kiekvieną dieną gaunu iš įmonių atsakymus: „Mes dirbame tik su jaunimu, nors senjorai tikrai yra mūsų klientai, bet mes orientuoti tik į jaunus žmones“. Kodėl taip yra? Tiesiog jauni žmonės nesupranta, kas yra senjoras! Jie galvoja, kad tai ligų pilnas maišas, kuris sėdi užsidaręs tarp keturių sienų ir nieko neperka, nieko nedaro, neturi proto, tad galima už jį diktuoti, kur jam eiti, o kur ne. Tokiems žmonėms pasiūlyčiau nueiti nors į vieną senjorų susibūrimą ir tikrai ne retas pamatytų, kad didesnis senjoras, yra jis pats, o ne jie.
– Neretai tenka girdėti ir palyginimus: kitur senjorai gyvena laimingiau, atrodo stilingiau, daugiau šypsosi, o štai Lietuvoje – susiraukę, pikti ir patys nieko veikti nenorintys. Ar toks mąstymas ir leidžia numoti ranka į senjorų poreikius – neva jiems ir taip nieko nereikia?
– Nepažįstu žmogaus, kuris visą laiką būtų tik geros nuotaikos. Gi būna dienų, kai ne ta koja išlipai iš lovos, tada bumbi ant viso pasaulio, bet kitą dieną vėl viskas puiku. Siūlyčiau pažiūrėti kitu kampu ir pagalvoti, kad gal tam žmogui kažką skauda, gal serga artimas, gal dar kokios problemos, o gal tiesiog ne ta diena. Tikrai paneigsiu mitą, kad Lietuvoje senjorai nepatenkinti, nelaimingi – jie laimę susikuria patys. Belieka mums, aplinkiniams, padėti jiems džiaugtis ta visą gyvenimą kurta laime. Netiesa ir kad jie nestilingi. Jie turi savitą, subrandintą stilių. Stengiasi puoštis, gražintis, jų nesutiksi parduotuvėje su treningais. Apsilankykite senjorių draugijose ir pamatysite, kaip moterys spinduliuoja iš vidaus ir tai, manau, yra tikrasis grožis ir stilius.
Pagyvenę žmonės Lietuvoje tikrai labai veiklūs. Pažiūrėkite, kiek daug organizacijų, būrelių, bendruomenių susikūrę. Jūs galvojate, kad jiems kažkas juos sukūrė ir privertė lankyti? Ne! Jie patys viską susikūrė, patys buriasi, draugauja, mokosi, dainuoja, šoka, keliauja, dalijasi patirtimi. Jie yra tikrai veiklūs ir gali savo energija tapti pavyzdžiu daugeliui jaunesnių! Kaimuose apskritai yra mažiau žmonių, jie nyksta, tai mažiau ir senjorų. Normalu, kad įmonės, geriau investuos kviesdami į renginius senjorus mieste, kurių yra daug daugiau, nei kaime, kurių yra tik keletas. Dėl to aš kviesčiau kaime gyvenančius vyresnio amžiaus žmones pačius burtis į grupelės, kurti organizacijas, taip bendrauti tarpusavyje bei su kitų miestų ir kaimų senjorais, jei žinoma, jie dar šito nedaro.
Apskritai, mes gyvename Lietuvoje ir lygintis su kitų šalių senjorais, manau, neverta – jie gyvena kitoje kultūroje, ten kitoks pragyvenimo lygis, kitoks požiūris į senatvę. Kitose šalyse net tokių leidinių kaip 60+, skirtų senjorams, yra po kelis, o pas mus tik vienas ir tai daug ką pasako.
– Laura, o kaip kiekvienas galime prisidėti prie geresnio senjorų gyvenimo?
– Prisiminti juos ne tik spalio mėnesį, ne tik prieš rinkimus ir ne tik kai reikia užsidėti sau pliusiuką. Bendraukite su jais ištisus metus. Pavyzdžiui, žinau, kad daug įmonių kviečia vaikus į edukacinius užsiėmimus, tai jūs pakvieskite ir senjorus. Priimkite į savo įmonės virtuvę iš arčiau pažvelgti, kaip jūs dirbate, gal pasisemsite idėjų iš jų patirties. Patys apsilankykite senjorų organizacijose, ne šiaip kažką reklamuoti, bet tiesiog pabūti su jais, pasikalbėti, pabendrauti. Turite vyresnius kaimynus? Tai nepareikite pro juos, o sustokite, pasikalbėkite, paklauskite, kaip sekasi. Jiems reikia bendravimo ir dėmesio.
– Kaip pati nepailstate stengtis? Kas jus labiausiai įkvepia nesustoti?
– Būna dienų, kai verki, nes tiesiog pavargsti. Gi niekas nemato įmonės virtuvės iš arti, visi mato, tik rezultatus, o ką tu patiri iki to rezultato, niekam neįdomu. Šis projektas yra mano gyvenimo dalis, kaip visiems sakau: darbe mane supa senjorai, namuose – vaikai. Abi nuoširdžiausios grupės (šypsosi). Labai pasiilgau gyvų susitikimų su senjorais, tikiuosi, aplinkybės bus palankios žmonių bendravimui, ko tikrai labai reikia mums visiems.
Mane įkvepia žunalo skaitytojai, jų skambučiai kaskart, kai gauna leidinį. Stengtis skatina vis augantis žurnalo populiarumas. Jo tiražas šiandien yra 25 tūkst., o po dviejų savaičių, jų nelieka ir tenka nuolat atsakinėti į klausimus, kur jį gauti? Motyvuoja tai, kad galiu dovanoti senjorams džiaugsmą, kad bent šiek tiek įnešu į jų gyvenimus spalvų.
– Senatvės dažniausiai ypatingai bijo moterys, joms senti – tarsi nelegalu ir „negražu“. Ar pastebite, kad ir mūsų senjorės nusivertina? Gyventi aktyviai ir linksmai – tik jaunoms?
– Tikrai ne, kviečiu užsukti į projekto organizuojamus renginius ir pamatysite, kiek nuostabių bei gražių senjorių susirenka. Visos gražios tiek vidumi, tiek išore, nei karto negirdėjau iš jų, kad jos būtų nepatenkintos savo išvaizda. Turiu energingą, aktyvią draugę Onutę, jai jau virš 80 metų, o ji nuolat su šukuosena, pasipuošusi, su šypsena. Pasiskambinam, o ji sako: „Laura, va, pasidariau pedikiūrą, manikiūrą“ (šypsosi). Ir daug tokių senjorių. Jos mane žavi, įkvepia. Jos myli save ir tai spinduliuoja.
Nominuokite ir balsuokite už Delfi Metų Moteris ČIA.
