Atsiųstame pranešime spaudai pašnekovė papasakojo, kas padės galvoti apie save ir nesijausti dėl to blogai.
– Kodėl lengviau pastebime kitų žmonių nuopelnus?
– Kitus žmones mes vertiname labiau, nes turime iliuziją, kad jei plika akimi nematome jų trūkumų, reiškia, kad jų ir nėra arba jie daug mažesni nei mūsų. Kitus žmones mums lengviau ir pagirti, nes tai neturi nieko bendro su puikybe. Sau daugelis esame labai savikritiški, linkę save „pabadyti“, jei kažko nepadarėme dėl kitų. Dažniausiai save pagraužia žmonės, kurie nuo vaikystės turi netinkamą santykį su savimi. Paprastai toks santykis susiformuoja per tėvus ar kitus autoritetus, kurie vis primindavo mums, kad kažko nepadarėme ar padarėme nepakankamai. Pavyzdžiui, tėvai paprašė vaiko sutvarkyti kambarį. Vaikas sutvarkė, tačiau savaip. Tėvai sako, kad jis per mažai pasistengė, neatliko iki galo. Tai palyginti nekaltas priekaištas, bet yra labai daug pavyzdžių, kai tėvai labai stipriai pažeidžia vaiko ribas, jo suvokimą apie save. Tam pasitarnauja ne tik priekaištai, bet ir apibendrinantys epitetai, siejami su tuo, ko vaikas nepadarė dėl kitų žmonių: „tu nesugebi“, „amžinai nepadedi“, „tavęs nieko nepaprašysi“ ir pan. Tai padeda pamatą suaugusio žmogaus destruktyviam mąstymo ir elgesio modeliui.
– Koks elgesys būdingas taip augusiems vaikams?
– Toks žmogus neturi aiškių ribų, vertybių, skuba pritarti kieno nors nuomonei, beveik nesugeba pasakyti „ne“. Dažnai abejoja, sunkiai daro sprendimus, yra subtiliai jausmingi, tačiau tai nepadeda kurti – kaip tik, tokie žmonės labai apriboję savo kūrybines galias. Net atsiradus galimybei juos įvertinti, greitai niekais paverčia savo nuopelnus, o į pasiūlymą padėti greičiausiai atsako: „Ne, ačiū, aš pats“. Yra pastebima tam tikra kalbos maniera, dažnai pabrėžiami tokie žodžiai kaip „labai“ ir „tikrai“, neretai kartojami tie patys sakiniai.
Toks žmogus skundžiasi neturintis laiko sau: sportui, poilsiui, kokybiškam maistui, santykiams, kūrybai ir pan., jis neugdo sveiko įpročio pasirūpinti savimi – negeba savęs girdėti, suprasti, analizuoti, suvokti savo poreikių ir juos atliepti. Žmogaus viduje gyvena kritikas, kuris gali tapti griaunančia jėga.
– Ar vidinis kritikas visuomet yra kenksmingas?
– Jei jis nesako tų epitetų, kuriuos girdėjome nuo vaikystės, bet skatina įdėti didesnes pastangas, nueiti toliau, padaryti daugiau, tai nėra blogai, pvz.: nusprendėte nubėgti šiandien 5 km, o besibaigiant treniruotei, girdite balselį: „Labai jau lengvai viską padarei, ar tai treniruotė?!“. Balsas nemalonus, bet gaunate progą pasitikrinti savo vidinius resursus, būseną, pamatyti adekvačiai, ar tikrai taip lengva buvo padaryti sprendimą: „aš jau nubėgau ir taškas“ arba „jaučiu, kad galiu nubėgti daugiau“. Deja, gana dažnai pasitaiko, kad vidinis kritikas yra visa naikinantis, kalbantis įžeidžiančiais epitetais.
– Paskaitose mokote, kaip labiau save gerbti ir vertinti. Papasakokite daugiau.
– Savigarba bei sveikas savęs vertinimas susideda iš kelių pagrindinių žingsnių. Pirmasis yra savo poreikių suvokimas ir atliepimas. Dažnai paklausus moters, kokie jos poreikiai, išgirstu atsakymą – „pasirūpinti šeima“, lydimą atodūsio. Manydama, kad rūpindamasi šeima, ji atliepia vaikų, sutuoktinio, buities poreikius, o pati lieka save nuskriaudusi, moteris apsigauna. Viską, įskaitant, ką darome dėl savęs ar kitų, mes visų pirma darome dėl savęs. Tik ne visada šitai matome. Ir tai yra puikybė: „aš rūpinuosi kitais, o apie mane niekas nepagalvojo“. Labai nedaug žmonių aiškiai suvokia savo fizinius, emocinius, dvasinius, protinius poreikius ir sugeba inicijuoti procesus, kad galėtų tuos poreikius patenkinti. Pavyzdžiui, jaučiuosi pavargusi ir noriu pamiegoti, ar taip ir padarau, ar einu vaikams padėti ruošti namų darbus, lyginti marškinius vyrui į darbą ir pan? Kodėl tai darau? Nes noriu matyti šypseną artimojo veide. Vadinasi, pasirūpinau savimi. Arba tarkime, jaučiu poreikį draugų kompanijoje atsitraukti, kiek pabūti nuošaliau – ar imuosi atsakomybės už poreikio patenkinimą, o gal man gėda, nepatogu, kad noriu pabūti vienumoje? Ir vienu ir kitu atveju, koks bebūtų sprendimas – jis bus apie pasirūpinimą savimi. Lieka tik klausimas, kuris pasirinkimas yra tas harmoningiausias? Susivokimas, ko man reikia ir gebėjimas tai sau suteikti yra sveiko požiūrio į save pamatas.
– Ką dar reiktų žinoti?
– Svarbu mokėti išreikšti savo nuomonę tiek šeimoje, tiek draugų aplinkoje, tiek ir sociume. Dažnai skundžiamės, kad mūsų niekas neklauso, tačiau pirmiausia reikia pasižiūrėti, ar patys esame užtikrinti tuo, ką sakome, ar tik norime atitikti visuomenės normas, įtikti žmonėms. Jei abejosime tuo, ką jaučiame, kalbame, komunikuosime neužtikrintai, abejodami, mūsų niekas neišgirs.
Antras svarbus žingsnis į savęs sveiką vertinimą yra mokymasis komunikuoti ir išgirsti kitą žmogų, kad vyktų mainai: aš pasakau, ką manau ir jaučiu, bei rodau, kad girdžiu ir kitą žmogų. Sklandžios komunikacijos dėsnis atrodo maždaug taip: pirma siek suprasti, tada – būsi suprastas.
Deja, daugelis labai bijome atsiverti, jaučiamės pažeidžiami: „gal dabar parodžius atvirumą, nuoširdumą, geranoriškumą iš manęs visuomet bus tikimasi tokio elgesio?“. Mokykimės leisti sau elgtis pagal situaciją: kai noriu – atvirauju, nenoriu – pabūnu savyje.
Trečias žingsnis – būti sąžiningam su savimi. Dažniausiai sveikata, profesinis gyvenimas, santykiai pašlyja, kai apgaudinėjame ir meluojame sau: vieną jaučiame, kitą sakome, trečią galvojame, o ketvirtą darome. Aplinkiniai žmonės greit pajunta, kad kažkas čia ne taip, tarsi, nesidėlioja vientisas paveikslas. Kai slepiame tikruosius jausmus, norėdami įtikti, greta mūsų esantys žmonės ima jaustis nejaukiai, dažniau atsiriboja. Neretai tai ištinka kaip perkūnas iš giedro dangaus – rodos, viską dariau, kad mane gerbtų, vertintų, pripažintų, rūpinausi visais aplink, buvau maloni ir gera, o kiti su manimi nenori leisti laiko kartu? Klausimas: norėjai ar tik privertei save?
Neišreikštos mintys bei emocijos ilgainiui gali pasireikšti ir sveikatos negalavimais. Mokykimės neslėpti nuo savęs ką jaučiame iš tikrųjų, net jei suspaudžia baimė.
– Kodėl nėra gerai į pirmą vietą iškelti kitų žmonių poreikius? Ir kaip atskirti, kad tai mums būdinga?
– Pavyzdžiui, žmogus išklauso trijų savaičių sąmoningumo kurso, kurio metu 10–20 minučių per dieną rašo savo mintis, daro kvėpavimo pratimus ir tai yra visas jo laikas sau, nes visą kitą paskiria aplinkiniams – tai rodo, kad jis dar nepasiruošęs užimti svarbiausią vietą savo gyvenime. Jei didžioji mūsų laiko dalis nukreipta į kitų žmonių poreikių tenkinimą – nesame sau svarbiausias žmogus ir tai blogai. Jei nepuoselėsime savo fizinės sveikatos, nesilaikysime emocinės higienos, sunegaluosime ir užteršime save – negalėsime būti adekvatūs. Kitų poreikių iškėlimas aukščiau savųjų veda į destrukciją, net jei kalbame apie rūpestį artimiausiais žmonėmis. Kitiems žmonėms niekada nebus gana, todėl svarbu suvokti, kad aš esu savo aplinką, savo realybę kuriantis stebuklas. Aš esu svarbiausias. Jei turiu šeimą, verslą, santykius ir ryšius, juk jie be mano veiksmų, be mano emocinių ir protinių gebėjimų nebūtų susikūrę, todėl esu reikšmingas.
– Kaip nutildyti sąžinės priekaištus, kuriuos dažnas girdime iškeldami save į pirmą vietą?
– Pradėjus rūpintis savimi iš tiesų gali aplankyti mintys, kad elgiamės egoistiškai, bet tik tada, jei anksčiau neturėjome įpročio taip daryti. Ilgainiui susiformuos rutina ir vidinis kritikas kalbės vis rečiau bei tyliau. Be to, su juo galima susitarti. Nutarus pailsėti, paskaityti knygą, nukelti darbus, skaniai pavalgyti, išeiti vieniems pasivaikščioti ar kt., reikia susitarti, kad dabar vidinis kritikas patylės, o paburbėti galės jau po atlikto veiksmo (šypteli). Malonios veiklos dėka būsime prigaminę tiek malonumo hormonų, kad vidinio kritiko galime ir neišgirsti.
Tiesa, burbėti gali ne tik jis, bet ir šeimos nariai, aplinkiniai, kurie nėra pratę prie mūsų rūpinimosi savimi. Reikia būti tam pasiruošus. Tačiau tikrai verta iškelti savo poreikius į pirmą vietą.
Savo vedamų saviugdos kursų metu duodu moterims užduotį kasdien išeiti pasivaikščioti vienoms bent 20 min. Pradžioje kai kurios moterys sakė, kad tai neįmanoma, šeima nesupras ir pan., tačiau ilgainiui jos atliepė į savo poreikį, rado laiko ir galimybių. Maždaug po metų pastebimai pagerėjo fizinė bei emocinė sveikata: dingo nerimo sutrikimai, panikos atakos, pagerėjo bendra savijauta, santykiai šeimoje bei darbe. Galiu patikinti, kad atliepiant savo poreikius, ilgainiui lieka tik tas kritikas, kuris motyvuoja padaryti daugiau ir geriau.
