Sesuo Andre – seniausia moteris ne vien tik Prancūzijoje, Europoje, bet ir visame pasaulyje. Pasauliniame kontekste amžiumi ją iki šių metų balandžio 25 d. lenkė tik 119-os sulaukusi Kane Tanaka, Japonijoje gyvenusi moteris, kuri visai neseniai paliko šį pasaulį, rašoma portale france24.com.

Lucile Randon gimė 1904 m. vasario 11 d. Alese, mieste Pietų Prancūzijoje. Tais metais Niujorke buvo paleistas pirmasis metro, garsiosios dviračių lenktynės „Tour de France“ buvo įvykusios tik kartą, o iki Pirmojo pasaulinio karo dar buvo likęs ištisas dešimtmetis.

Dabar sesuo Andre prižiūrima Tulono mieste veikiančiuose slaugos namuose. Kambaryje, kuriame senolė įkurdinta, tėra vien lova, Švč. Mergelės Marijos statulėlė ir radijo aparatas, kurio jau niekas nebejungia: išorinis pasaulis, anot moters, sukelia pernelyg daug streso.

Daugiausia laiko sesuo Andre praleidžia neįgaliųjų vežimėlyje. Ji sėdi pakreipusi galvą, užmerktomis jau nieko nebematančiomis akimis.

Gal jinai meldžiasi, gal mąsto, o gal vien snaudžia? Sunku pasakyti, bet kai prabyla, pavyksta įsitikinti, kad suvokia dabartį, be to, ganėtinai gerai prisimena praeities įvykius.

Sesers Andre diena prasideda 7.00 val. ryto. Tada jinai pažadinama ir nuvežama pusryčiauti. Po pusryčių laukia kasdienės mišios, kurių sesuo niekada nepraleidžia ir kuriose dalyvauja vilkėdama vienuolės apdarais.

Kane Tanaka

Pats nuostabiausias slaugos darbuotojas

„Baisu, kad esu priklausoma nuo kitų ir nieko nebegaliu padaryti savarankiškai“, – apgailestauja sesuo Andre, iki pat 8-o praeito amžiaus dešimtmečio pabaigos dar dirbusi visu etatu, o iki 100-ojo gimtadienio tikrai galėjusi pasirūpinti kitais, dažnai jaunesniais už save slaugos namų gyventojais.

„Smagu, kai kas nors sutinka palaikyti man kompaniją“, – prisipažino sesuo Andre, visų pirma, turėdama omenyje Davidą Tavellą, vieną iš įstaigos, kurioje gyvena dešimt metų, darbuotojų ir patį mėgstamiausią pašnekovą.

„Jis iš tiesų žavingas“, – patikino senolė mėgindama suimti slaugos darbuotojo ranką.

D. Tavella – ne šiaip slaugytojas. Jį galima palyginti su sesers Andre atstovu spaudai – tai jis atsakinėja į prašymus duoti interviu, tikrina gerbėjų siunčiamas šokoladinių saldainių dėžutes ir peržiūri korespondenciją.

Tarp atsiųstų laiškų galima rasti ir pasitinkant 2022-uosius ranka rašytus naujametinius palinkėjimus, atsiųstus Emmanuelio Macrono – 18-o Prancūzijos prezidento per visą ilgą sesers Andre gyvenimą.

Remiantis statistika, dažniausiai šimto metų sulaukia vadinamosiose mėlynosiose planetos zonose gyvenantys žmonės. Būtent jose žmonių gyvenimo trukmė pralenkia apskaičiuotą pasaulinį vidurkį. Tos zonos – tai Okinavos prefektūra Japonijoje, Italijai priklausanti Sardinijos sala, Ikarijos sala Graikijoje, Kosta Rikos Nikojos pusiasalis ir Loma Lindos miestas Kalifornijoje.

Prancūzija mėlynajai zonai nepriklauso, bet būtent šioje šalyje yra gyvenusi seniausia pasaulio pilietė, turėjusi garbų amžių patvirtinančius dokumentus. Tai buvo provansietė Jeanne Calment. Ji mirė Arlyje 1997-aisiais, turėdama 122-ejus metus.

Seniausias Prancūzijos vyras taip pat yra kilęs iš šalies pietų. Andre Boite tenka priskirti ypač retai tarp vyrų pasitaikantiems ilgaamžiškumo atvejams. Taigi jis – superšimtametis – štai taip kartais vadinami tie, kurie pragyvena daugiau nei 110 metų. A. Boite jau atšventė 111-ą gimtadienį ir iki šiol gyvena nuosavuose namuose. Jis ypač mėgsta vilkėti trijų dalių kostiumus ir garsėja kaip reporterių dėmesio vengiantis asmuo.

Nustatyta, kad 2015-aisiais pasaulyje buvo pusė milijono šimtmetį perkopusių žmonių. Jungtinės Tautos laikosi nuomonės, kad iki amžiaus pabaigos šis skaičius gali išaugti iki 25 mln.

Vien Prancūzijoje dabar pavyksta suskaičiuoti 30 tūkst. šimtamečių, nors 1950-aisiais jų buvo tiktai 200. Remiantis statistikos instituto INSEE pateikta informacija, maždaug 40 iš užregistruotų ilgaamžių yra 110-ies ar netgi vyresni.

Foto: Corbis / Scanpix

Jau ne jaunystė...

Viena iš ilgaamžių, Hermine Saubion, išgirdusi užuominą apie savo metus sako: „Tai jau senatvė, nebe jaunystė, bet aš vis dar laikausi.“

Nubudusi iš snaudulio vežimėlyje įsitaisiusi senolė – Banone, Alpių papėdėje, įsikūrusių slaugos namų gyventoja. Išvydusi lankytoją H. Saubion akimirksniu pražvalėja: jos veidą nušviečia šypsena, o smalsus žvilgsnis įsminga į atėjusį aplankyti žmogų.

H. Saubion neserga jokia konkrečia liga, tačiau jos kūnas tapo nejudrus, be to, senolė beveik kurčia. Ilgaamžės klausa pagauna vos vieną kitą atsitiktinį žodį, todėl ji jaučiasi izoliuota nuo aplinkos.

Visgi ilgesnį laiką palikta vienoje vietoje, ji ima garsiai protestuoti, nurodo darbuotojas iš įstaigos personalo.

H. Saubion yra kilusi iš Marselio, o slaugos namuose apsigyveno tik prieš porą metų. Ji tvirtina niekada nemaniusi, kad pati ir jos sesuo Emilienne (jai – 102-eji) taip ilgai gyvens.

Šimtamečiams, tokiems kaip sesuo Andre ir H. Saubion, dažnai netenka vartoti jokių vaistų, ir gali būti, kad tai viena iš jų ilgaamžiškumo priežasčių, mano sesers Andre gydytoja Genevieve Haggai Driguez.

Savo pacientės fizinę formą gydytoja apibūdina kaip tiesiog neįtikėtiną.

Pati sesuo Andre savo gyvybingumą mėgina grįsti ta aplinkybe, kad jai pavyko be jokių padarinių ištverti 1918-aisiais prasidėjusią mirtinai pavojingo ispaniškojo gripo pandemiją.

Tikėtina, kad tokie samprotavimai turi pagrindo: mokslininkai pastebėjo, kad iki ispaniškojo gripo bangos gimę žmonės yra atsparesni COVID-19 nei tie, kurie gimė bent kiek vėliau.

Laukimas

Visiškai netoliese, Valreaso slaugos namuose, gyvena Aline Blain – 110 gimtadienį atšventusi kitados mokytoja dirbusi senolė.

A. Blain gali būti ir griežtoka, ir labai miela. Ji mėgsta skaitinėti „Paris Match“ – įžymybių gyvenimą nušviečiantį prancūzišką žurnalą.

Kiekvieną dieną A. Blain aplanko 76-erių metų duktė Monique. Senolė tvirtina, kad tie vizitai – svarbiausia, kas jai liko.

A. Blain, matyt, reikėtų pavadinti viena iš laimingiausių slaugos namų gyventojų, mat daugelis tokio amžiaus žmonių neturi su kuo pasidalyti prisiminimais, kadangi beveik visi draugai ir giminaičiai yra mirę.

Beje, mirties tema retai yra tabu superšimtamečiams.

„Mes laukiame. Laukiame pabaigos, mirties. Ji ateis“, – sako H. Saubion.

Sesuo Andre net demonstruoja šiokį tokį nekantrumą.

„Prabūti ištisą dieną su skausmu – menkas malonumas, – sako ji. – Dievas manęs negirdi – greičiausiai yra kurčias.“

Visų ilgaamžiškumo paslapčių atskleisti turbūt nepavyks, tačiau tam tikros sąsajos aiškėja.

„Ilgaamžiškumas neatsiejamas nuo materialinės gerovės ir demokratinės santvarkos, ypač socialdemokratinės tvarkos“, – teigia biomedicinos mokslų institute INSERM dirbantis Jean-Marie Robine‘as.

Svarbi vieta tenka mitybai. Pavyzdžiui, Japonijai būdingas racionas, kurio pagrindą sudaro žuvis ir daržovės, pasirodo, didina ilgo gyvenimo tikimybę. Tą patį tenka pasakyti ir apie Viduržemio jūros regiono virtuvę.

„Negalima vienareikšmiškai tvirtinti, kad tokia mityba atlieka lemiamą vaidmenį, tačiau nekyla abejonių, kad tai, kas jai priešinga – gruzdintos bulvytės, perdirbta mėsa ir kt., – tikrai ne į naudą“, – įspėja specialistas.

Foto: Shutterstock

Labai svarbu sutikti gyvenimo meilę

Nors svarbūs ir paveldėti genai, sveika gyvensena, atrodo, yra pagrindinė aplinkybė, suteikianti vilčių sulaukti garbaus amžiaus.

„Jeanne Calment – puikiausias ilgaamžiškumo pavyzdys, ir jos gyvensena buvo beveik nepriekaištinga, – atkreipia dėmesį geriatrijos specialistė Catherine Levraud, dirbanti Arlio ligoninėje. – Rūkyti ji pradėjo sulaukusi 25-erių, tačiau per dieną surūkydavo tik vieną mažą cigarilę, o vakarais leisdavo sau išgerti stiklą portveino. Nesaikingumas jai buvo visiškai nebūdingas.“

Svarbūs ir psichologiniai veiksniai, pavyzdžiui, bendras požiūris į gyvenimą.

„Optimizmas, kaip žinia, yra tiesiogiai susijęs su imuninės sistemos mechanizmais“, – akcentuoja psichologijos profesorė Daniela S. Jopp, dirbanti Lozanos universitete Šveicarijoje.

Besigilindama į šimto sulaukusių vokiečių ir amerikiečių gyvenimą, profesorė išsiaiškino, kad daugelis tų asmenų buvo ekstravertai, pasižymėjo ryškia charizma, puikiais socialiniais įgūdžiais, turėjo ypač mėgstamą užsiėmimą, siekė kokių nors tikslų, be to, iškilus problemų, sugebėdavo prisitaikyti.

Prie ilgaamžiškumą lemiančių veiksnių norėtųsi priskirti dar vieną – polinkį koketuoti.

Vargu ar galima nuvertinti šį bruožą žinant, kad H. Saubion visada reikalauja žaismingų šukuosenų, pavyzdžiui dviejų nedidelių kuodelių, kuriuos koketiškai vadina kipšo ragiukais, o A. Blain labai svarbu, kad megztinis derėtų prie suknelės.

O štai į kokį priesaką ilgaamžiškumo formulę suveda sesuo Andre: „Sutikite didžiąją gyvenimo meilę ir neikite į kompromisus, kai kalbama apie asmeninius poreikius.“