– Esate nominuota „DELFI Metų Moterys 2019“ rinkimuose, patekote į finalą. Ką jums reiškia toks žmonių palaikymas?
– Tai reiškia, kad mano darbai ir pastangos keisti Lietuvą į laisvesnę pusę buvo pastebėtos.
– Moterų Seime apskritai nėra daug, o jūs dar ir viena jauniausių Seimo narių. Ar jums teko įrodinėti, kad išmanote, ką darote, kad esate verta pasitikėjimo?
– Įrodinėti teko ir tenka nuolat. Gal jau dabar, kai jau pavyko parodyti tam tikrus rezultatus, kai subūrėme ir įsteigėme naują liberalią partiją, o ir apskritai mano iniciatyvų Seime buvo nemažai, tai jau šiek tiek lengviau. Tampa lengviau, kai įrodai, kad turi stuburą, kad turi iniciatyvos ir idėjų. Tačiau pačioje pradžioje teko įrodinėti praktiškai kiekvieną dieną.
– O kaip susidorojate su kritika?
– Visiškai teisingai pastebėjote, kad kai esi moteris ir dar viena jauniausių politikoje, tai tau nuolat reikia kažką įrodinėti: kad tu sugebi pateikti vieną ar kitą idėją, vieną ar kitą iniciatyvą, kad verta tavęs klausyti ir išklausyti. Dėl to reikia nuolat stengtis ir kovoti. Dėl pačios kritikos, tai jei tai yra noras patarti ir padėti, kad veikla būtų kokybiškesnė ir geresnė, tai aš visiškai normaliai ją priimu ir manau, kad jos reikia. Kitas dalykas yra ta kritika-oro virpinimas, su kuria politikoje nuolat susiduriama ir, deja, nemanau, kad gali būti kitaip, nes dažnai tavo sėkme daug politinių veikėjų nėra suinteresuoti. Tiesiog reikia remtis tais, kuriais gali pasitikėti – bendražygiais, bendraminčiais ir artimiausiais žmonėmis.
– Norėjote dirbti žurnaliste, bet pasukote į politiką. Niekada nesigailėjote?
– Ne, aš manau, kad politika yra prasminga veikla. Tai pajutau, kai pradėjau savo politinę veiklą Vilniaus miesto taryboje ar kai atėjau į Seimą ir mano indėlis padarė įtaką pokyčiams dėl, pavyzdžiui, pagalbinio apvaisinimo projekto ar žiniasklaidos reguliavimo. Taip pat jaučiu, kad galiu politikoje save atskleisti. Tikrai negalvoju ir nesidairau jokių naujų veiklų. Žinoma, mes dažnai matome, kai politikoje žmonės pradeda tiesiog būti, o ne veikti. Tai aš tikiuosi, kad kol matysiu, kad galiu būti naudinga ir veikti, tol ir būsiu, o jei matysiu, kad yra kitų terpių, tai tuomet ir galvosiu apie tai.
– Jums patinka viešumas, kai gatvėje pasikalbėti prieina žmonės? Ar veikiau tai priimate kaip neišvengiamą darbo dalį?
– Politikas yra viešas žmogus, aš tą supratau labai greitai. Tavo darbotvarkė, tavo planai, duomenys apie tave – gana vieši ir turėtų būti prieinami visiems, o tai turi tam tikrą kainą. Bet aš tai priimu kaip natūralų politikų amato elementą. Prie to reikia priprasti ir tai pripažinti. Antras dalykas – dėmesys. Yra labai daug žmonių, kurie pasako, kad palaiko, nevengia gero žodžio ir ta gera energija, kurią jie skleidžia, yra tarsi variklis toliau daryti darbus, judėti į priekį. Tačiau yra ir kita medalio pusė, natūralu, kad yra žmonių, kuriems tavo veikla nėra priimtina ir jie viešumoje tau nevengia pasakyti ir kitokių žodžių nei tu norėtum išgirsti (juokiasi). Aš tai priimu natūraliai, gyvename demokratijoje, jei gatve eidamas pamatai politiką, kuris tau nepatinka, tai turi teisę jam tai pasakyti (juokiasi). Aišku, žiūrint kaip tai pasakoma.
– Po darbo Seime vykstate į įvairius susitikimus, savaitgaliais susitinkate su jaunimu – susidaro įspūdis, kad niekada nesiilsite. Koks jūsų laisvalaikis?
– Politinė veikla neturi darbo valandų. Aš Lietuvoje dažnai girdžiu norą sulyginti Seimo nario ar politiko darbą su darbo santykiais, tarsi yra darbo valandos, nors iš tiesų jų nėra. Rytoj vakare aš vykstu į susitikimą kitame mieste, galbūt neprivalėčiau to daryti, bet aš matau prasmę tai daryti ir tada jau nebežinai, ar čia yra tavo darbas, laisvalaikis, ar kokia kita veikla. Ribų tarp darbinės veiklos ir kitos veiklos politikoje nėra. Mano laisvalaikis atrodo labai paprastai, tiesiog leidžiu laiką su artimaisiais, mėgstu įvairias veiklas lauke: žaisti krepšinį, važinėti dviračiu, leisti laiką prie ežerų.
– Kai nėra aiškių darbo valandų, ar nebūna tokių akimirkų, kai norisi viskam paspausti pauzę ir pailsėti?
– Būna visaip. Iš tiesų aš politikoje esu pakankamai naujas žmogus, Seime dirbu tik keletą metų, tai nėra taip, kad jaučiuosi pavargusi (juokiasi). Anaiptol, jaučiuosi priešingai – matau daug dalykų, kuriuos reikia padaryti. Tam tikra prasme tai yra ir gyvenimo būdas, aš nežiūriu į savo veiklą kaip į kažkokią darbinę veiklą. Tai yra gyvenimo būdas ir pareigos atlikimas tiems žmonėms, kurie mane išrinko. Tai – amatas.
– Ko gero daugelis nustebtų, kad mėgstate žaisti kompiuterinius žaidimus. Vis dar randate tam laiko?
– Ne, iš tiesų beveik nebežaidžiu. Mėgau žaisti vieną žaidimą – NBA, kadangi visai mėgstu krepšinį, tai mes su draugais ar su vyru žaisdavome. Dabar, tiesą sakant, tam visai nebuvo laiko, bet kadangi balandžio ir gegužės mėnesiais buvo visai geras oras, tai pavyko pažaisti tikrą krepšinį, kas, mano manymu, yra dar geriau nei kompiuteriniai žaidimai (šypsosi).
– Gal turite kokių nors kitų netikėtų pomėgių?
– Esu baigusi muzikos mokyklą, grojau fortepijonu, tačiau pastaruoju metu to visai nepraktikuoju. Šis išsilavinimas man davė pačios įvairiausios muzikos supratimą. Tai irgi yra tam tikra dalis mano kasdienybės. Kai darant kokius nors darbus reikia susikaupimo – muzika visada yra šalia manęs. Muzika man padeda ir atpalaiduoti smegenis, ir susikoncentruoti. Be jos neįsivaizduoju, kaip būtų galima išgyventi.
– Randate laiko skaitymui? Kokias knygas skaitote?
– Mėgstu skaityti, tačiau norėtųsi tai daryti daugiau. Pastaraisiais metais skaitau socialinių ir politikos mokslų literatūrą. Dabar nagrinėju temas apie liberalios demokratijos likimą ir tai, kas vyksta su Vakarų pasaulio politinėmis partijomis. Yra labai daug gerų knygų ir man ne tik kaip politikei, bet ir kaip pilietei ar tiesiog žmogui ši literatūra yra labai įdomi ir aktuali.
– Kokias knygas rekomenduotumėte?
– Galėčiau rekomenduoti jų daug. Viena jų labai gerai žinoma politologams, tačiau žmonėms, kurie kasdien tuo negyvena, bet domisi, rekomenduočiau prancūzų politinio mąstytojo Alexis de Tocqueville knygą apie demokratiją Amerikoje (Democracy in America). Atvykęs iš Prancūzijos jis keliavo po Ameriką ir domėjosi, kodėl JAV demokratija veikia, o Prancūzijoje po revoliucijos atrodė, kad ji neprigijo ir patiria didelių iššūkių. Tai yra klasikinė politikos mokslų knyga, kuri šiandien duoda daug atsakymų, tačiau, kita vertus, mes gyvename pasikeitusiame pasaulyje, kuriame ir JAV yra naujų iššūkių.
– Mėgstate keliauti?
– Man atrodo, kad apskritai visi žmonės mėgsta keliauti. Nesvarbu, kur keliauji, ar kažkur netoli namų Lietuvoje prie ežero ar, jei gali sau leisti, į tolimesnes keliones. Kai galime mes stengiamės kažkur išvykti. Vasaros Lietuvoje yra labai gražios ir gana trumpos, tad šią vasarą planuoju praleisti Lietuvoje, nuvykti prie jūros, dviračiais pervažiuoti pajūrį. Apskritai kelionės įkvepia, padeda suvokti tavo vietą pasaulyje, pažvelgti į viską plačiau, suprasti, kad Lietuvoje yra daug iššūkių, tačiau jų yra visame pasaulyje. Taip pat tai, kad žmones, nepaisant to, kad yra labai skirtingi kultūriškai ir religiškai, jungia labai daug panašių dalykų. Tą labai gerai supratau praėjusiais metais lankydamasi Tanzanijoje.
– Papasakokite apie savo vyrą. Kaip susipažinote?
– Mes esame bendraminčiai. Kaip tik šiais metais sukako dešimt metų kaip esame kartu. Tai yra mano geriausias draugas, patarėjas ir palaikytojas. Aš esu labai laiminga, kad šeimoje turiu tokią paramą savo veiklai ir darbams. Mes susipažinome „Lietuvos liberaliame jaunime“. Visada sakau, kad „Lietuvos liberalus jaunimas“ man davė ne tik labai daug įgūdžių bei praplėtė pasaulėžiūrą, bet ir mano vyrą. Kartais gyvenimas sudėlioja dalykus visai netikėtai.
– Nekyla konfliktų dėl jūsų užimtumo? Ko gero, beveik nebūnate namuose.
– Man atrodo, kad visi veiklūs žmonėms negali visko visada suderinti ir kartais kažką aukoja ar turi paaukoti. Taip, labai dažnai tai būna laikas su šeima, nes pastaruoju metu mes turėjome labai intensyvų laikotarpį kuriant partiją ir ją toliau telkiant. Kartais norėtųsi dažniau būti su savo artimaisiais, tačiau kol kas yra toks laikotarpis ir toks kelias, tad tiesiog džiaugiuosi, kad mane Edgaras palaiko, remia ir supranta. Tikiuosi, kad to supratimo bus ir toliau (juokiasi).
– Esate kartu dešimt metų, kaip manote, kas apskritai padeda išlaikyti laimingus santykius ir kas veikia jums?
– Čia, matyt, yra skirtingos kiekvieno istorijos. Man atrodo, kad labai svarbu, jog poroje būtų lygiavertė partnerystė. Kad nebūtų, jog kuris nors yra žemiau. Yra šeimų, kuriose manoma, kad moters vieta virtuvėje prie puodų. Gerai, jei moteris to nori, bet tikrai nieko gero, jei ji to nenori. Man atrodo, jog lygiavertė partnerystė ir draugystė yra tas raktas. Romantiški santykiai yra neįmanomi, jei neturi supratingumo ir draugystės. Tai yra labai svarbu.
Išrinkite DELFI metų moteris ČIA.
