„Juk aš viską praradau, jaučiau begalinę kaltę prieš savo sūnų, nes ten mes iš tikrųjų turėjome viską. Aš palikau gerą ir patogų gyvenimą, ir dabar jau nieko neturiu – nei vyro, nei pinigų, viską vėl reikia pradėti nuo nulio“, – sako Rūta ir prisipažįsta – nusprendusi skirtis ji įsidarbino prekybos centro kasininke.
„Vyksta skyrybos, o aš sėdžiu kasoje, tai žmonės sako „O čia ji, čia ji“, ir taip žiūrėdavo į mane, tarsi aš daryčiau kažkokią nuodėmę, kad dirbu ta kasininke. Aš tikiuosi, kad sūnus užaugęs supras mane ir atleis už visas mano klaidas. Žinote, aš tik visai neseniai pati sau atleidau.“
32-ejų Rūta Gajauskaitė dar prieš ketverius metus buvo niekam nežinoma lietuvė. Ji dešimt metų gyveno Airijoje ir su sūnumi sugebėjo susikurti ten patogų gyvenimą. Tačiau prieš ketverius metus Rūta grįžo į Lietuvą dėl meilės legendiniam dainininkui Arvydui Vilčinskui. Rūta tapo ketvirtąja jo žmona. Tačiau jų santuoka iširo nepraėjus nė dvejiems metams. Šiandien Rūta atvirai pasakoja, ką jai teko patirti po to, kai ji prieš metus nusprendė išsiskirti su žinomu vyru.
„Brendo tas reikalas, brendo. Ilgai galvojau. Negaliu pasakyti, kad aš taip paukšt ir išėjau. Ne, taip nebuvo. Aš bandžiau gelbėti santuoką, aš labai stipriai bandžiau“, – prisipažino Rūta.
Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad moterims, kurios gyvena su žinomais scenos vyrais, gyvenime pasisekė – jos mėgaujasi prabangiu, linksmu gyvenimu ir gali nieko neveikti. Tačiau faktas, kad Rūta dar gyvendama su Arvydu įsidarbino Jonavos prekybos centre kasininke, yra iškalbingas.
„Išėjau dirbti kasininke į prekybos centrą, bet vėlgi kaip aš ten jausdavausi... man tikrai nebuvo lengva. Žmonės taip žiūrėdavo į mane, tarsi aš daryčiau kažkokią nuodėmę, kad dirbu kasininke, tartum man tūrėtų būti gėda, o viskas, ko aš norėjau – tai tik tai, kad mano sūnui nieko netrūktų. Tiesiog būdavo labai nemalonu, buvau jautri po skyrybų, o mane badė pirštais. Būdavo, kad nubėgu greitai raminamųjų išgeriu ir tada einu dirbti“, – sako moteris.
Rūta yra vieniša mama. Ji augina devynerių sūnų Vytautą. Moteris iki šiol negali sau atleisti, kad paklausiusi širdies balso ji sugriovė ne tik savo, bet ir sūnaus gyvenimą. Airijoje Rūta dirbo prekybos centro vadybininke ir galėjo savo sūnui leisti viską – turėjo namus, keliavo atostogauti į egzotiškus kraštus, o sūnui išsirinkus skanėstą ar naują žaislą, ji viską nupirkdavo net nežiūrėdama į kainas.
„Airijoje aš galėjau sau leisti absoliučiai viską, ką tik norėjau. Aš galėjau skraidyti po pasaulį, rengdavausi vardiniais prabangiais rūbais, mano sūnus turėjo pusę kambario žaislų. Tikrai labai gerai gyvenome. Taupyti gal taip netaupėme, dėl to aš čia grįžau tikrai ne kažką susitaupiusi, nes tiesiog gyvenau gerai. Na, ir viską praradau, ir viskas nuo nulio dabar. Todėl, kai baigėsi santuoka, aš
stipriai gailėjausi, kad grįžau į Lietuvą. Juk aš viską praradau, jaučiau begalinę kaltę prieš savo sūnų, nes ten mes iš tikrųjų turėjome viską. Tuo metu stipriai sportavau, turėjau asmeninį trenerį, valgiau tikrai prabangų, gerą maistą. Tai pasiimdavau vežimėlį, prisidedu pilną, ir vaikas eina paskui, ai čia tas – dedu, ai čia šito noriu – vėl dedu, aš net nežiūrėdavau, sumoku tiesiog ir viskas, va taip gyvenome. O čia yra kitaip. Ir buvo jam labai sunku paaiškinti, kad dabar mes neturime tiek pinigų. Vaikas sakydavo – „Mama, važiuojam į Airiją, ten ir namas buvo“, – sako Rūta ir patvirtina – vieniša mama Airijoje gali geriau gyventi negu Lietuvoje su žinomu scenos vyru poroje.
Trys skyrybos daugeliui moterų būtų pakankama priežastis susimąstyti, kad šis žmogus nepastovus, o gal ir netinkamas kurti šeimai. Tačiau tuomet Rūta tokių kalbų nė nenorėjo klausytis: „Labai gerai gyvenime, kai tu vadovaujiesi savo širdele ir eini paskui ją. Bet dar geriau, kai įjungi protą. Mano atveju to nebuvo. Aš tik tai ėjau, kur vedė širdis, ir mačiau tik gražius dalykus. Jį tikrai mažai pažinodama mečiau savo gerą gyvenimą Airijoje ir grįžau į Lietuvą.
Visiškai trumpai pagyvenę susituokėme, tai čia irgi yra nesąmonė – tu turi žmogų ištyrinėti bent jau metus ar dvejus, paskui jau gali daryti tokius sprendimus, kad jau prisiektum iki gyvenimo galo būti kartu.“
Gyvendama su Arvydu Rūta tapo renginių vedėja ir netgi pradėjo mokytis šios specialybės. Atrodė, kad porai puikiai sekasi ne tik gyvenime, bet ir scenoje. Jie kartu važiuodavo koncertuoti ir privačiose šventėse buvo puikus duetas.
Kas turėjo nutikti, kad Rūta atsisakė galimybės būti pramogų pasaulio dalimi? Šiandien ji iš naujo kabinasi į gyvenimą – tapo vyrų kirpėja, ir pradės dirbti netrukus duris atversiančioje vienintelėje barzdaskučių kirpykloje Jonavoje.
Per Arvydą jai teko pažinti daug pramogų pasaulio vyrų ir pamatyti užkulisius. Rūta neslepia – tiesa, kad scenos vyrai, alkoholis ir svetimos moterys yra praktiškai neatsiejami dalykai: „Aišku, ne visus tai liečia, bet dauguma tai tikrai, manau, kad neatsilaiko tų negerų dalykų. O man nepriimtinas toks gyvenimas“, – neslepia pašnekovė.
Kai Rūta ir Arvydas tapo pora, jie labai pyko ant bičiulių ir dėl vis prikišamo dvidešimt devynerių metų amžiaus skirtumo. Tačiau dabar ji supranta, kad artimieji visgi buvo teisūs – labai retai tokios poros gyvena ilgai ir laimingai.
„Aš turėčiau pasakyti, kad Arvydas ne visai šeimos žmogus. O aš esu ta moteris, kuri galėtų prisiauginti daug gėlyčių aplink namus, šiltnamį turėti, ir laistyti, ravėti. O čia buvo visai kitoks gyvenimas. Bet ir už tai aš jam dėkinga, už kiekvieną potyrį, ir tikrai dabar esu daug stipresnė moteris. Prieš tai buvau naivi mergaitė, o dabar aš jau save galiu pavadinti moterimi“, – sako Rūta.
Žinomumas, pasak Rūtos, jai jokios naudos neatnešė: „Tik krūvą blogų komentarų ir smerkimo. Nieko gero nedavė. Tai, moterys, negalvokite naiviai, kad jeigu susidėsite su vyresniu žinomu vyru, tai jums bus kažkokia didelė nauda iš to. Na, nebent jis labai daug pinigų turės. Bet neturi scenos vyrai tų pinigų, čia mitas, nebe tie laikai. Aš nebesirinkčiau vyresnio vyro niekada. Nes tu gali jaustis šalia to žmogaus menkesnė, juk jis turi daug daugiau patirties už tave, ir jis gali tave menkinti už tai.“
Jonavoje sklinda kalbos, kad nauja 61-erių Arvydo simpatija, vos 22 metų mergina, tačiau Rūta sako nieko apie tai negirdėjusi. „Mūsų niekas nebesieja, tad kodėl turėčiau domėtis jo asmeniniu gyvenimu? – retoriškai klausia Rūta. – O jei tai ir tiesa, tai ką jis praranda? Jeigu jos, tos merginos, pasiduoda, kodėl jam žiūrėti į vyresnę, kai jis gali turėti jaunesnę. Jis nieko nepraranda, viskas čia yra gerai.“
Po skyrybų Rūta gyvenimą pradėjo, kaip sakoma, nuo nulio: „Susikroviau daiktus ir išėjau į tokį mažą vieno kambario butuką. Lova man, lova vaikui. Dirbau tame prekybos centre, dar turiu hobį – veriu papuošalus – iš čia užsidirbdavau, aišku, tėvai padėjo ir labai stipriai, ir morališkai, ir finansiškai, kaip tik galėjo. Sunkiausia buvo suvokti, kad aš palikau tą gerą gyvenimą, patogų ir tikrai tvirtą, su gera ateitimi, viską palikau ir dabar aš jau nieko neturiu – nei vyro, nei pinigų, nieko, ir viską reikia pradėti vėl nuo nulio. Tas buvo sunkiausia.“
Ji labai džiaugiasi, kad Airijoje gyvenantis sūnaus tėvas nepamiršo savo vaiko – susitinka su juo, kada tik gali, bei prisideda finansiškai.
Dailių bruožų, liekna tamsiaplaukė, dukart išsiskyrusi Rūta negali patvirtinti, kad vienišoms mamoms Lietuvoje sunku susirasti mylimą vyrą. Anaiptol – po skyrybų gana greitai šalia Rūtos atsirado penkeriais metais jaunesnis mylimasis: „Man visai nesunku buvo. Aš kai tik su savo draugu susipažinau, pačią pirmą dieną sakau, bet, žinok, aš turiu vaiką, net nežinojau, ar aš būsiu su juo, ar mes liksime draugais, bet iškart pasigyriau, kad turiu sūnų.“
Su Jonava Rūtos niekas nesieja – ji čia liko tik dėl dabartinio savo draugo. Jei ne jis, seniai būtų susikrovusi lagaminus ir keliavusi atgal į Airiją. „Jaučiuosi kaip niekad laiminga ir mylima, – sako Rūta. – Jis sužavėjo savo labai geru humoro jausmu, savo pozityvumu, o tuo metu man to labai stipriai reikėjo. Galiu drąsiai pasakyti, kad jis ištraukė mane iš tos juodos duobės. Nors aš tikrai po skyrybų sakiau, kad nieko man nereikia, bet gyvenimas yra toks, čia turbūt lemtis buvo.
Įsivaizduokite, jeigu mano draugas darbe, o vaikas ateina ir klausia: „Mama, kada jis grįš? Mama, o kada jis grįš?“. Po valandos ateina „O kada jis grįš?“. Tai čia, manau, pasako daug ką. Jie irgi turi savo laisvalaikį, vasarą eina futbolo žaisti, puikiai sutaria.“
Rūta neslepia – Vakaruose vaikai visai kitaip auklėjami nei Lietuvoje - ten jiems leidžiama viskas. Todėl grįžusi į Lietuvą Rūta iš aplinkinių išgirdo, kad, jų manymu, ji visiškai neauklėja sūnaus, tad prisitaikyti buvo sunku. Jiems teko ne kartą lankytis pas psichologus, kol sūnus priprato, kad Lietuvoje teks augti ir elgtis labiau save kontroliuojant.
„Visi galvoja, kad jis išvis neauklėtas vaikas. O Airijoje tai yra normalu, jam buvo labai sunku. Vėlgi, mokslai – jis Airijoje buvo pradėjęs eiti į mokyklą, viskas keitėsi. Mes ėjome ir pas specialistus. Tiek aš ėjau, tiek jis. Iš tikrųjų labai sunku, jis ėmė priprasti tik po metų ar dvejų. Dabar jis yra pats nuostabiausias vaikas. Ir aš tikiu, kad jis užaugęs supras mane ir atleis už visas mano klaidas. Žinote, aš tik visai neseniai pati sau atleidau, tik neseniai. O sūnus, kai su savo nauju draugu pradėjome draugauti, vis sakydavo „Jūs vis tiek išsiskirsite“, nors jis pamilo tą draugą. Tarsi maištaudavo ir mus skaudindavo. Tai paveikė vaiko psichiką ir aš labai dėl to save kaltinau. Bet dabar jis jau taip nebesako. Ir aš meldžiu Dievo, kad šį kartą tikrai viskas būtų gerai. Nežinau kaip bus, kas bus, mes nieko dar nežinome, kaip ta ateitis susiklostys. Bet meldžiu Dievo, kad viskas būtų gerai“, – atviravo Rūta.
Visą Rūtos interviu žiūrėkite vaizdo įraše.
Gyvenimo būdo laida apie tėvus „Kasdienybės herojai“ – tai išskirtinės, jaudinančios tėvų gyvenimo istorijos ir patirtys. Kas savaitę – naujas interviu su gerai žinomu žmogumi, o gal netradicinį gyvenimo būdą pasirinkusiu tėvu ar mama.
