– Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado fotografija?
– Esu mados fotografė. Mokslus baigiau Didžiojoje Britanijoje. Fotografija mane lydi jau kokius devynerius metus. Man visada buvo ir yra svarbiausia parodyti žmogų iš geriausios pusės, gražiausioje šviesoje, gal net taip, kaip jis savęs nėra matęs. Gyvendama svetur įgijau ne tik patirties, bet ir pasitikėjimo savimi ir savo kūnu. Per pandemiją grįžau į Lietuvą ir nustebau, pamačiusi čia tiek daug kompleksuotų moterų. Man net pikta pasidarė, kodėl taip žmonės save varžo? Tai mane paskatino parodyti ne vulgarią kūno pozityvumo pusę. Prieš tris mėnesius įkėliau įrašą, kad ieškau modelių projektui „She Is Her Own Muse“. Gavau gal kokių 30 žinučių iš moterų, kurios labai nori būti šio projekto dalimi. Išsirinkau penkias ir pasikviečiau jas į studiją įsiamžinti.
– Kuo jos ypatingos?
– Iš tiesų kiekviena moteris yra ypatinga. Bet šios moterys savitai žiūri į savo kūnus. Jos pergyveno etapą, kuomet kompleksavo, todėl buvo itin tinkamos projekto startui. Norėjau parodyti savimi pasitikinčias moteris, kurios galėtų būti pavyzdys kitoms.
– Kokios jų istorijos?
– Įvairios. Tarkime, Indrė neturi vienos kojos. Savo socialinėje paskyroje ji atvirai pasakoja, kaip susigyveno su negalia. Man tai buvo vienas iš tikrų pavyzdžių, kaip turime susidraugauti su savo kūnu. Kitos turi gimimo žymę. Viena jų šalia dėmės išsitatuiravusi ant sėdmenų: „Man nerūpi“.
– Ar Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje moterų pasitikėjimas savimi labai skiriasi?
– Didžiojoje Britanijoje gal dėl to, kad žmonių įvairovė yra didesnė, nebežiūri į juos stereotipiškai. Matai, kad kažkas yra laimingas su tuo, ką turi, ir tiek. Gyvendama ten, supratau, kad nėra reikalo jaudintis dėl savo netobulo kūno, nes visada gali būti blogiau. Išmokau į savo kūną žiūrėti kaip į geriausią draugę, kurios nekritikuoji, kurią myli ir priimi tokią, kokia ji yra. Kai atskiri save nuo kūno, išsivaduoji iš tų kompleksų rato.
– Koks skirtumas tarp fotografavimo šių moterų ir modelių?
– Pasitikėjimas savimi šių moterų ir modelių yra kitoks. Mados industrijoje modeliams yra keliami labai aukšti reikalavimai, apie kuriuos paprasti žmonės net neįtaria. Jos skaičiuoja kiekvieną centimetrą. Jos turi atitikti tam tikrą tipažą, kuris yra madingas tais metais. Nuo to priklauso, kiek užsakymų gaus. Modeliai yra tarsi aktoriai, atliekantys kažkokią rolę. Nežinau, ar jie kada nors būna savimi. Modeliai dažniausiai būna tuo, kuo kiti nori, kad jie būtų. O šios penkios moterys buvo savimi.
– Dėl ko moterys dažniausiai kompleksuoja?
– Dėl svorio, dėl nuo vaikystės esančių randų.
– Ar šios moterys neturėjo išskirtinių pageidavimų per fotosesiją?
– Tai tikrai nebuvo paprasta fotosesija, kurioje visi jautėsi 100 proc. laisvai, bet moterys buvo geranoriškos ir leido man dirbti taip, kaip norėjau. Bet kartais ta įtampa jautėsi. Vis dėlto kiekvienos istorija yra išskirtinė, kiekviena jų vis dar kovoja su savo demonais. Gal to ir nesakė, bet jutau. Dėl to gal ir nuotraukos išėjo tokios rimtos. Dažnai kūno pozityvo žinutę transliuojančios fotografijos būna itin pozityvios, modeliai šypsosi jose, o šios buvo savitos, kitokios. Iš pradžių galvojau, kad gal norėjau kitaip, bet paskui pažiūrėjusi supratau, kad šypsenų čia ir nereikia, juk kalbame apie kovą su savimi.
– Ko pati pasisėmėte?
– Man buvo tas labai gražu, kad kovojame dėl vienos žinutės, vieno projekto. Pasisėmiau įkvėpimo, pasitikėjimo savimi, supratau, kad yra viltis paskleisti šią idėją žmonėms, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi. Džiaugiuosi, kad žmonės reaguoja.
– Ar dar bus istorijų? Ar sustosite ties šiomis penkiomis moterimis?
– Istorijų visada yra. Dabar viską finansavau pati, norėjau padaryti parodą kur nors Vilniaus gatvėse. Tad gal ateityje pavyks tai įgyvendinti.
