– Esate nominuota „Delfi Metų Moterys 2020“ rinkimuose, verslo kategorijoje. Ką jums tai reiškia?
– Tai reiškia virtualiai pabūti šalia moterų, kurios formuoja Lietuvą. Mes, moterys, esame atsakingos už gyvenimo grožį. Manau, kad visos Delfi nominuotos moterys, pirmiausia yra kūrėjos. Kiekvieną dieną kurti gražią aplinką, gražų žmogų – tai mūsų misija šiame gyvenime. Tam, kad galėčiau vykdyti šią misiją pagal savo nuostatas pagal pačios sukurtą struktūrą, kūriau savo verslą. Esu labai laiminga, kad mano komanda labai panaši į mane, visi jie darboholikai ir visiškai „idėjiniai“ žmonės. Mes turime bendrą misiją – užauginti meistrą.
– Egle, kaip įprastai pradedate dieną?
– Diena visada prasideda nuo „pasisveikinimo“ su gamta. Kiek įmanoma anksčiau atsikeliu ir bėgte į lauką su šunimi. Labiausiai mėgstu pavasario ir rudens rytus, nes tada, tikėtina, kad ryte, išeidama į lauką su augintine, galiu sutikti saulėtekį – tai nuostabus, energija pripildantis metas. Metas, kai gali susitarti su Visata dėl dienos darbų, paprašyti pagalbos ir padėkoti už naują pradžią. Kai išeinu anksti ryte, įkvepiu oro, susipažįstu su ta diena, o tada sudėlioju tos dienos užduotis ir grįžtu namo su dienos planu. Kadangi darbe turiu dvi pareigybes – direktorės ir dėstytojos, tai ir pasiruošimas dienai, dienos plano sudarymas priklauso nuo to, kurias pareigas tą dieną turėsiu.
Labiausiai mėgstu tas dienas, kai būnu dėstytoja – tada mano „siela dainuoja“. Tokiomis dienomis su studentais, pavyzdžiui, mokėmės sukurti II Pasaulinio karo laikų moters įvaizdį. Žiūrime karinio laikotarpio Europos ir Holivudo filmus, pristatau to dešimtmečio moterų įvaizdį – makiažą, aksesuarus, drabužius, nagrinėjame foto ir video vaizdus, klausomės muzikos, o vėliau studentai, pasitelkdami savo kritinį mąstymą, fotosesijai sukuria pilną įvaizdį. Mokykla pavirsta foto-kino studija, kurioje vyksta tikros dramos su tikru rekvizitu ir netgi naminiais gyvūnais. Pas mus jau buvo ir šunų, ir katinas, ir netgi triušis.
Dienos, kai aš turiu būti direktore ir administruoti įmonės veiklą, man yra gerokai sunkesnės. Vadovo atsakomybė visada kelia stresą, o vadovauti kūrybinių žmonių kolektyvui – dvigubas stresas.
– O kaip susidorojate su šiuo stresu ir įtampa?
– Padeda gyvenimo praktikos – šaltas dušas ryte, kvėpavimo praktika ir, žinoma, fiziniai pratimai. Fizinis aktyvumas – vienas iš energijos resursų papildymo šaltinių. Kitas šaltinis – menas: muzika, kinas, knygos ir, slapta svajonė – kada nors tapyti nuo ryto iki vakaro. Žaviuosi tapančiais ir muzikuojančiais žmonėmis, tais, kurie gali savo kūryba ištraukti jus iš rutinos ir perkelti į kitą jausminį lygmenį. Todėl man įdomiausios biografinės knygos ir biografiniai istoriniai filmai.
– Verslą įkūrėte prieš daugiau nei septynerius metus, ką svarbiausio per šiuos metus išmokote?
– Jaučiuosi lyg antrą kartą studijuočiau aukštojoje mokykloje. Kasdien mokausi ir atrodo, kad niekada nebaigsiu. Mokausi kiekvienoje mūsų dėstytojo paskaitoje – jeigu tik pavyksta ištaikyti valandą ar dvi savo dienotvarkėje, visada stengiuosi dalyvauti kolegų paskaitose.
Per šiuos metus išmokau visapusiškai vertinti komandinį darbą ir remtis savo kolektyvu. Be jo akademija nebūtų tokia, kokia yra dabar.
Šią mokykla sukūriau taip, lyg pati ar mano vaikai, norėtų ir galėtų joje mokytis. Labai džiaugiuosi, kad kiekvienoje mūsų grupėje būna nors po vieną studentą, kaip aš sakau „iš savų“, kurie man lyg lakmuso popieriaus tyrimas, parodo ar tikrai mes dirbame nuoširdžiai.
– Jei galėtumėte duoti vieną patarimą sau prieš tuos septynerius metus, koks jis būtų?
– Patarčiau sau daugiau dėmesio skirti verslo administravimui ir įsiklausymui į kolektyvo ir studentų norus. Man tada atrodė, kad aš pati turiu atiduoti kuo daugiau informacijos studentams, bet ko gero reikėjo daugiau darbų deleguoti savo tuometiniam kolektyvui. Patarčiau nesistengti visko aprėpti pačiai, labai svarbu mokėti administruoti komandos darbą.
– O kaip apskritai ryžotės kurti savo verslą?
– Verslą pradėjau kurti širdimi, jausmais ir svajonėmis apie tai, kad Lietuvoje gali būti tokia pati vizažistų-grimerių mokykla, kokią aš pirmą kartą pamačiau Paryžiuje dar 2004-aisiais. Tai buvo „Make up for ever academy“, mokykla, kurioje keliolikai Lietuvos vizažo meistrų buvo organizuota mokymų savaitė. Dar viena grimerių mokykla Prancūzijoje – SLA akademija, pažadino viltis turėti tokią mokyklą ir Lietuvoje. Šios mokykos tuometinė direktorė, mano mokytoja ir įkvėpėja Marie el Maaroufi paskatino ir padrąsino.
– Ko reikia, kad taptum sėkmingu grimeriu, prieš kurio makiažo teptuką norėtų atsisėsti kiekvienas? Ar iš karto atskiriate talentą?
– Reikia mylėti žmones ir turėti igimtą empatijos dovaną. Mes grimeriai visada dirbame su didesnį ar mažesnį stresą išgyvenančiais žmonėmis (aktorius, kuris po kelių minučių stos prieš kamerą, ar išeis į teatro sceną, nuotaka ar jos mama). Pirmas žingsnis mūsų darbe - ne prisiliesti teptuku prie veido, o surasti psichologinį kontaktą su grimuojamu žmogumi, dažnai jį nuraminti, o čia jau padeda ir minkšti purūs teptukai, ir ramūs žodžiai, bet dažniausiai mokėjimas klausyti. Tylėti ir klausyti. Tam, kad taptum sėkmingu grimeriu labai svarbu padirbti tikro meistro pameistriu. Reikia pabūti šalia meistrų televizijoje, kino aikštelėse ir renginiuose, todėl labai svarbi studentų praktika realiuose televizijos, kino ir renginių užkulisiuose. Tik ten galima įsivertinti savo jėgas ir pasiekimus. Mano galva, grimerio talentas susideda iš poros elementų: įgimtų psichologinių savybių ir nuoširdaus, kruopštaus darbo. Talentus mes pamatome studentų praktikų metu, tada, kai dėstytojas negali visą laiką būti šalia ir parodyti kiekvieno taškelio ar žingsnelio, kai reikia pačiam susikaupti ir atlikti užduotį tiksliai ir be klaidų.
– O kokį vaidmenį jūsų pačios gyvenime užima grožis ir estetika?
– Grožis ir estetika mano gyvenimo varomoji jėga. Esu žmogus-vizualas, jeigu galima taip sakyti. Vaizdai mane veikia tiesiogiai. Kartais sąmoningai vengiu žiūrėti į tai, kas baisu, negražu ar šlykštu. Nes tai gali sukelti man galvos skausmą ir depresiją, tiesiogine prasme. Atradau tai, kai mokiausi Paryžiuje. Specialiųjų efektų pamokoje ant savęs mokėmės daryti žaizdas. Aš savo kairės rankos delną „persmeigiau peiliu“. Dirbau kruopščiai, naudodama specialias grimo priemones, formavau faktūrą, pyliau netikrą kraują ir... Mane pradėjo pykinti! Negalėjau tuo patikėti, bet supratau, kad kino grimere niekada negalėsiu dirbti. Man vaizdai daro labai didelį poveikį. Kai matau tai, kas gražu ir estetiška – galiu apsiverkti iš laimės.
– Kokiais principais vadovaujatės darbe?
– Tik nuoširdus kasdieninis darbas gali išlaisvinti ir atskleisti talentą. Kūrybai reikalingas kritinis mąstymas. O sėkmingas kolektyvas ir gera komanda atsiranda tik tada, kai sukuriamas kolektyvinės sąmonės laukas tarp bendraminčių. Mes su savo dėstytojais, vadyba ir foto meistrais turime sukūrę šį lauką ir net nebūdami kartu visą darbo dieną, o susitikdami tik retkarčiais, puikiai jaučiame ir galime vieni kitus pakeisti bei papildyti.
– Dažnai sakoma, kad suderinti šeimą ir savo verslą – išties sudėtinga, nes kenčia arba vienas, arba kitas. Ką apie tai manote jūs?
– Labai sunkus klausimas į kurį, kiekvienas verslininkas, turintis šeimą, ko gero atsakytu savaip. Man nesunku derinti verslą ir šeimą, nes vaikai jau užaugo ir tapo savarankiški. Dažnai kreipiuosi patarimų į juos, kaip į jaunąją kartą. Jie padeda ir palaiko. Dukra visą laiką buvo mano moralinis ramstis, padedantis susidoroti su stresu ir įtampa, o kai laikant egzaminus Paryžiuje reikėjo modelio – ji atvažiavo pas mane iš Londono, kuriame tuo metu studijavo ir mes kartu puikiai pasirodėme. Diplomą gavau ir jos dėka. Bet pats svarbiausias mano verslo konsultantas yra mano vyras. Jis moko mane išlikti, nepasiduoti pačiose sudėtingiausiose situacijose. Suprasti ir gerbti kito žmogaus veiklą – tai svarbiausia sąlyga šeimos ir verslo suderinime.
Nominuokite ir balsuokite už Delfi Metų Moteris ČIA.
