– Ką jums reiškia nominacija „DELFI Metų moterys 2019“? Patekote į finalą ir esate palaikoma skaitytojų.
– Aišku, kad labai malonu, kad žmonės įvertina ir balsuoja. Tai malonus įvertinimas ir maloniai džiugina.
– Ši vasara jums intensyvi, kaip atrodo jūsų dienos? Kiek tenka treniruotis?
– Treniruojamės kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienį. Treniruotės prasideda nuo 8 val. ryto: kasdien 5 rungtys ir bendra treniruotė. Su poros valandų pertrauka treniruojamės maždaug iki 20 val. vakaro.
– Kaip jums pavyksta suderinti šeimą ir sportininkės karjerą?
– Taip ir deriname: vaikas eina į mokyklą, tad kartu su vyru pirmiausia nuvežame į mokyklą, o tuomet sportuojame. Žinoma, padeda seneliai, gal pas juos pabus atostogų metu, taip pat šiuo metu vyksta stovyklos, tai taip ir bandome visk derinti. Mūsų gyvenimo tempas didelis, sukamės ir zujame, tenka visur spėti – ir pačiai pasitreniruoti, ir namų veiklos nemažai.
– Lieka nors kiek laiko sau? Kaip pailsite?
– Sekmadienis būna poilsio diena. Antradienio ar ketvirtadienio vakarai man yra laisvesni, tačiau jie daugiau skirti masažui, kurio sportininkams reikia atsistatymui ir jų reikia bent porą kartų per savaitę. Tad laisvesniu metu arba masažas, arba reikia į kokią parduotuvę nuvažiuoti, maisto pasigaminti ar vaiką į kokį būrelį nuvežti.
– Turite dar kokių nors pomėgių? Gal mėgstate gaminti maistą?
– Ne. Gaminu ne dėl to, kad man patinka, o dėl to, kad reikia valgyti (juokiasi). Pirmenybė naminiam maistui, bet kad jis man teiktų labai didelį malonumą – ne. Džiaugiuosi, kad vyrui patinka tai, ką aš gaminu, jam skanu (šypsosi). Neturiu kitų pomėgių, nėra laiko kažką daryti – skubi, bėgi, masažą pasidarai, nueini į parduotuvę kažko nusipirkti, pasigamini ir diena jau praėjo. Su vaiku pasidarome namų darbus ir viskas, jau miegoti reikia. Neužtenka dienos.
– Kalbant apie mitybą, kaip sportininkė turbūt turite nuolatos laikytis dietos, ar vis dėlto galite kokia spurga pasimėgauti kartais?
– Be abejo. Bent jau aš nesilaikau jokių dietų, galiu ir spurgą suvalgyti, jei aš jos norėčiau, bet dažniausiai aš jos nenoriu. Yra skanesnių dalykų, kurių noriu. Nesilaikau dietų, tiesiog stengiuosi valgyti sveikesnį, kokybiškesnį, įvairų maistą. Tikrai žiūriu, kad valgyčiau ne bet ką, daugiau namie, aišku, ne visada taip gaunasi, bet yra ir mieste, kur ką pavalgyti. Pasilepinu pyragu ar ledais ir nesilaikau tokių dietų, kad visai negalima kažko. Visą dieną sportuoju, tad reikia labai daug kalorijų, energijos ir maistas yra būtinas, valgau labai daug.
– Visada svajojote apie profesionalios sportininkės karjerą ar buvo ir kitų minčių?
– Nebuvo, nuo pat vaikystės sportavau ir mano visas gyvenimas yra sportas. Buvo tik sportas ir kažkas šalia sporto, o kad nebūtų sporto – tokių minčių nebuvo. Sportas ir mokslai, sportas ir šeima, ir t.t. Tai buvo ir yra mano gyvenimas.
– Laura, kokios savybės padeda tapti pasaulio čempione?
– Gebėjimas būti stipriu ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Vis dėlto prisideda ir sėkmės faktorius, bent jau mūsų sporto šakoje sėkmė turi nemažai įtakos, ir tiesiog turi būti sėkmingas. Galbūt tai ir veda į pergales.
– Sportininkams dažnai tenka išgirsti daug kritikos, kaip jūs tvarkotės su ja, ar imate į širdį?
– Aišku, kad nemalonu kartais, kai paburnoja ir nežino dėl ko ar kas. Kažkiek sureaguoji, bet per daug ne, jei suvoki, kad neišmanantys žmonės šneka ir net nežino, ką jie šneka ir apskritai, kaip jie gali šnekėti, ar jie turi tokią teisę? Per daug neimu į galvą, darau taip, kaip turiu daryti.
– Sporto pasaulyje egzistuoja draugystė ar labiau jaučiate konkurenciją?
– Iš tikrųjų, tai aš turiu labai gerą draugę sportininkę, kuri yra ne iš Lietuvos. Mes jau labai daug metų kartu sportuojame, esame vienos vyriausių šioje sporto šakoje. Nors mes stiprios ir konkuruojame tarpusavyje, tačiau už sporto ribų esame labai geros draugės, bendraujame šeimomis, pasiskambiname, pasiklausiame, kaip sekasi ir viena kitai linkime tik pergalių, ir nesvarbu, kad mums reikia vienai prieš kitą kovoti. Tai yra draugystė, tad galiu pasakyti, kad ji yra ir sporto pasaulyje (juokiasi).
– Kalbant apie išvaizdą, ar sportininkėms varžybose svarbu atrodyti patrauklioms ar veikiau galvojate vien apie rezultatą?
– Tai labai individualu, galbūt kiekviena savaip vertina grožį ir tikrai matau sportininkių, kurios yra nelabai prisižiūrinčios, matyt, labai mažai kreipia į tai dėmesį. Bet yra tokių, kurios labai prisižiūri ir tikrai matosi, kad joms rūpi gražiai atrodyti – jos visada pasitempusios ir tikrai neapsileidusios. Manau, kad kiekvienam skirtingai, man pačiai atrodo, kad gražiai atrodyti svarbu, aš stengiuosi susitvarkyti ir plaukus, ir nagus – vis tiek atstovauji savo šaliai ir nesinori pasirodyti labai jau nekaip. Nors, aišku, mūsų sporto šaka nėra tokia, kur gali šukuosenas ar makiažą demonstruoti, kaip, pavyzdžiui, sprinterės ar šuolininkės. Tai iš principo kitokia sporto šaka, bet padoriai atrodyti reikia.
– Kaip susidorojate su stresu varžybų dieną? Galbūt turite kokių nors ritualų?
– Kažkaip per daug negalvoju apie stresą ar kažką kita. Aišku, jauduliukas visada būna, bet negalvoju apie tai, kad varžybos yra kažkas baisaus. Atvirkščiai, galvoju, kad noriu startuoti, esu pasiruošusi, kad man tikrai niekas nebaisu, bandau save nuteikti kitomis mintimis ir negalvoti, kas yra blogai ir kad yra baisu, nes iš tikrųjų juk nėra. Kiti dažnai nemiega ar jiems pradeda kažką skaudėti, man to nebūna, gal per visą savo gyvenimą aš tiek visko patyrusi, kad tiesiog neužkraunu sau galvos. Ramiai išsimiegu, žinau, kad man reikia pailsėti, nes kita diena bus sunki ir reikės kovoti, o bereikalingas mintis ir baimes palieku nuošalyje.
– Jau kelerius metus jus treniruoja jūsų vyras. Nekyla kivirčų?
– Mano komanda yra labai didelė, ne tik vyras. Yra labai daug žmonių, kurie mane treniruoja, galbūt ne visada tie žmonės yra šalia, bet turiu tikrai didelę komandą. Su vyru būna visko, nes aš jau esu tiek visko patyrusi, kad pati sau esu kaip trenerė ir daugiau pati save pažįstu bei jaučiu, ko man reikia ar nereikia. Tad kartais mes galbūt pasiginčijame, pasakau savo nuomonę, jis, būna, savo primeta, bet žinote, kaip su moterimis yra – jų neperkalbėsi (juokiasi). Kartais aš tikrai priimu tai, ką jis sako, bet dažnai būna, kad jaučiu savo kūną ir ko jam reikia, ir padarau taip, kaip aš galvoju, kad yra geriau. Per daug mes nesiginčijame, nebūna, kad susipyktume, kad kažko nepadarau ar padarau. Esu tokiame amžiuje ir tiek patyrusi, kad mes tiesiog bendradarbiaujame ir kartu treniruojamės.
– Kaip apskritai namuose sekasi dviems sportininkams? Turbūt gerai vienas kitą suprantate?
– Vienas kitą labiau suprantame, nes dirbame tą patį darbą, suprantame tokį gyvenimo būdą. Vyras praėjęs labai daug sportininko kelio ir vis tiek dabar nuo sporto neatitolęs, tad turime labai daug bendro, daug supratingumo, mūsų panašus režimas. Gal sakyčiau, kad kartais truputį vienas kitam pabostame, kai per daug esame kartu.
– Darbas kartu ir padeda, ir trukdo?
– Šiek tiek taip, nes kartais tikrai pavargsti nuo to nuolatinio buvimo šalia. Kartais aš noriu pabūti viena, tai gerai, kad mes bendraujame ir vyras išgirsta, tad kartais pabūname ir atskirai (šypsosi). Bet iš tikrųjų mes gi nuo ryto iki vakaro sportuojame, galvojame apie sportą, rezultatus, kaip jų geriau pasiekti, tai iš esmės mes apie tą patį mąstome, tad yra paprasčiau gyventi, bendrauti, būti kartu.
– Jūsų dukra lanko plaukimą. Linkite jai profesionalios sportininkės kelio?
– Nežinau, sporto kelias yra labai sunkus kelias. Ne visada visiems pavyksta būti čempionais. Man svarbiausia, kad vaikas užsiimtų tuo, kas labiausiai patiks. Leidžiu ją į būrelius, ji mokosi, sportuoja. Mes dabar galime jai pasiūlyti vienokį ar kitokį kelią, tačiau, ką ji pasirinks ir kas labiausiai patiks, kur ji jausis laimingiausia, tas ir bus svarbiausia. Aš manau, kad jei nori pasiekti didžiulių aukštumų, tai sportininko kelias reikalauja labai daug tavo laiko ir tai yra labai sunku. Bet kažkur kitoje srityje pasiekti aukštumų irgi reikia be galo daug dirbti, tai irgi savaip sunku. Tad svarbiausia, kas jai patiks, o to dar nežinau, nes ji dar labai maža, vėliau pasižiūrėsime. Sportas būtinas, jis lavina organizmą, užgrūdina ir jei ji nebus sportininke, tai sportas jai padės būti stipresnei ir sveikesnei.
– Jūsų šeima taip pat globoja paauglę, kas paskatino imtis globos?
– Kažkokia vidinė intuicija, tiesiog man patiko ši mergaitė, norėjome jai padėti ir padedame. Ji sportuoja – bėgioja, jai tai puikiai sekasi, ji stengiasi ir mes tikrai jai kuo įmanoma padedame ir ateityje padėsime. Nežinau, kodėl, kažkaip iš vidaus tai eina, norime padėti. Tai šauni mergaitė, gaila, kad tokie vaikai negali būti šalia savo tėvų ar jų netenka. Gal gerai, kad likimas atsiunčia tokius žmones kaip mes, kurie gali padėti. Kol mes patys esame sveiki ir turime to vidinio noro, tai tikrai padėsime ir stengiamės tai daryti.
Išrinkite DELFI metų moteris ČIA.
