Kosmetologo profesija
1992 metais Daiva baigė medicinos felčerio mokslus, tačiau darbas ligoninėje jos netraukė. „Medicina, kur daug kraujo ir skausmo, man buvo sunkiai priimtina. Bet mano uošvienė dirbo ligoninėje. Jiems atėjo laiškas, kad kviečia kosmetikę tobulintis į Sankt Peterburgą. Niekas nesuprato, kodėl ligoninė gavo tokį pasiūlymą ir niekas nenorėjo jo priimti. Pasiūlė man. Deja, reikalavimai buvo griežti – kandidatas turėjo būti išdirbęs bent 3 metus. Aš netikau. Bet tai mane paragino susimąstyti apie kosmetologės profesiją. Anuomet nebuvo nė vienos institucijos, kuri ruoštų tokius specialistus. Klaipėdoje buvo vos kelios kosmetologės. Sklido kalbos, kad kažkas mokėsi Lvove, kažkas – iš meistrės gavo žinių ir pan.“, – pasakojo pašnekovė.
Tuo metu, anot jos, buvo dvi kosmetologijos rūšys – ta, kuri puošia, ir ta, kur gydo. Puošdavo – kirpyklose, o gydydavo gydomosios kosmetologijos kabinete, kuris buvo pavaldus odos ir venerinių ligų dispanseriui. „Sugalvojau, kad man reikia gauti žinių ir nuėjau pas odos ir venerinių ligų vyriausiąjį gydytoją. Paklausiau, kur mokytis gydomosios kosmetologijos. Jis tuomet buvo tas, kuris valdė visą šią sritį. Kreipimasis į jį prilygo atėjimui pas Dievą. Laimei, jis manimi patikėjo, paskambino į Vilnių, į gydomosios ir plastikos chirurgijos centrą. Paprašė, kad priimtų mane mokytis. Jie priimdavo 2 žmones per metus. Ir sąlyga – ne vilniečius, kad, kaip sklido gandai, negamintų sau konkurentų. Už dviejų mėnesių specializacijos mokymus turėjau sumokėti sumą, kuri prilygo mašinos kainai. Su vyru atidavėme viską, ką turėjome ir aš išvykau mokytis“, – pasakojo moteris.
Kai Daiva baigusi mokslus grįžo į Klaipėdą, teko ieškoti darbo. „Tiek gydyklos užimtos, tiek kirpyklos buvo užimtos. Teko visą miestą pereiti, kol sutikau „Gražinos kombinato“ direktorę, kuri mane ir pakvietė užimti atsiradusią laisvą darbo vietą. Ten išdirbau 14 metų. Iš pradžių buvo labai sunku, nes klientas nebuvo išugdytas. Buvo suprantama, kad pas kosmetologą reikia eiti tik tada, kada yra blogai“, – pasakojo Daiva.
Į procedūrą – ne po vieną
Panašu, kad anuomet skyrėsi ne tik supratimas apie kosmetologo darbą, bet ir pačios procedūros. „Kai ateidavo pacientas, pirmiausia, jį apžiūrėdavo gydytojas. Jis parašydavo koduotą paskyrimą, kokios kaukės ar procedūros jam reikia. Buvo skaičiai – 1, 2, 3, 4 ir pan. Tai buvo kaukių kodai. Kaukių receptai buvo slapti, aš jų negavau, kol nebaigiau mokslų. Kaukes gamindavo vaistinė. Kai baigiau mokslus, man padavė lapą su kaukių receptais ir pasakė, kad ši informacija yra neviešinama ir neplatinama, ir kad turiu susirasti patikimą vaistininką, kuris man tas kaukes gamins“, – pasakojo pašnekovė.
Po to, kai pacientas gaudavo gydytojo paskyrimą, jis eidavo pas kosmetologą. „Viskas buvo gyvos eilės principu: ilgas koridorius, gal kokių 20 žmonių sėdi – vieni jau su užteptomis kaukėmis, kiti dar tik laukia savo eilės. Kosmetologo kabinete – irgi ne po vieną pacientą. Kol vienas garinasi veidą, kitam atliekamas veido valymas. Veidą garindavome su ramunėlėmis. Specialus aparatas pūsdavo garus, o moteris, užsidėjusi rankšluostį, sėdi priešais jį. Kai vanduo baiginėjasi, įpilame dar, įdedame žolelių. Kai baigia garintis, eina gultis valytis, o kitas iš koridoriaus užima tavo vietą. Odos valymas vyko rankiniu būdu. Kėdė, lempa buvo tos pačios, kokias turėdavo odontologai. Vienkartinių priemonių nebuvo, todėl visą tvarstliavą turėjome pasiruošti iš anksto. Net pirštinių neturėjome. Šalia stovėjo du indeliai – vienas su vandenilio peroksidu, o kitas – boro rūgšties tirpalu, kad dezinfekuotume. Nebuvo jokių ultragarsų, veidą valydavome rankomis, turėjome adatėlę, jei prireikdavo ką atverti. Po valymo dėdavome gydytojo paskirtą kaukę. Pavyzdžiui, pirmo numerio kaukė buvo paprasta, trečioji – su antibiotikais, šeštoji – su siera ir kamparu. Turėjome tokią gudrybę: jei įlašinsi briliantinės žalumos, kaukė bus ta pati, bet žalia. Jei įlašinsi kasteleno tirpalo, bus graži rožinė. Kai užtepdavome kaukę, pacientas eidavo su ja į bendrą eilę ir laukdavo 20-25 minutes, kol išdžius. Belaukdamas negali nei kalbėti, nei šypsotis, nes kaukė galėjo sutrūkinėti ir nubyrėti. Pacientui buvo duodamas rankšluostukas, kad jei byrėtų, neišteptų drabužių“, – apie procedūras pasakojo kosmetologė.
Tiesa, ne visos moterys ateidavo pas kosmetologę tik tada, kai jau būtinai reikėdavo. „Ateidavo ponios ir dėl raukšlių. Turėjome kaukę, į kurios sudėtį įeidavo lanolinas, įvairūs vitaminai, aliejai. Moterys darydavosi masažus. Depiliacijų anuomet nebuvo, bet plaukelius skusdavome arba šviesindavome su lanolinu ir perhidroliu. Pavyzdžiui, ant veido dėdavome paprastą kaukę, o virš lūpų – šviesinančią. Nebuvo jokio pylingo. Buvo muilas. Pylingą kartais atstodavo skystas azotas. Senovinis metodas, bet savo funkciją darė. Apskritai visos tos priemonės puikiai veikdavo. Rezultatu moterys džiaugėsi, tik pats aptarnavimas dabar kelia juoką. Įsivaizduokite, sėdite bendroje eilėje, viename kabinete vienu metu yra kokie trys pacientai. Kol vienas prausiasi, kitas garinasi, o trečia guli valomas. Nebuvo tokio suvokimo, kad grožio procedūra gali būti lepinimas. Ten buvo problemų sprendimas, konvejeris. Pamenu, kartą viena moteris garinosi, o kitai valiau veidą. Veidas buvo probleminis, tad užtrukau. O ta, kuri garinosi, po kokių 45 minučių nusiima rankšluostį atsisuka ir sako: „Aš atsiprašau, bet jūs pažiūrėkite ar aš dar neištinau?“, – su šypsena prisimena moteris.
Tokių nutikimų būdavo ne vienas. „Būdavo ateina mama ir pasakoja: „Žinote, aš savaitę vaikus maitinau truputį paprasčiau, daugiau košių, bet taip sutaupiau pinigų procedūrai ir galėjau pas jus ateiti“. Arba kita moteris atėjo, atliko procedūrą, paskui ateina kažkoks vyras ir klausia: „Ar čia buvo tokia ir tokia“. Ir aš galvoju, jei pasakysiu „taip“, gal jai bus blogai, o jei pasakysiu, kad „ne“, gal irgi bus blogai. Tai sakau, mes neteikiame informacijos apie klientus. Ateidavo išvargusios mamos. Pamenu, ateina moteris su dvynukais, ji guli tokia „negyva“, pervargusi, o tie vaikai, girdžiu, kaip kitame kambarėlyje krapšto mano maišelius. Sakau, ateikite, kad jus matyčiau. O mama išvis nereaguoja. Jie ateina ir pradeda lipti ant jos. Ji nereaguoja. Aš į ją žiūriu ir galvoju, kad Dieve brangus, kokiomis sąlygomis mes dirbame“, – pasakojo Daiva.
Kai kuriuos metodus naudoja ir šiandien
Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, atėjo metas, kai vaistinėse pradėjo trūkti kaukėms reikalingų ingredientų. „Pavyzdžiui, buvo tokio pienelio receptas. Kai kartą atėjau, vaistininkė man sako: „Nebegauname emulgatoriaus, todėl vietoj jo panaudojau kiaušinio trynį“. Tai pagalvokime, kiek laiko galėsiu tą pienelį naudoti. Šaldytuvą mes turėjome, bet net ir šaldytuve tas pienelis po savaitės bus miręs. Tik vėliau atsirado profesionali kosmetika, kaukės. Pradėjo plūsti tiekėjai iš Europos. Jie pradėjo mus kviesti važiuoti į užsienį į mokymus. Atsivėrė pasaulis. Pamatėme, kaip dirba Europoje ir po truputį visa tai atėjo ir į Lietuvą“, – pasakojo pašnekovė.
Nors dirbti kosmetologė anuomet buvo iššūkis, net ir šiandien kartais Daiva pritaiko anų laikų metodus. „Net ir dabar būna atvejų, kai jokios priemonės neveikia, tada prisimenu būdus, kaip tvarkydavomės anuomet. Kartais reikia to kruopštaus rankų darbo“, – pasakojo Daiva.
