Po tų kurioziškiausių situacijų vis kartoju: neįsivaizduojate, kaip Lietuvoje gerai. Kokie geri mūsų kosmetologai. Kokie pažangūs kirpėjai. Kokie kruopštūs manikiūrininkai. Mums visas pasaulis pavydi ir tuoj papasakosiu, kodėl.
Nedidelis miestelis Portugalijoje, keliasdešimt kilometrų nutolęs nuo sostinės Lisabonos, 2022-ieji
Praėjusiais metais gyvenau ten porą mėnesių ir buvau tapusi ūkininke. Auginau vištas, antis, kalakutus ir žąsis. Įdomu, kad pirmąją dieną bijojau tų paukščių kaip paties velnio, tik įbėgau į aptvarą rėkdama ir išbėgau. Bet kojas apšilau labai greitai ir jau netrukus pagaminau antims baseiną, kalakutus ėmiau maitinti iš rankos, žinojau, ką kuris paukštis labiausiai mėgsta valgyti, taip suruošdama jiems didžiausias puotas, ir net sekdavau jiems pasakas. O paukščiai klausydavosi sutūpę ant laktų.
Misija „iš miestietės į kaimietę“ buvo įgyvendinta kruopščiai, bet vis dėlto po dilgėlių knaisiojimo kalakutėms ir dobilų vogimo iš tolimų kaimynų antims, mano rankos nebepanašėjo į damos – veikiau į ožiuko kanopėles. Taigi, artėjant gimtadieniui panorau išbandyti portugališkas manikiūro ir pedikiūro paslaugas.
Pats miestelis – nedidukas, panašėja į mano gimtąją Kelmę. Tik kad gerokai gyvybingesnis. Restoranų – daug, keli iš jų – net labai geri. Nedidukė kraftinio alaus darykla (nors ir Kelmėje tokia, regis, yra, nors netikrinau – nežinau), o visas miestelis papuoštas didelėmis ir mažomis dinozaurų skulptūromis. Ir, žinoma, menka smulkmena: po kojomis – vandenynas su gražiausiais Europos paplūdimiais. Iki pat šiol gražesnių nemačiau. Pagrindinis skirtumas nuo Kelmės – tai kad Kelmėje nėra nieko šito, tačiau yra po grožio saloną ko gero kiekvienam gyventojui. O štai miestelyje Portugalijoje – jų beveik nėra.
