– Papasakok, kaip kilo idėja fotografuoti šias moteris, atskleisti jų gyvenimo istorijas?
– Prasidėjus pabėgėlių krizei, pradėjau savanoriauti ir važinėti į tas užkardas, kur jie laikinai buvo apgyvendinami. Buvau viena pirmųjų savanorių, nežinojau, kaip į juos reaguoti, buvo labai daug išgąsčio. Vyko net mokymai, kaip su tais žmonėmis elgtis, mokė atsargiai bendrauti, neliesti vaikų, nereaguoti į prašymus padėti gauti vizą, patekti į šalį, vengti bet kokios manipuliacijos. Dėl to pirmą kartą visi važiavome šiek tiek išsigandę. Nuvykus ten, pamačiau, kad jie puikūs žmonės. Niekas neprašė jokių vizų, jie priėmė mane kaip svečią, vaišino arbata, neleido vaikams manęs varginti, atnešė kėdę ir pan. Man paliko didelį įspūdį. Tada aš pagalvojau, kad apie juos žiniasklaidoje kalbama labai bendrai, visi įvardijami tiesiog kaip pabėgėliai, bet nepasakoma, kad kiekvienas jų yra žmogus su savo gyvenimo istorija. Jie yra lygiai tokie patys kaip ir mes. Nusprendžiau perteikti jų istorijas per fotografijas. Stengiausi parodyti, su kokiais baisiais dalykais moterys ten susiduria ir dėl ko bėga čia. Tos moterys prarado darbus, talibai jiems nebeleido dirbti, sakė, kad tai ne normalu, kad jos eina prieš Dievą, kad dirbti gėda, kad tai nuodėmė, jos negali dirbti nei siuvėja, nei mokytoja, negali gatvėmis vaikščioti be vyrų palydos, negali klausytis muzikos. Daugybę dalykų negali daryti.
– Gal buvo istorija, kuri įsiminė labiausiai?
– Įsiminė vienos moters pasakojimas. Dar prieš ateinant talibams į valdžią, ji dirbo organizacijoje už moterų teises. Kai jie atėjo, jai pradėjo skambinėti, grasinti, kad susidoros su ja. Kaip jau sakiau, ten apskritai moterims nebegalima dirbti, o dar tokį darbą už moterų teises – tuo labiau. Mane stebino tas, kad kaip galima turėti tiek laiko ir noro rasti žmogų ir jį persekioti. Protu nesuvokiama, kad tai vyksta XXI amžiuje. Daug tų istorijų ir kiekviena yra ypatinga.
– Kaip jus sutiko ten moterys?
– Iš pradžių joms tikrai buvo nedrąsu. Jos nepasitikėjo. Pradėjau tiesiog vaikščioti po jų kambarius. Pasibelsdavau, prisistatydavau, kas esu, ko noriu. Turėdavau paprašyti jų vyrų leidimo, ar galiu fotografuoti žmonas. Bet visi buvo draugiški, vaišino arbata, saldainiais. Labai gražiai priėmė, pasakojo savo istorijas.
– Ar labai skiriasi tos moterys nuo vakariečių?
– Ne. Aš važiavau su tam tikru nerimu, juk jų kita kultūra, pasaulėžiūra, jaudinausi, kaip jie mane priims. Bet bendraudama nepajutau jokio didelio skirtumo. Jie išsilavinę žmonės. Sutikau tokių, kurie moka 4-5 kalbas, gydytojai, inžinieriai, profesoriai, turi tokį patį mąstymą kaip ir mes.
– Kokios jų svajonės?
– Tokios kaip ir visų. Pavyzdžiui, vienas gydytojas pasakojo, kad labai norėtų dirbti Lietuvoje. Jaunos mergaitės nori pabaigti mokslus, studijuoti, nori siekti gyvenime savo tikslų, susikurti gerbūvį. Tos svajonės niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių.
– Ar ketini tęsti šią temą savo darbuose?
– Specialiai šiuo metu kažko neplanuoju, mane idėjos pačios susiranda! Bet, kad aš vienokiu ar kitokiu būdu tęsiu darbą – tai tikrai.
