– Esate nominuota „DELFI Metų Moterys 2019“ rinkimuose. Ką jums tai reiškia?

– Šie rinkimai man buvo staigmena. Kad esu nominuota sužinojau tik patekusi į finalą. Tikrai smagu, tai rodo, kad žmonėms rūpi, jie žino, domisi, palaiko ir, kaip ir tas palaikymas yra labai svarbus tiek siekiant rezultatų, tiek ir tam tikrų asmeninių tikslų.

– Kiek jums tenka treniruotis, koks jūsų gyvenimo ritmas?

– Įprastai treniruotės trunka po porą valandų ir beveik kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienį, kuris skirtas poilsiui. Aišku, vyksta sporto stovyklos arba būna tokios savaitės, kai viskas susijaukia. Būna varžybų grafikas, kai tenka kartais ir sekmadieniais sportuoti, paskutinės dienos derinamos pagal specifinius treniruočių poreikius ir panašiai. Iš esmės pasiruošimas ir treniruotės dažniausiai vyksta kiekvieną dieną, stovyklų metu – du kartus per dieną. Aišku, būna laisvesnių dienų, negaliu skųstis, kad labai pervargstu (juokiasi).

– Ką veikiate laisvalaikiu?

– Varžybinio sezono metu stengiuosi neužsiiminėti bereikalingomis veiklomis, norisi gerai pailsėti po treniruočių: nueiti į masažą, SPA procedūrą ar tiesiog susitvarkyti reikalus, kurių dažniausiai nespėju. Laisvalaikį bandau išnaudoti protingai, bet aišku, kad kartais būna ir tokių laisvų dienų, kai tiesiog norisi patinginiauti, nueiti į filmą ar koncertą. Viskas atsiremia į tai, kokio svarbumo treniruotės ar varžybos laukia. Aišku, vasarą norisi daugiau kažką veikti, tačiau žinau, kad negaliu lankyti festivalių ar koncertų, ar net degintis, nes tai taip pat atima daug energijos ir sezono metu to sau nelabai galiu leisti.

Foto: Alfredas Pliadis

– Komandiniame sporte nesėkmių ir laimėjimų atsakomybe dalijasi visa komanda, tuo tarpu jūsų sporto šaka – individuali. Sunku su tuo susidoroti ar atvirkščiai – patinka už rezultatus kovoti ir prisiimti atsakomybę vienai?

– Esu individualistė, šioje sporto šakoje kiekvienas kovoja už save, tačiau tiek rezultatai, tiek pralaimėjimai yra visgi ne vieno žmogaus pasiekimas. Tai komandinis darbas – su manimi dirba treneriai, kineziterapeutai, masažistai, psichologai. Mano komanda susideda iš daug žmonių, kurie palaiko ir lygiai taip pat siekia rezultato, ir negaliu sakyti, kad tai vieno žmogaus žaidimas. Koks bebūtų rezultatas, pergalė ar pralaimėjimas – jis nekaba vien tik ant mano vienos pečių. Kai sunku, yra žmonės, kurie padeda iš tų sunkumų išsikabaroti, atsakomybe mes dalijamės. Aišku, tuomet, kai stoviu sektoriuje, tai man atitenka tas didžiausias darbas, nes juk man tenka šokti ir įveikti save bei tam tikrus aukščius, bet jei nebūtų aplinkinių žmonių pagalbos, tai tikrai nemanau, kad rezultatai būtų tokie, kokie jie yra.

– Jūsų karjeroje buvo išties sunkių akimirkų, kai su trenere nė nežinojote, ko imtis. Kas tokiomis akimirkomis jums teikia motyvacijos ir energijos nepasiduoti?

– Manau, kad kažko vengti ir kažko nedaryti yra lengviausia išeitis. Dažniausiai, kai sportininkas ar paprastas žmogus, nesvarbu kokioje srityje, siekia aukščiausių rezultatų, asmeninių laimėjimų, tai mesti yra ne pasirinkimas. Tai tiesiog parodo silpnybę, o ne stiprybę. Dažniausiai turi ieškoti sprendimų. Taip, būna tokių situacijų, kai sprendimo niekas ant lėkštutės nepadeda ir nėra taip paprasta. Būna sunkių periodų, kurių metu nėra motyvacijos, tačiau tada tiesiog paklausiu savęs, kas man teikia džiaugsmą, kokie yra mano tikslai ir ieškau galimybių, o ne pasiteisinimų. Visada yra išeitis, tiesiog reikia jos ieškoti ir pirmiausia turi būti noras jos ieškoti. Aš turiu didžiulį norą siekti kuo daugiau ir tas noras mane motyvuoja. Niekas pergalių ant lėkštutės tikrai nepadeda, pasiekia tik tie, kurie tais sunkiais momentais pagalvoja, kad pabandys kažkaip kitaip, o jei taip neišeina – dar kitaip. Tik tie, kurie bando ir nepasiduoda dažniausiai kažko pasiekia – tokios mintys ir motyvuoja ieškoti sprendimų bei išeičių.

Airinė Palšytė

– Kaip susidorojate su stresu varžybų dieną ar prieš pat šuolį?

– Pirmas dalykas, kas padeda, tai patirtis, kai atėjus į sektorių jau nebedreba kinkos, kai pamatai kokią stiprią priešininkę. Tuo metu žinai, kad esi viena iš tų, kurių kitos irgi prisibijo. Tikrai gimiau geroje šalyje, nes pasiekusi rezultatą, kuris leidžia dalyvauti aukščiausio lygio varžybose – kartu su rinktine būdavau deleguojama į tas varžybas. Būdama 17-os metų išvažiavau į savo pirmąjį suaugusiųjų čempionatą, galėjau nė nesvajoti apie aukščiausias vietas – tose varžybose kaupiau patirtį. Kiekviena gera ar bloga patirtis kažko išmoko ir tai savaime suteikia pasitikėjimo bei užtikrintumo kitoms varžyboms.

Kitas dalykas – darbas su psichologais. Manau, kad kiekvienas savo srities profesionalas privalo turėti pagalbos. Tai, kad žmogus kreipiasi į psichoterapeutą, kad jam padėtų susidėlioti mintis ar suvaldyti stresą – nėra jo silpnybės požymis, tai jo stiprybės ir noro būti dar geresniu įrodymas. Dirbu su psichologe Aiste Žemaityte, ji yra dirbusi su daug žymių Lietuvos sportininkų bei kitų sričių atstovų. Ji randa būdų, kurie padeda susidoroti su stresu, kurie padeda jaustis ramesnei būnant sektoriuje. Pati Aistė yra man sakiusi, kad kai pirmą kartą su manimi išvažiavo į Europos čempionatą, į tą čempionatą, kurį aš laimėjau, ji pastebėjo, kad mano vidinė koncentracija ir susikaupimas varžybų metu – įgimtas, to išmokti labai sunku. Lygiai taip pat papildomai prisideda visokie triukai, kuriuos mes darome treniruočių metu, ruošiamės su visa komanda. Kai varžybų dieną žinai visą informaciją, kurios tau reikia – savaime atsiranda užtikrintumas ir vidinė ramybė.

Airinė Palšytė
Foto: T.Adomavičiaus nuotr.

– Viename savo interviu sakėte, kad su varžovėmis į draugystes nesiveliate ir į kontaktą per daug neinate. Kodėl taip nusprendėte – lengviau varžytis?

– Į varžybas vykstu ne ieškoti draugysčių ar kokių nors susitikimų su draugėmis, ne pasiplepėjimui. Ten važiuoju vykdyti savo užsibrėžtų tikslų, tik aukščiausioje nusiteikimo formoje, man visiškai neįdomu, kokios dramos tuo metu vyksta čempionatuose. Aš nuo to atsiriboju ir tiesiog bandau susikoncentruoti, kad išspausčiau iš savęs maksimalų rezultatą. Bet kokie santykiai, bet kokie dairymaisi į šalis nieko nepridės, o atimti gali. Varžybų metu stengiuosi nesiblaškyti, bet tai nereiškia, kad nesutariu su savo priešininkėmis ir po varžybų tikrai su daugeliu iš jų bendraujame, dažnai susitinkame sporto stovyklose, nebūna pagalių kaišiojimo į ratus. Net pagrindinės priešininkės už sektoriaus ribų yra draugės, mes dažnai susirašome, žinome, kaip kuriai sekasi.

– Kaip susidorojate su kritika?

– Mums rinktinėje, dar būnant paaugliais, buvo vedami įvairūs psichologiniai seminarai bei mokymai ir jau tuo metu mums buvo patarta neskaityti komentarų po publikuojamais straipsniais, vaizdo įrašais ar panašiai. Tai daryti man sekasi, nes kuo daugiau atsiriboju nuo neigiamo srauto, tuo mažiau energijos atiduodu bereikalingoms emocijoms ir diskusijoms. Tie žmonės, kurie piktai komentuoja ar kritikuoja, dažnai nežino pilno vaizdo, kodėl taip įvyko, kas iš tiesų įvyko, kokia situacija, tad ta kritika dažnai būna nepagrįsta – tai veikiau žmogaus noras išsikrauti. Visiškai nematau prasmės prisiimti kito žmogaus neigiamų emocijų, kai žinau, kad tas žmogus nei ten buvo, nei matė, nei yra specialistas. Kalbant apie konstruktyvią kritiką, tai man sunku ją priimti. Bet jei aš matau, kad ji yra argumentuota ir leis man tobulėti bei pasiekti geresnių rezultatų, tai iš jos tikrai pasiimsiu tai, kas gali būti naudinga.

– Jūsų vaikinas – taip pat sportininkas. Dviem sportininkams paprasčiau susikalbėti?

– Mano buvę santykiai irgi buvo su žmogumi iš sporto pasaulio, tačiau juose buvo ir kitų niuansų, kurie neleido taip sklandžiai susišnekėti ir vienas kito suprasti. Dabartiniai santykiai man yra labai paprasti ir natūralūs. Tai, kad jis yra iš sporto pasaulio, sportiškos šeimos ir jo vertybės yra labai panašios į mano – tikrai padeda. Ne tik suprasti vienas kitą, bet ir dėl bendro palaikymo, žinojimo, kad kartais būna sunkių dienų. Tiesiog žinai, kad taip jau sporte būna ir į tai visiškai normaliai reaguoji. Kol kas asmeniniame gyvenime jaučiuosi labai laiminga ir tikrai labai džiaugiuosi.

Europos uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionatas, Airinė Palšytė
Foto: Alfredas Pliadis

– Ar pasvarstote apie šeimos kūrimą?

– Man šeima yra vertybė ir tikrai apie tai galvoju. Manau, kad viskas yra priešakyje, tačiau šiuo metu nėra taip, kad sėdėčiau ir galvočiau, kaip norėčiau ištekėti ir kaip būtų faina turėti vaikų. Suprantu, kad viskam turi būti savas laikas. Šiais metais tiek mano brolis, tiek Kosto – mano vaikino, brolis tuokiasi. Šie metai yra jų, o kaip bus vėliau – parodys laikas. Manau, kad tam tikrai ateis laikas, bet dabar norisi, kad sportas būtų pirmoje vietoje. Visgi jau kitais metais vyks Olimpinės žaidynės, į jas dedu daug vilčių, tikiuosi, kad man jos bus labai sėkmingos. Jeigu reikės – aukosiu viską, kas man trukdys ruoštis. Atidėsiu viską, kas trukdys tam, kad Olimpinėse žaidynėse būčiau savo geriausioje formoje. Šiuo metu yra sporto laikas, santykiai, kurie yra šalia – mane tik papildo, motyvuoja ir suteikia džiaugsmo. Ateityje viskas išsirutulios ir iki šeimos bei vaikų, bet nereikia bėgti prieš traukinį, viskas turi eiti palengva ir natūraliai klostantis. Planuose kol kas labiau žaidynės ir čempionatai, o ne vestuvės ir vaikai.

DELFI metų moteris išrinkite ČIA.