Kaip ir 2 mln. kitų ukrainiečių pabėgėlių, kurie vieną dieną pabudo nuo siaubingo bombardavimo garso, 19 metų Andrijus suprato, kad Vladimiro Putino invazija į jo tėvynę reiškė jo ankstesnio gyvenimo – kaip jis jį suprato – pabaigą, rašo businessinsider.com.

„Nesvarbu, ar tu translytis, ar ne, karas yra baisus visiems. Pažįstu netgi stiprių, didelių vyrų, kurie išgirdę bombardavimą pradeda bijoti“, – „Insider“ pasakojo Andrijus.

„Turėjau gerą darbą, tikslų, planų, butą, bet tiesiog negaliu įsivaizduoti Kyjivo valdant Rusijai ar V. Putinui tapus mūsų prezidentu, – sakė jis. – Nežinojau, kaip galėčiau likti Kyjive per karą. Mes nebegyvenome. Mes tik stengėmės išgyventi – nuolat slėpėmės, tikrinome naujienas, klausėmės sirenų“.

Kol Andrijus su motina tris naktis slapstėsi Kyjivo metro stotyje, jį užvaldė mintys, kylančios visiems karo pabėgėliams: „Kur mes gyvensime? Kur eisime?“

Tačiau jam, kaip translyčiui žmogui – vyrui, kuris buvo gimęs moterimi – galvoje sukosi dar ir kitokios mintys, susijusios su išvykimu iš tėvynės. Jis perskaitė žinią, kad visiems Ukrainos vyrams nuo 18 iki 60 metų neleidžiama išvykti iš šalies ir kad jie privalo prisijungti prie kariuomenės.

„Insider“ jis sakė, kad turėjo likti su savo motina ir ja rūpintis. Leisti jai vienai bėgti iš Ukrainos jis negalėjo.

Andrijus nusprendė prisijungti prie nevilties apimtų pabėgėlių srautų, plūstančių į Vakarus, bet jam reikėjo pagalbos iš žmogaus, kuris suprastų jo specifinę padėtį.

„Kaip parodysiu savo pasą, kuriame įrašyta, kad esu moteris? Ar jie praleis mane per sieną, kaip vyrą?“ – savo būgštavimais dalijosi Andrijus.

Kovo 3 dieną jis per „Instagram“ susisiekė su Londono aktyvistu ir modeliu Rainu Dove`u Dubilewski, kuris vadovavo pastangoms išvežti translyčius žmones (ir kitus pažeidžiamus asmenis, įskaitant vyresnio amžiaus žmones ir neįgaliuosius) iš Ukrainos.

R. D. Dubilewski yra subūręs 50 savanorių komandą, įskaitant atvejo vadybininkus, kurie padeda žmonėms, priverstiems bėgti iš šalies.

Andrijui susirašinėjant žinutėmis su R. D. Dubilewski, kuris taip pat yra translytis, pokalbis nuo „Labas“ greitai perėjo prie Andrijaus anatomijos.

„Tau buvo atlikta viršutinės ar apatinės dalies operacija?“ – paklausė jo R. D. Dubilewski. Andrijui jokių operacijų dar nebuvo atlikta. Jiems taip pat reikėjo sužinoti, ar Andrijus turi savo senąjį pasą su moteriška tapatybe.

Išeitį rado

R. D. Dubilewski Andrijui patarė paslėpti savo asmens tapatybės kortelę – kad vėliau pasienio tarnyboms pasakytų, jog ją pametė – ir kuo greičiau išvykti.

Dvi dienas trukusi Andrijaus ir jo mamos kelionė iki sienos buvo bemiegė ir kupina nerimo. Pirmoji jų stotelė buvo Vakarų Ukrainos miestas Lvivas, taip pat jo centrinė stotis, kurioje tvyrojo sumaištis ir chaosas. Čia buvo daugybė motinų su vaikais, užsieniečių, studentų, tiesiog bandančių grįžti namo, vyresnio amžiaus ir pažeidžiamų žmonių.

Po septynių valandų jie rado vietą traukinyje, vykstančiame į pasienį su Lenkija. Tačiau pirmiausia prasidėjo bauginanti dokumentų patikra.

„Buvau toks išsigandęs. Mano galvoje viskas maišėsi, buvau toks išvargęs. Laimei, mama jiems pasakė, kad mes pametėme visus dokumentus ir turime tik mano moteriškos tapatybės kortelės kopiją. Konduktorė atidžiai į mane pažiūrėjo, paprašė nusiimti kepurę ir tada įleido mus į traukinį“, – pasakojo jis.

Kol jie keliavo į Lenkijos Peremislio miestą, Andrijui teko vėl tapti žmogumi, kuriuo jis nebuvo – savo senojo „aš“ šešėliu. Tai buvo skausmingas, lyties disforiją skatinantis procesas.

„Nusprendėme, kad turėsiu šnabždėti, jog niekas neišgirstų mano gilaus balso, ­– pasakojo Andrijus. – Net violetine spalva nusilakavau nagus ir apsivilkau mamos marškinius, kad labiau priminčiau merginą“.

Traukinys, kuriuo važiavo Andrijus ir jo motina, į saugią vietą slinko labai lėtai – tam, kad nuvažiuotų 80 km, jam prireikė 15 valandų. Vagonuose girdėjosi verksmai, o kai kuriuos žmones užvaldė pyktis. Pradėjo trūkti vandens.

„Aš drebėjau ir negalėjau užmigti, kol nepravažiavome sienos. Tačiau pasienyje niekas netikrino mūsų dokumentų, traukinys tiesiog važiavo toliau, – pasakojo jis „Insider“. – Kai atvykome į Peremislį, turėjome pereiti muitinės kontrolę. Tai neužėmė nė trijų minučių“.

„Dar niekada nebuvau toks laimingas ir išsekęs. Jei pasienio tarnyba būtų pastebėjusi, kad jis yra vyras, jis būtų turėjęs likti Ukrainoje, o ne rūpintis savo motina, – sakė R. D. Dubilewski. – Jam buvo labai skaudu persirengti moterimi, naudotis savo motinos makiažo priemonėmis, bet dar skaudžiau būtų buvę palikti ją vieną“.