– Sakykite, ar sunku analizuoti viešų, žinomų žmonių kūno kalbą?
– Žiūrėdama žinomų žmonių kalbas, visada stebiu tai, ką jie pasako savo kūnu, kiek teisingi jų atsakymai, ar patogiai jaučiasi, išgirdę vieną ar kitą klausimą. Reikia žinoti, kad vieši žmonės šioje srityje yra truputį pasikaustę, jie žino, ko reikėtų vengti, kaip laikyti rankas, kur ir kaip žiūrėti. Bet kad ir kaip besistengtum, vidinio savo pašaukimo ir temperamento nepaslėpsi, vieni gestikuliuoja daugiau, kiti – mažiau. Sunkiau vertinti tada, kai gestikuliacijos yra labai mažai, kai žmogus sėdi kaip akmenėlis. Tada belieka vertinti akių žvilgsnį, lūpos kilstelėjimą. Kaip aš juokauju, prasideda tokia mikrochirurgija.
– Šį kartą pasirinkome įvertinti Viktorijos Siegel kūno kalbą. Pradėkime nuo jos veido bruožų. Ką galite iš jų pasakyti?
– Besiruošdama šiam pokalbiui, sąmoningai atsiverčiau jos jaunos nuotraukas, kad pažiūrėčiau, kiek ji šiandien yra natūrali, kiek jos veide yra prigimtinių dalykų, kiek pakeistų. Tam tikri veido bruožai yra pakitę: pakeltas žandikaulis, kitokios lūpos. Vis dėlto pagal kaktos formą galima pasakyti, kad tai pakankamai aukšto intelekto žmogus. Nežinau, ar nosis pakoreguota, ar ne, bet iš jos formos galima sakyti, kad Viktorija puikiai užuodžia, kur yra pinigai, kitaip tariant, ji yra versli moteris. Iš jos ilgo kaklo galima spręsti, kad ji veikli mergina, gali daug aprėpti, daug pamatyti. Ji yra diplomatė, kiek valdinga.
– Kaip vertinate jos gestikuliaciją?
– Pastovi. Dažniausiai interviu metu ji lietė savo plaukus. Toks gestas reiškia savęs raminimą. Moterys save ramina glostydamos plaukus, rankas, vyrai – kelius. Viktorija nėra labai daug gestikuliuojantis žmogus, bet ir nėra „akmenėlis“. Matosi, kur ji užtikrintai žino atsakymą, o kur reikia pagalvoti, prisiminti ar sukurti. Akivaizdus skirtumas tarp to, kai ji kalba apie asmeninius santykius, jautrias temas, kurias reikia kažkiek apžaisti, nuslėpti, ir to, kai kalba apie tai, dėl ko yra užtikrinta – dukrą, jos auklėjimą. Per nepatogius klausimus, ji dažnai nukreipia žvilgsnį žemyn, tai reiškia, kad bando kaip nors išsisukti. Dar pastebėjau, kad pokalbio su Rolandu pradžioje ji dažnai kilnojo stiklinę su vandeniu. Tai reiškė, kad tarsi norėjo apsisaugoti nuo Rolando. Pažiūrėkite į vaikus. Kai jie ko nors prisidirba, dažniausiai eina kur nors slėptis: už kėdės, stalo. Mes visi tą darome. Bet suaugęs žmogus pokalbio metu gi nebėgs kur nors slėptis, todėl, norėdami turėti bent kokią apsaugą, mes ką nors paimame į rankas. Laidai įsibėgėjus, atsirado pasitikėjimas Rolandu, Viktorija pradėjo vis dažniau kalbėti pakreipusi galvą į šoną. Kai atveriame savo kaklą, reiškia parodome pasitikėjimą tuo žmogumi. Dar vienas nerimo ženklas – staigus sumirksėjimas. Tai tarsi smegenų impulsas, kad reikia susikaupti ir sugalvoti atsakymą.
– Užsiminėte, ką reiškia, kai žvilgsnis nukreipiamas žemyn, bet Viktorijos žvilgsnis dažnai buvo nukreiptas ir viršun – tai į vieną, tai į kitą šoną. Ką tai reiškia?
– Kai žmogus žiūri į viršų, vadinasi nori kažką prisiminti arba sukurti. Kuomet norima ką nors nuslėpti, žiūrima į apačią. Galiu pasakyti, kad Viktorija yra pakankamai atvira mergina, sako tai, ką galvoja. Jos kūno kalba atvira. Interviu su Rolandu pabaigoje ji pasirėmė galvą ranka – tai pervargimo ženklas, jai pabodo, norėjosi greičiau baigti pokalbį.
– O ką pasako jos nuolat sukryžiuotos kojos?
– Retai analizuoju šį gestą, nes moterys šiaip ar taip nesėdi išsiskėtusios, bet jei ji sėdėtų ant kokios nors patogios sofos ir kalbėtų kojas sudėjusi šonu, o po to užsidėtų vieną ant kitos, galima būtų sakyti, kad pasijuto nepatogiai, nepatiko klausimas. Bet ji visada sėdėjo vienodai, nebent sukinėjosi, bet tai irgi nerimavimo ženklas, baimė, nežinia, kokį klausimą užduos. Kai ji kalbėjo laidoje apie vaikus, to malimosi buvo daug mažiau. Dar galiu pasakyti, kad Viktorija turi aiškią savo nuomonę, kurią visada pasakys, kalba įtaigiai.
– Ką pasako jos juokas?
– Visada savo mokiniams sakau, kad pokalbio metu vengtų kvailo juoko. Jį žmonės naudoja tada, kai pasijunta nepatogiai, bando išlošti laiko arba sumenkinti klausimo esmę. Tarkime, tu klausi rimtai, pašnekovas ima juoktis ir klausytojui pasiunčia žinią, kad gal tai tikrai kvailas klausimas. Tą dažnai daro politikai: žurnalistas jiems užduoda klausimą, šie nusijuokia, maždaug koks kvailas klausimas, tada atsakinėja, bet visų pasąmonėje jau yra įstrigę, kad klausimas neprotingas.
– Kaip apskritai iš to ką pamatėte galite vertinti Viktorijos asmenybę?
– Kaip jau minėjau, ji tikrai versli, turinti savo nuomonę, charizmatiška, turinti įdomią praeitį, kurią, panašu, kad slepia. Labai kategoriška, sako, kad visus toleruoja, bet kai paklausia apie ją nuskriaudusius žmones, ji būna labai griežtos nuomonės.
– Kiek jos kūno kalba atitinka pasakytus žodžius?
– Kadangi ji labai gudriai moka išsisukti žodžiais, labai gerai matėsi jos sutrikimas, gavus sudėtingą klausimą. Ji puola save raminti, sugalvoja, ką atsakyti, ir atsako pakankamai protingai. Melo daug nemačiau. Bet atskleisiu būdą, kaip atskirti, ar žmogus meluoja. Į pasimatymą einančioms moterims visada rekomenduoju pasiruošti dviejų tipų klausimus: patogius ir nepatogius. Patogūs klausimai: kur tu dirbi, ką mėgsti valgyti, koks vynas patinka. Žmogus nebijo į juos atsakyti. Stebėkite jo kūno kalbą. Tada užduokite nepatogų klausimą, pavyzdžiui, kiek merginų jis yra turėjęs. Iškart pamatysite pokytį: kaip jis kalba apie šaltibarščius, kuriuos labiausiai mėgsta, ir apie merginas, kurias turėjo. Kiekvienas žmogus turi savo nerimo arba melo kūno kalbos gestus, todėl kiekvieną reikia vertinti individualiai.
