Dar prieš kelerius metus 29-erių manekenė Monika Račiūnaitė buvo viena ryškiausių žvaigždžių pramogų pasaulio vakarėliuose. Dizaineris Aleksandras Pogrebnojus, glausdamas 21-eriais metais jaunesnę mylimąją, vadino Moniką savo mūza. Tačiau po kelerių santuokos metų dizainerio ir manekenės pora šokiravo visuomenę – Monika kaltino vyrą smurtu ir kvietė policiją, o Aleksandras viešai vadino ją narkomane ir neištikima žmona. Galiausiai Monika su sūnumi išsikraustė iš dizainerio namų ir pradėjo gyvenimą nuo nulio.
Vis dėlto, kartu su Monika ant raudono kilimo šampano taurę kėlusios žvaigždės ko gero nežinojo tikrosios jos gyvenimo istorijos. Monika niekam nepasakojo, kad užaugo itin kukliomis sąlygomis. Gyveno tai su mama, tai su seneliais, o galiausiai į sostinę ją pasiėmė gyventi teta.
Tačiau Monikai pavyko nelaikyti pykčio mamai dėl tokios vaikystės. „Pyktis nieko gero neduoda, jis tik kenkia, tad stengiuosi jo atsikratyti. Gal kažkokių nuoskaudų buvo, bet dabar netgi ir tų nuoskaudų nebeliko. Gyvenimas mane privertė kovoti už save. Ir ačiū Dievui“, – sako Monika.
Paauglystėje gyvenimo aplinkybių blaškoma Monika norėjo kuo greičiau tapti nepriklausoma, todėl, būdama vos šešiolikos, dailių bruožų mergina išvyko dirbti manekene į Niujorką. Ji pasiryžo viskam – ir mokykloje sustabdyti mokslus, ir viena keliauti už Atlanto praktiškai nemokėdama anglų kalbos: „Aš visą laiką buvau tokia, viską norėjau daryti pati. Kai turėjau galimybę vykti į Niujorką, visi sakė tu ką, juokauji? Tau dar tik 16 metų, ką tu ten viena veiksi, bet aš nuskridau. Mačiau daug bendraamžių, kurios verkė, kurios pasiilgo tėvų, kurios jautėsi be galo vienišos. Man anaiptol to nebuvo. Man nebuvo kada verkti ir net nebuvo tokių emocijų.“
Monika šiandien pirmą kartą prisipažįsta – sunkios jos vaikystės patirtys turėjo įtakos ir tolimesniems gyvenime priimtiems sprendimams. Monika visą vaikystę negalėjo augti šalia mamos ir niekada nematė savo tėvo.
Vaikystės patirtys turėjo didelės įtakos ir renkantis vyrą – jai norėjosi labiau globojančio, nei lygiaverčio partnerio. „Be abejo, aš manau, kad tai labai turėjo įtakos mano gyvenimui, nes tėvas be galo svarbus mergaitei. Pagal tėvą tu renkiesi vyrą, taip sakoma, ir aš galiu patvirtinti, kad tikrai yra taip. Man labai trūko tos tėviškos meilės, to dėmesio ir vyruose ieškojau tėvo. Aš tai suvokiu, bet dabar, kai viską pergalvoju, kame yra mano problemos, aš tai priimu, kad tai yra mano problema. Bet aš noriu tai pakeisti, todėl nebesirinkčiau 20 metų vyresnio vyro. Aišku, čia niekada negali žinoti. Bet aš labai norėčiau savo amžiaus vyro.“
Aleksandrą ir 21-eriais metais jaunesnę Moniką suvedė mados pasaulis – Monika demonstravo Aleksandro ir jo bendražygės Vidos Simanavičiutės kurtus drabužius.
„Jis mane sužavėjo savo rūpestingumu. Man patiko jo požiūris, aš juo žavėjausi. Žavėjausi jo darbais, jo pastabumu. Jis man buvo labai įdomus vyras, ir apskritai man patinka įdomūs vyrai. Turi kažkokio šarmo. Ne šiaip tik kad gražus saldainiukas, ne. Man vyras turi turėti kažkokio pipirkiuko ir jis tą turėjo. Bet gyventi mums nebuvo lengva, kadangi jis yra lyderis, o aš esu taip pat lyderė. Kirsdavosi mūsų nuomonės ir mes vienas kitam nenusileisdavome, pastebėjome, kad neišeina mums.“
Monika neįsižeidžia ir paklausta, kodėl ji, kaip pati sako, būdama lyderė, šalia dizainerio atrodė tik kaip gražus papuošalas.
„Visų pirma aš esu moteris. Aš esu itin moteriška, labai švelni, labai mylinti, bet nenoriu nusileisti. Aš visą laiką kovoju už savo nuomonę, už savo interesus. Jeigu aš kažko noriu - būtinai tai pasieksiu. Ir Aleksandrui tas nelabai patiko“, – atviravo moteris.
Nepraėjus nė metams po pažinties, pora susituokė Varėnos bažnyčioje. Monika tuo metu jau laukėsi judviejų vaikelio. Tiesa, po bažnytinės ceremonijos pora taip ir nenušė įteisinti dokumentų į Civilinės metrikacijos skyrių, todėl ši ceremonija tapo labiau simboline, o pora net patys to nežinodami, niekada oficialiai nebuvo vyru ir žmona.
„Mykoliukas buvo labai planuotas vaikelis. Nebuvo, kad čia kažkas „ups“. Visiškai ne, mes planavome, labai jo laukėme su didžiule meile. Buvo vasara, kai Aleksandras prakalbo man apie vestuves, dar Mykoliuko net planuose nebuvo. Greitai įsimylėjome vienas kitą, labai greitai susirišome. Kažkokios kosminės jėgos mums suveikė, manau viskas taip ir turėjo būti. Tai yra likimas, ne kitaip.
Tačiau aš buvau labai jauna. Man buvo 23 metai, kai gimė Mykolas, buvau tokia jauna mamytė. Aleksandras irgi dar toks nelabai šeimos žmogus, jam vis tiek reikia kažkokių naujovių, jis yra menininkas. Ir tada prasidėjo tos problemos. Gal man reikėjo paprasto apkabinimo, palaikymo, nes vis tiek man kaip moteriai nebuvo lengva. Aš dar buvau pusiau vaikas.
O Aleksandras toks labiau kategoriškas, bet aš žinau, kad jis širdy turi daug meilės, tik jis labai užsidaręs, kažkodėl jis uždaręs tą meilę. Bet Mykolas labai jį pakeitė. Į gerąją pusę“, – sako Monika.
Manekenė neslepia – kai vyras nori gyventi bohemišką gyvenimą, visa buitis yra ant moters pečių: „O meteriai vis tiek norisi vyrą šalia turėti. Nors aš suprantu, kad vyras turi turėti savo erdvę.“
Vieną vakarą į poros namus sostinės senamiestyje buvo iškviesta policija. Tai padarė Monika, kaip tuomet sakė, patyrusi vyro smurtą. Neblaivus Aleksandras pareigūnų buvo nuvežtas į areštinę. Tuomet jis žurnalistams rodė savo apdraskytą kaktą ir neneigė, kad trenkė žmonai per veidą, bet tik todėl, kad Monika pati jį puolė. Dar Aleksandras prisipažino, kad tokie konfliktai jų namuose vyksta kiekvieną mėnesį.
Šiandien, nurimus emocijoms, moteris prisipažįsta – kviesti policiją nebuvo teisingas sprendimas: „Aš manau, kad tos policijos nereikėjo, nes ten iš tikrųjų nieko jau tokio neįvyko, tik buvo toks emocijų proveržis, kai jau nebegali, kai tu tiesiog susipykai. Sakau, mes abu lyderiai, kovotojai už save, ir tiek jis pasikarščiavo, tiek ir aš. Su Aleksandru niekada nebuvo nuobodu gyventi.“
Tačiau didžiausi poros konfliktai prasidėjo tuomet, kai Monika pradėjo kalbėti apie skyrybas. Aleksandras buvo viešai apkaltinęs Moniką narkotikų vartojimu.
„Aš labai pykau dėl to. Tai buvo visiškas šantažas, jis tai padarė iš pavydo, kadangi mes jau skyrėmės iš tikrųjų. Buvo visiška riba, kai aš jau ėjau iš namų, tai jis taip išreiškė savo pyktį. Ryžausi viešai pasidaryti narkotikų testą ir paviešinti rezultatą, norėjau tai parodyti visiems, kadangi buvo daug šmeižto. Būdavo, einu į parduotuvę ir mane pirštais rodo: o žiūrėk, va čia jinai, jinai, ir kažką šnabžda. Buvo toks begalinis didžiulis spaudimas, ir tas viešumas iš visų pusių. Man buvo labai sunkus periodas. Pats sunkiausias mano gyvenime, galiu pasakyti.“
Aleksandras buvo viešai apkaltinęs Moniką ir neištikybe bei teigęs, kad ji namo negrįžta po kelias paras.
„Tai nebuvo tiesa. Mes turėjome daugybe draugų: jis turėjo savo ratą draugų, aš turėjau savo ratą draugų. Pastaraisiais metais labai minimaliai kalbėdavome ir man trūko tos bendrystės, artumo. Aišku, aš tada susitikdavau su draugėmis, su draugais, mes pasidalindavome, pasikalbėdavome, išsikalbėdavome, man pasidarydavo lengviau grįžti į tą rutiną, bet norėdavau, kad namuose visa tai turėčiau. Aš jausdavausi labai vieniša.
Ilgai tempiau, kol padėjau tašką šiems santykiams. Kai Mykolas šiek tiek paaugo, aš jaučiau, kad save noriu kažkur realizuoti, norėjau kažko daugiau, kažko mokytis, tobulėti. Bet neturėjau palaikymo ir paskatinimo.
Apskritai sunkiausia mintis, kad tu jau išeini ir pagalvoji, ką tu darai? Tas jausmas – gal eiti, gal grįžti, toks apsisprendimas buvo sunkiausias, bet tada pagalvojau – gyvenimas man kažkaip stovi, kažkas negerai. Tai vieną dieną susikroviau savo daiktus per kelias valandas ir išėjau. Aleksandras netikėjo, kad aš išeisiu. Galvojo, kad juokauju. Bet aš niekada nesigailėjau. Dabar esu laiminga, matau savo vaiką laimingą, jam taip pat viskas gerai, o kas gali būti blogai?“, – retoriškai klausia Monika.
Pašnekovė neslepia – pradžioje Aleksandras jai ir sūnui padėjo finansiškai: „Man buvo labai sunkus periodas, reikėjo ir psichologiškai atsigauti bent pusės metų, kad galėčiau kažką galvoti. Bet aš žinojau, kad turiu eiti į priekį, kad privalau būti stipri, nes aš jau iš prigimties esu daug ką pakelianti. Ir kažkaip ta begalinė meilė Mykolui buvo visa stiprybė. Aš galvojau – tikrai nenusileisiu, aš eisiu į priekį ir pasieksiu savo tikslų ir savo svajones įgyvendinsiu. Kai turi mažų vaikų, labai bijai finansinių sunkumų. Man iš tiesų buvo labai sunku, išgelbėjo tik kruopštus taupymas.
Moterys per daug prisiriša prie vyro ir per daug tikisi iš vyro – čia ir yra problema. Reikia moteriai turėti savo pagrindą, kad ji jaustųsi tvirta ir užtikrinta gyvenime. Man buvo labai sunki ta pati pradžia, bet aš optimistė, kažkaip, sakiau, reikia susiimti. Pradėjau planuoti kiekvieną dieną, skaičiuoti finansus, viską tikslingai, kiek aš galiu išleisti, kiek aš turiu atsidėti. Kad nenusipirkau rankinės ar gražaus palto, aš dėl to niekada neverkiau.
Aišku, nėra paprasta būti vieniša mama, trūksta tos vyriškos rankos. Ką nors prikalti aš jau pati išmokau, bet trūksta tos meilės, dėmesio, šilumos.“
Ne veltui sakoma, kad sunkumai užgrūdina žmones. Monikai skyrybos tapo paskata judėti į priekį. Aukšto ūgio Monika yra podiumų modelis, o jų karjera baigiasi maždaug 25-erių. Todėl Monika nusprendė įgyti naują profesiją ir tapo kosmetologe.
„Aš turėjau galvoti apie pastovias pajamas, bet visą laiką norėjau kažką įdomaus veikti, ne tik kad eiti į kažkokį darbą ir dirbti dėl to, kad uždirbti“, – sako moteris.
Monika sako, kad dabar jos geriausias draugas – šešerių sūnus Mykolas. „Visiškai pasitikiu jo nuomone, todėl kai atsiras tinkamas vyras, pirmiausiai atsiklausiu sūnaus.
Visada svajojau apie tokį ramų, tokį gerą vyrelį, bet aš nežinau ar su tokiu ištverčiau. Pusę metų aš turėjau romaną su tokiu prancūzu. Buvo viskas taip gražu, bet kai jis man pradėdavo šnekėti, kad myli mane, aš jam atsakydavau: žinai, aš visai tavęs nemyliu. Man buvo nuobodu. Trūko kažkokio cinkelio.“
Dabar tarp Monikos klientų grožio salone sostinėje – ir buvęs vyras Aleksandras: „Mūsų santykiai yra draugiški. Tiesiog mes esame kaip seni geri draugai, pasikalbame, kartais pajuokaujame, pasiskambiname, pasitariame. Sūnui vis tiek tiek mama, tiek tėvas yra vienodai reikalingi ir jį vienodai myli. Tai manau, kad mes jam esame labai geri tėvai. Mes sugebėjome užgniaužti visas savo ambicijas, nepasitenkinimą, kad galėtumėme dėl sūnaus gražiai bendrauti. Nes mes jį be galo mylime. Tiek jis, tiek aš.“
Visą Monikos interviu žiūrėkite vaizdo įraše.
Gyvenimo būdo laida apie tėvus „Kasdienybės herojai“ – tai išskirtinės, jaudinančios tėvų gyvenimo istorijos ir patirtys. Kas savaitę – naujas interviu su gerai žinomu žmogumi, o gal netradicinį gyvenimo būdą pasirinkusiu tėvu ar mama.
