Susirinkusiems moteris pasakojo apie tris etapus, kuriais keliauja kiekvienas žmogus. „Mano gyvenimo būdas yra žaidimas. Kitaip tariant, man gyvenimas savo forma yra žaidimas, o turiniu – meno kūrinys. Priešininkas, su kuriuo aš žaidžiu šį žaidimą – yra mano ego. Kas tas ego? Ego man yra toji mano asmenybės dalis, kuri visą šitą pasaulį mato per „aš“ prizmę, kuri nori, kad aš viską matyčiau per naudą ir patirtis sau“, – sakė lektorė.
Pirmajame etape esantys žmonės, anot A. Čepaitės, žaisti gyvenimo negali, rašoma pranešime spaudai. „Tol, kol mes esame tik figūrėlės šachmatų lentoje, o ne meistrai, žaidžiantys šį žaidimą, mes negalime žaisti jo, nes kažkas kitas jį žaidžia, o mes esame tik dalyviai. Tai nereiškia, kad tai bloga pozicija. Tai lengva ir paprasta pozicija, kurioje gera būti, tačiau mes esame aplinkybės kitiems, o ne meistrai. Kaip ši pozicija atrodo realybėje? Gal atpažinsite save: visiems taip tinka, tai ir man taip tinka, visi taip galvoja, tai ir aš taip galvoju. Aš nekovoju su aplinka, būnu su visais, su manimi linksma ir paprasta. Aš tiesiog einu ir kopijuoju tai, kas yra faina, bandau tai, tačiau dar nesuprantu, kaip išvis gimsta mano norai. Tai yra lengva pozicija, tik ji neleidžia augimo arba jo yra labai mažai. Šioje pozicijoje mes naudojame daug fizinės jėgos ir pastangų, stengiamės patikti aplinkai, nes turime atitikti bendrą madą. Šioje pozicijoje mums nelabai svarbu, kaip jaučiasi mūsų kūnas, bet užtat puikiai žinome, kaip dabar reikia sportuoti ir kas dabar „ant bangos“, – šypsojosi A. Čepaitė.
Antrąjį gyvenimo etapą lektorė vadina chaosu. „Kodėl? Nes kai nebesame „figūrėlėmis“ – atsiduriame meistro pozicijoje, kurioje viskas kitaip. Kažkas sena byra akyse, o juk taip gaila tai paleisti! Lakstome, bandome išlaikyti, pagauti, bet tuo pačiu matome, kad gimsta ir kažkas nauja, viskas galiausiai keičiasi į gerą. Šiame etape, ko gero, yra labai daug žmonių. Matome, kaip viskas griūva, bet tuo metu atsisukame į save. Minėjau, kad pirmajame etape sportavome pernelyg negalvodami apie kūną, o šiame etape – kūnas ima padėti stabilizuoti mūsų emocinį būvį. Sportuojant mums svarbūs du momentai – stabilumas ir balansas. Galite užsiimti bet kokia sporto šaka, tačiau jei vystysite stabilumą ir balansą – jie padės susidėlioti mąstymą ir emocijas daug paprasčiau. Aš pati dirbu su žmonėmis ir jų kalba, tad galiu pasakyti, kad labai jaučiasi, kai žmonės ateina į šį gyvenimo etapą. Jie ima vertinti žodį, jį įgalinti, jei neranda tinkamo žodžio save išreikšti – patyli. Šiame etape mes imame keisti savo vidų iš esmės, tampame autentiški, save, savo atradimą. Šiame etape atrandame dalykus ir išeidami iš fizinės jėgos – ateiname į savo potencialą ir galią. Nustojame stengtis patikti kitiems, bet grįžta pasitikėjimas ir meilė sau. Kol stengiamės patikti kitiems – nežinome, ką reiškia priimti save.“
Anot lektorės, jei jau atsiduriame antrame etape, tai į trečiąjį pateksime neišvengiamai. „Trečiasis etapas – tai kūrybinis procesas. Jame mes visi matome ir suvokiame, kad kiekvienas mūsų gestas, žvilgsnis, tyla, pauzė, apranga, judesys, žodis yra kūrinys. Mes imame suvokti, kad nėra paprasto dalyko, viskas yra svarbu: kaip mes kalbame? Kaip mes matome? Kaip vertiname, mylime, atiduodame? Kur kiekvienas mūsų rankos judesys yra kažką reiškiantis. Šiame etape tampame kūrėjais, o gyvenimas tampa menu“, – renginyje pasakojo A. Čepaitė.
