– Savo soc.paskyroje rašote lyčių nelygybės, stereotipų, feminizmo bei moterų teisių klausimais. Kas paskatino tą pradėti, iškelti į paviršių, dalintis viešai?
– Apie tai kalbėti paskatino dabartinė situacija Lietuvoje bei visame pasaulyje, taip pat informacijos trūkumas. Žodis „feminizmas“ Lietuvoje yra tabu, visi įsivaizduoja feministes kaip nukvakusias, pažastų neskutančias, vyrų nekenčiančias bobas, kurios nori kažkokių papildomu teisių, nes ale joms dabartinių neužtenka. Išsikovojote teisę balsuoti, galite vairuoti traktorių, ko jums daugiau reikia? Įstatymiškai Lietuvoje moterys gal ir turi visas teises, tačiau kasdienė realybė kitokia. Moterys vis dar laikomos žemesnėmis už vyrus, teisiamos, jei nesirenka „tradicinio“ moters vaidmens gaminti valgyti ir vaikus gimdyti (neturiu nieko prieš tas, kurios tai renkasi), teisiamos, kaip rengiasi, nuolat seksualizuojamos, bei susilaukia labai daug smurto. Realybė ir paskatino šias problemas iškelti į viešumą. Man labai apmaudu, kai moterys atsisako save vadinti feministėmis ir palaiko mizoginiją.
– Kokios temos sulaukia daugiausiai atgarsių?
– Daugiausiai atgarsių kol kas susilaukė istorijos apie seksualinį priekabiavimą bei prievartą. Po Sarah Everard nužudymo Londone, šių metų kovo 3 dieną, pasidalinus apie tai puslapyje, merginos pradėjo rašyti, jog jaučiasi nesaugios ir iš tiesų bijo vyrų. Istorijos prasidėjo nuo nelauktų pliaukštelėjimų per užpakalį iš nepažįstamo vyro, sekimo namo, iki išprievartavimo miške. Dauguma žinučių gavau iš nepilnamečių, buvo daug istorijų, kaip jos būdavo tvirkinamos namie, savo pačių tėvų ar senelių. Nors skaityti jas buvo iš tiesų labai sunku, džiaugiausi, jog jos atrado saugią erdvę jomis pasidalinti su manimi ir sekėjais, taip paskatindamos kuo daugiau moterų apie tai kalbėti. Šiuo metu man parašė virš 500 moterų ir kasdien gaunu dar po porą pasakojimų. Tai yra labai didelė visuomenės problema, aukos kaltinimo yra tiek daug, jog merginos bijo apie tai kažkam pasakoti.
Jaunos merginos, kai buvo tvirkinamos namuose apskritai dar nesuprato, kas vyksta, o dabar tai supratusios gyvena su didelėmis psichologinėmis traumomis ir gėdijasi kažkam apie tai pasipasakoti. Dėl to mums ir reikalingi papildomi įstatymai, apsaugantys moteris, nes dabartiniai tikrai neveikia.
– Kaip dažnai moterys pačios yra dėl to kaltinamos/jaučiasi kaltos?
– Beveik visada kaltiname pačią moterį. Per vėlai ėjai gatve, per trumpą sijoną užsidėjai, per ryškų makiažą pasidarei. Tai moterims yra taip giliai įskiepyta, kad dažnai jos iš tiesų pasijaučia kaltos. Niekas nekalba apie pačius priekabiautojus ir prievartautojus. Niekas neklausia, ką dėvėjo prievartautojas. Visada bandome ieškoti kažkokių priežasčių, kaip pateisinti smurtautojus.
– Dalinatės gana atviromis istorijomis, nuotraukomis. Tarkime, apie tai, kad dirbote striptizo klube. Nedažnas apie tai atvirauja. Nebuvo nedrąsu pasakoti?
– Užtrukau ilgą laiką, kol iš tiesų pamilau savo kūną, tad dabar galiu didžiuodamasi dalintis atviromis nuotraukomis, nes nebijau jo parodyti ar apie jį kalbėti. Labai noriu įkvėpti ir kitus žmones pamilti savo kūną.
Darbas striptizo klube padėjo kelyje meilės ir pasitikėjimo sau link. Nors ten dirbau neilgai, gal apie 6 mėnesius, man šis darbas davė daug pasitikėjimo savimi. Man patiko ten dirbti. Klube taip pat sutikau labai įdomių žmonių, kurie vėliau tapo mano gerais draugais.
Dažniausiai žmonės teisia ir kritikuoja seksualinį darbą, kas, manau, yra neteisinga. Kaip kad pasakymas „pardavinėji savo kūną“. Na jei aš dabar darbe nešioju alaus statines po 30 kg argi tai irgi nesiskaito kūno pardavinėjimas? Vyrai bijo, jog jų dukros taps striptizo šokėjomis, nors patys ten lankosi. Nepamiškime, kad visa industrija yra sukurta VYRŲ – VYRAMS. Moterys vadina pasileidėlėmis, nors iš tiesų dažniausiai pavydi pasitikėjimo ir galvoja, kad jų vyrus nuvilios. Tai yra kiekvienos moters pasirinkimas, kokiu būdu duoną sau užsidirbti, ir jei tai niekam nekenkia, kodėl teisti?
Dėl to ir nusprendžiau viešai apie tai pasipasakoti, nors iš tiesų tik labai nedaug mano artimų žmonių tai žino, bet tai nėra kažkokia stigma ar kažkas ko turėčiau gėdytis.
– Matyt, tokia patirtis padėjo kitaip pažiūrėti į moteris, į savo kūną, į seksualumą. Ką tai padėjo suprasti?
– Žinoma, be to, jog pagaliau pamilau savo kūną, supratau, kas yra seksualumas ir pati pasijutau seksuali. Iki tol buvau labai nedrąsi, užsidariusi, bijodavau kalbėti sekso temomis. Viskas pasikeitė, kai išsikrausčiau į Italiją. Ten žmonės visai kitokie. Daug laisvesni, apie seksą yra diskutuojama kad ir prie pietų stalo, žmonės atvirai rodo savo jausmus gatvėse ir man tai yra labai gražu. Lietuvoje visi gyvena su „Laimė ir meilė mėgsta tylą“, aš galvoju, kad nėra čia ko tylėti, reikia ja džiaugtis!
Nors vis dar turiu labai didelį socialinį nerimą ir jaučiuosi labai nejaukiai bendraudama su žmonėmis ir kalbėdama viešai, jaučiuosi stipriai pasikeitusi ir labiau savimi pasitikinti nei bet kada.
Norėčiau, kad ir kitos moterys atrastų tai, kas joms leidžia pasijausti seksualiomis, duoda pasitikėjimo savimi.
– Kas apskritai jums gyvenime padėjo susidėlioti vertybes, žvilgsnį į pasaulį, į save?
– Visada norėjau būti nepriklausoma, mylėjau laisvę. Niekada į gyvenimą nežiūrėjau pernelyg rimtai, neturėjau tikslų daryti karjerą, ar turėti didelę šeimą. Nėra vieno modelio, kaip turime nugyventi gyvenimą. Aš jį visada norėjau nugyventi įdomiai, su įvairiomis patirtimis ir daug įspūdžių.
Visada turėjau tvirtą požiūrį į lygybę ir meilę visiems. Visada buvau už toleranciją ir prieš diskriminaciją, bet labai nemėgau nesutarimų ir pykčių, dėl to geriau tylėdavau nei kažką pasakydavau ar pykdavausi.
Neneigsiu, kad į pasaulį dažniausiai žiūrėdavau pro rožinius akinius, kartais juos reikia nusiimti ir susidurti akis į akį su realybe.
Labai nemėgstu nelygybės ir neteisybės pasaulyje. Norėčiau, kad visi gyventų draugiškai, nesipyktų, ir mylėtų vienas kitą. Man didžiausios vertybės visada buvo meilė, draugystė ir ryšys.
Nors buvau tyli, daug baimių neturėjau. Nuo tada kai pradėjau gyventi Italijoje, pradėjau labai daug keliauti. Man pasaulis buvo be proto įdomus!
Kai buvau 20-ties, pati viena išvažiavau į Tailandą 2 mėnesiams, vėliau – į Indiją 5 savaitėms, vėliau – į Maroką ir t.t. Kelionės man buvo išsilaisvinimas, tai buvo mano pati mėgstamiausia veikla. Viską, ką uždirbdavau, išleisdavau kelionėms. Patiko keliauti vienai, nes turėdavau pilną laisvę daryti ką noriu. Taip pripratau būti viena ir iki šiol turiu labai nedaug draugų.
Vėliau, kai išsikrausčiau į Londoną, visi buvo labai draugiški, norėjo bendrauti, draugauti, bet man niekada nebuvo įdomu turėti daug pažįstamų. Man geriau turėti du gerus draugus. Londonas man labai patiko, suteikė daug pasitikėjimo savimi. Pradėjau nuo striptizo klubo, vėliau tapau grožio salono vadybininke. Turėjau du gerus draugus, visi kartu gyvenome, ir to man užteko.
Nors gyvenimas davė tiek gerų, tiek skaudžių patirčių, po kurių tikrai teko nusiimti rožinius akinius ir susidurti su depresija, niekada nepraradau pozityvumo.
– Pakalbėkime apie kūno kultą. Kaip manote, kodėl jis toks gajus? Viename įraše tiksliai apibrėžėte, kas yra KMI ir kam šis skaičius buvo sukurtas, bet daugelis vis tiek bando numesti tuos kelis kilogramus...
– Jei kažkas bando numesti tuos kelis kilogramus, tikrai nėra nieko blogo. Tačiau tai turėtų būti dėl to, jog patys to norite, o ne medijų ir žurnalų įtaka.
Esu prieš sveikatos matavimą KMI, nes tai yra 200 metų senumo, netikslus skaičiavimas, sukurtas matematiko, ne medicinos tikslams. Jis yra nelogiškas, kadangi neatsižvelgia į kaulų, riebalų ir raumenų proporcijas. Jei visi žmonės būtų tokio pačio ūgio ir svorio, vis vien visi atrodytume skirtingai. Dabar jei žmogus turi aukštą KMI, jis iš karto nurašomas kaip nutukęs. Nesakau kad nutukimas nėra rimta problema, tačiau per mažai gilinamės į nutukusio žmogaus kitas ligas.
Mano KMI irgi aukštas, tačiau niekada nebuvau stora. Buvau stambesnė nei draugės, tačiau tikrai ne stora. Nuėjusi į sporto klubą, išgirdau, kad turėčiau numesti 10 kilogramų. Kodėl aš turiu kažką numesti? Aš atėjau sportuoti, sustiprinti kūną, išryškinti kūno linijas, o ne svorio numesti.
„Fat shaming“, kaip ir „skinny shaming“, vis dar figūruoja mūsų visuomenėje. Atrodo, jog niekada neįtiksi. Tai per stora, tai per kūda. Nesukdami galvos mėtome komentarus, kaip „o kokia pasitaisiusi“, arba „kokia sukūdusi“. Mano kūnas nėra atviras kažkokiems debatams. Neturėtume komentuoti kito žmogaus kūno.
Jeigu gaunate nemalonų komentarą apie savo kūną, žinokite, kad patys komentatoriai turi daugiau problemų, nei jūs. Jie greičiausiai aklai seka ir visaip bando įtilpti į nerealistinius grožio standartų rėmus ir yra nelaimingi.
– Gal turite patarimų, kaip pamilti savo kūną tokį, koks jis yra?
– Mes turime nustoti klausyti ir vaikytis kvailų grožio standartų, kurie keičiasi kas kelis metus ir tiesiog būti tokiais, kokiais norime patys.
Tos merginos, kurias matote ant žurnalų viršelio, net pačios taip neatrodo. Manau, kad gyventi taip kaip pats nori ir nesiklausyti kitų nuomonių yra pats lengviausiais kelias į meilę sau bei pasitikėjimą savimi. Man pasitikėjimas savimi turi daugiau galios nei grožis.
– Kita tema – dvigubi standartai vyrams ir moterims. Kokius šiandienius dvigubus standartus matote?
– Manau, dažniausiai moterys susiduria su nusistovėjusiais stereotipais, kad jos yra tik namų šeimininkės ir mamos. Lyg tai būtu vienintelis moters tikslas, lyg ji būtų sukurta tik tam. Jei moteris nori tik karjeros, ji išpeikiama, jog neturi šeimos vertybių, jei renkasi ir karjerą ir šeimą, peikiama, jog neužtektinai laiko skiria šeimai. O štai vyras gali rinktis ką nori, mes visada už tai jį gerbsime.
Vienišas vyras – viengungis, vieniša moteris – senmergė.
Dvigubi standartai prasideda dažniausiai vaikui dar net negimus. Prieš gimstant tu turi du pasirinkimus – „rožinę dėžutę“ arba „mėlyną dėžutę“. Priklausomai nuo to, kokius lytinius organus turėsime, mus iš anksto įdės į vieną iš šių dežučių.
Tuomet mergaites auginsime būti geromis, gražiomis, ramiomis, o berniukus būti stipriais ir galingais. Mergaites mokinsime būti jautriomis, atjaučiančiomis, o berniukus – slėpti savo jausmus, ir būti „vyriškais“. Mano manymu, toks vaikų auginimo būdas yra ne tik toksiškas, bet ir iš tiesų gali traumuoti vaiko asmenybę, kuri į tuos rėmus netelpa arba nenori tilpti. Juk vaikai gimsta nieko nežinodami apie šį pasaulį. Augindami berniuką būti „tikru vyru“, sukuriame toksiško vyriškumo erdvę, kuri yra labai nesveika. Dėl to vyrai yra labiau linkę į smurtą ir savižudybes. Ne feminizmas kelia vyrams problemų, o toksiškas vyriškumas.
– Kokias problemas Lietuvoje iškeltumėte kaip itin reikalaujančias daug dėmesio?
– Vyrų smurtas prieš moteris, homofobija, nusistovėjęs gyvenimo ir pasaulio suvokimo modelis, neleidžiantis jauniems žmonėms progresuoti ir ribojantis pasirinkimo laisvę.
– Kurioje vietoje, jūsų manymu, Lietuva yra lygių moterų teisių kelyje?
– Manau čia tikrai yra kur tobulėti. Kol gyvensime patriarchalinėje visuomenėje ir toliau kirsime kelią lygybei, niekas ir nesikeis. Linkiu moterims nebetylėti ir prabilti apie esamas problemas, bei ieškoti būdų jas spręsti. Taip pat linkiu susivienyti ir kovoti kartu, nes kovojame prieš patriarchatą, o ne viena prieš kitą.
