– Vis pasigirsta istorijų, kaip arabų moterys pabėga nuo savo šeichų vyrų, nes jie neva blogai su jomis elgiasi. Visiems norisi sužinoti, kas iš tiesų slepiasi už uždarų rūmų durų, bet pradėkime nuo pradžių. Kaip ugdomos tradicinėse arabų šalyse mergaitės? Ko mokamos, kokios vertybės joms skiepijamos?

– Kalbant apie Artimuosius Rytus ir jų tradicijas neišvengiamai reikia kalbėti apie islamišką tradiciją, kuria persismelkęs Artimųjų Rytų visuomenės gyvenimas. Todėl toliau kalbėdama apie „tradicinį“ gyvenimo būdą, daugeliu atveju remsiuosi būtent islamo tradicijos principais.

Pirmiausia turėtume suprasti, kad globalizacijos ir kitų svarbių procesų dėka pasaulis mažėja, vienodėja ir to „tradiciškumo“ lieka vis mažiau. Vis dar susiduriu su požiūriu, kad arabų kraštai yra kažkas egzotiško ir kartu senoviško, nepaliesto modernizacijos procesų, kad moterys ten gyvena haremuose prižiūrimos piktų vyrų. Tokį įvaizdį sukūrė ne tik „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos. Nemenkai prisidėjo Holivudo filmai. Informaciją apie Artimuosius Rytus gauname ne iš jų pačių – už juos kalba kiti.

Žiūrint į Artimuosius Rytus šiandien, daugelis gyventojų pasimetę tarp modernybės ir tradicijos. Tiek pagal vietos papročius ir tradicijas, tiek pagal įstatymus, moterys įprastai būdavo apribotos namų erdve, kol vyrai turėjo priėjimą prie viešosios erdvės. Vadinasi, kol vyrai dirbdavo, moterys rūpinosi namais ir šeima. Taip buvo auklėjamos mergaitės nuo mažų dienų. Tačiau šiandien situacija keičiasi net ir labai konservatyviose šalyse – itin skatinamas moterų išsilavinimas, keičiasi įstatymai, vis labiau įgalinantis moteris darbo rinkoje.

Daugelis viduriniosios klasės merginų dabar auginamos lyg super moterys – joms skiepijama išsilavinimo svarba, atveriami keliai siekti karjeros, tačiau šalia to svarbu gebėti būti šeimos moterimi – mergaitės mokomos, kaip valdyti šeimos ūkį, rūpintis vyru ir vaikais. Kuo tradiciškesnė šeima, tuo šeimos puoselėjimas yra svarbesnė vertybė moters gyvenime. Religija taip pat vaidina svarbų vaidmenį – dalis moterų mano, kad rūpinimasis šeima yra moters religinė pareiga. Dažnai net ir modernesnėse visuomenėse manoma, kad šeima moteriai turėtų būti prioritetu, lyginant su jos asmeniniais siekiais, tikslais, karjera. Žinau pavyzdžių, kai moterys pradėdavo dirbti tik tada, kai visi vaikai sukurdavo savo šeimas.

Gintarė Sereikaitė-Motiejūnė
Foto: Asmeninins albumas

– Kokie yra reikalavimai moterų išvaizdai ir aprangai?

– Kalbant apie konservatyvią tradicišką musulmonišką visuomenę, reikalavimas moteriai yra rengtis kukliai – nepabrėžti savo apvalumų, neišryškinti figūros, neatidengti kojų ar krūtinės. Dažniausiai į kuklią aprangą dėmesys imamas telkti merginai imant bręsti, apie 12– 4 metus. Tačiau ši „kuklumo“ taisyklė turi galybę religinių interpretacijų.

Vienas iš tokių kuklių apdarų vadinamas abaja – laisvai krentanti „suknelė“. Po ja moteris gali dėvėti nors ir mini sijoną. Tačiau visą grožį turėtų atidengti tik būdama savo namuose. Jaunoji karta dažnai rengiasi panašiai kaip ir mes, vakariečiai, dėvi džinsus, seka madą, tačiau priklausomai nuo visuomenės taip pat atsižvelgia į „kuklumo“ standartus. Vakarų dizaineriai nuo H&M iki D&G kuria specialias vadinamas modest (kuklias) drabužių linijas, atitinkančias musulmonių bei kitų Artimųjų Rytų gyventojų standartus ir lūkesčius.

Bene dažniausiai pastebima ir daugiausiai aptarinėjama musulmonių merginų aprangos detalių yra hidžabas – musulmonių galvos apdangalas. Sklando daug klaidingų nuomonių apie hidžabo dėvėjimą. Pirmiausia, jis nėra privalomas. Korane nėra nurodoma, kiek ir kaip moteris turėtų prisidengti. Tradicija teigia, kad pradžioje tik pranašo Mahometo žmonos turėjo dengtis šydu, taip pabrėžiant savo ypatingą statusą visuomenėje ir kartu išlaikant atstumą nuo žmonių, atėjusio aplankyti pranašą.

Dažnai klaidingai manoma, kad daugelyje musulmoniškų šalių hidžabų dėvėjimas privalomas. Tai nėra tiesa

Dažnai klaidingai manoma, kad daugelyje musulmoniškų šalių hidžabų dėvėjimas privalomas. Tai nėra tiesa. Yra vos keletas šalių (Iranas ir Ačeho provincija Indonezijoje) kur galvos dengimasis yra įstatymiškai privalomas. Toliau, hidžabo bei kitų tradicinių islamiškų ar ne islamiškų drabužių dėvėjimas priklauso nuo daugybės veiksnių – visuomenės, šeimos, auklėjimo, religinių pažiūrų gylio, konservatyvumo. Konservatyvesnėse islamiškose šeimose hidžabas imamas dėvėti nuo brandos (ar dar anksčiau), kas rodo, kad mergina tapo suaugusi. Kai kuriose visuomenėse hidžabas imamas dėvėti po santuokos. Kai kurios moterys nedėvi hidžabo visai ar nustoja jį dėvėti po menopauzės.

Reikėtų suprasti, kad teisiškai moterys turi visišką laisvę spręsti nori jos dėvėti hidžabą ar ne. Vyras, šeimos nariai gali prašyti dėvėti hidžabą po santuokos, tačiau negali priversti. Iš kitos pusės, konservatyviose islamiškose šeimose priimta, kad žmona turi paklusti vyrui, vadinasi, jei jis prašys žmonos dėvėti hidžabą – ji turi sutikti. Visuomenės, šeimos spaudimas, įvairios religinės interpretacijos šia tema yra galinga jėga, verčianti moteris ne visada savarankiškai apsispręsti dėl savo aprangos.

– Kada mergina jau būna pasiruošusi vestuvėms? Kada dažniausiai išteka? Kaip pasirenka sutuoktinį? Ar tai dažniau būna susitarimo reikalas tarp šeimų?

– Daugelyje arabų šalių tuoktis galima sulaukus 18-kos metų. Pirmosios santuokos amžius varijuoja – nuo 20 metų Palestinoje, Saudo Arabijoje, 23 metų – Jemene, Jordanijoje, 25 – Katare, JAE, Omane, Bahreine, 28 – Libane ir Tunise.

Kai kuriose šalyse merginos gali laisvai eiti į pasimatymus, susitikinėti su vaikinais ir taip ieškoti gyvenimo partnerio. Jei įsižiebia meilė, įsimylėjėliai pirmiausia supažindina savo šeimas, „tikrinama“ šeimų reputacija. Nepaisant meilės, šeimai labai svarbu, kad jaunikis būtų iš geros, padorios, garbingos šeimos, pats turėtų tinkamą išsilavinimą, finansines perspektyvas ir geras manieras.

Sutartinės santuokos jau itin retas reiškinys. Tačiau, konservatyvesnėse šeimose, būna, tėvai nepritaria, kad mergina susitikinėtų su vaikinais. Tada savarankiškai susirasti vyrą tampa sunkiau, o šeima ima labiau kištis į jaunikio paieškas. Šeima ir jos kūrimas labai svarbus įvykis arabų kultūroje. Neretai mama, tetos, sesės ima ieškoti tinkamo partnerio giminaitei, sulaukusiai pilnametystės, nepaisant šeima konservatyvi ar itin liberali. Ir visai ne dėl to, kad dukra – našta šeimai, bet dėl meilės dukrai, kuriai linkima viso ko geriausio, taigi, gero vyro ir šeimos. Šeimai visada labai svarbu, kad mergina ištekėtų už gero vyro, kuris gebės ją išlaikyti finansiškai, neribos jos teisių į išsilavinimą, darbą. Merginų niekas neverčia tekėti ar susižadėti – jei tetos siūlomas kavalierius nepatinka, mergina gali atsisakyti pažindintis ir tuo labiau tekėti už jo.

Moterys Saudo Arabijoje

– Kaip atrodo tradicinės vestuvės?

– Turbūt labiausiai tradiciškomis arabiškomis vestuvėmis galėtume laikyti Beduinų vestuves, trunkančias bent kelias dienas. Dauguma beduinų musulmonai, bet pasitaiko ir krikščionių (pvz. Jordanijoje). Visas vestuvių procesas prasideda nuo piršlybų. Jaunikio tėvai kartu su kitais giminaičiais lankosi jaunosios namuose. Pagal beduinų tradicijas, jaunikio tėvui tik įėjus pasiūlomas kavos/arbatos puodelis, bet tėvas jo negeria ir laukia jaunosios tėvo atsakymo dėl vestuvių. Tik jei jaunosios šeima duoda sutikimą, galima gerti kavą ir tartis dėl vestuvių datos. Toliau sudaromas vedybų kontraktas – jaunikis moka kraitį. Vėliau seka sužadėtuvių pobūvis, kur susirenka artimiausi giminės, jaunieji apsikeičia sužadėtuvių žiedais, kuriuos mūvi ant dešinės rankos.

Naktis prieš vestuves vadinama henos naktimi – mergvakario atitikmuo, per kurią jaunosios pėdos ir delnai išpuošiami hena raštais. Tikima, kad nuotaką paišyti gali tik laimingai ištekėjusios moterys – taip jos atneš laimę ir į nuotakos santuoką. Kadaise buvo itin kruopščiai atsižvelgiama į dažų kokybę, kadangi kuo kokybiškesni dažnai, tuo jie ilgiau laikysis ant rankų, o jaunoji galės nedirbti namų ruošos darbų.

Sudane egzistuoja tradicija, kada šokio metu nuotaka specialiai nukrinta. Moralas tas, kad vyras visą laiką turi palaikyti ir saugoti savo žmoną, todėl žmona taip išbando savo vyrą

Vestuvių ceremonija vadinama nikah. Įprastai, ceremonijos metu skaitomas Koranas, apsikeičiama įžadais. Ceremonijoje turi dalyvauti liudininkai, įprastai dalyvauja imamas. Kas įdomu, islame santuoka yra labai žemiškas dalykas, grįstas kontraktu, kuris nusako pagrindines sutuoktinių teises ir pareigas. Santuoka islame turi būti vieša, ne slapta, taigi islamiškose vestuvėse dažnai dalyvauja daug žmonių. Po kontrakto pasirašymo – santuokos sudarymo – vyksta zaffa, muzikinė procesija, lydima triukšmingos muzikos, šokėjų, vyrų su degančiais kardais. Šis paprotys yra labai senas ir siekia priešislaminius laikus. Šios dalies metu žiedai nuo dešinių rankų perdedami ant kairių.

Kitos tradicijos dažniausiai priklauso nuo regiono ir šalies. Kartais vyrai ir moterys švenčia atskiruose kambariuose. Maroke egzistuoja tradicija sudaužyti hena išmargintą kiaušinį į savo naujų namų sieną tam, kad išvarytų iš namų visą blogį. Sudane egzistuoja tradicija, kada šokio metu nuotaka specialiai nukrinta. Moralas tas, kad vyras visą laiką turi palaikyti ir saugoti savo žmoną, todėl žmona taip išbando savo vyrą. Egipte netekėjusios moterys ateina ir žnaibo būsimos nuotakos kelius, nes tiki kad taip jos pačios gali susirasti jaunikį vestuvėse.

– Jei kalbėsime apie poligamines santuokas. Kiek jos dar šiandien arabų kraštuose yra populiarios?

– Apskritai – nėra populiarios. Populiariausios, greičiausiai, Persų įlankos šalyse, kur tokių santuokų procentas varijuoja 1–5 proc. Vis dėlto, statistika netiksli, trūksta duomenų iš dalies arabų šalių.

Viena iš moters „pareigų“, kalbant apie itin konservatyvias šeimas – paklusti vyrui, kadangi vyras yra šeimos galva ir neša už ją atsakomybę

– Kokios yra žmonos pareigos? Jei vyras turi daug žmonų, kaip tos pareigos tarp jų pasiskirsto? Ar yra viena pagrindinė? Kokie jų vaidmenys?

– Viena iš moters „pareigų“, kalbant apie itin konservatyvias šeimas – paklusti vyrui, kadangi vyras yra šeimos galva ir neša už ją atsakomybę. Daugelyje šalių, ši „pareiga“ yra apibrėžta konkrečiau, siekiant išvengti manipuliacijos ir saugant moters teises bei orumą. Žmona turi visais būdais saugoti šeimos garbę – būti kuklia, neišsišokti, mokėti pasirūpinti svečiais, šeima, teisingai auklėti vaikus, teisingai ir protingai valdyti šeimos finansus. Žmona turi rūpintis namais, bet neprivalo atlikti namų ruošos darbų. Jei prieš santuoką moteris turėjo namų tvarkytojas, pageidautina, kad vyras santuokoje taip pat tokias pasamdytų. Taip pat žmona turi rūpintis savimi, puoselėti savo išvaizdą. Patenkinti vyrą seksualiai (kas yra abiejų sutuoktinių pareiga vienas kitam).

Noriu priminti, kad kalbu apie konservatyvias šeimas ir šalis. Šiandieninės šeimos gyvena ir šeiminį gyvenimą tvarko taip, kaip ir dažnas lietuvis – dalinasi išlaidas, perka bendrą turtą, abu dirba ir abu prižiūri vaikus, nei vienas neturi aklai paklusti kitam.

Teisės ir pareigos tarp žmonų poligaminėse šeimose pasiskirsto po lygiai. Kadangi vyro pareiga yra finansiškai pilnai aprūpinti žmoną ir vaikus, daugiau nei vienos žmonos turėjimas gali tapti didele finansine ir psichologine našta. Kiekviena žmona privalo gauti po lygiai dėmesio, finansų išlaidoms, dovanų ir t.t. Moterys gali gyventi atskiruose namuose ar kambariuose, tuo tarpu vyras turi po lygiai laiko skirti kiekvienai jų. Teisiškai, moterys yra visiškai lygios. Bet realybė, dažniausiai, visiškai kitokia. Kartais antra moteris tampa kone tarnaite, kartais, antra žmona vedama iš tyros meilės, tokiu atveju pirmoji žmona pamirštama. Būna, kad pirmoji žmona gauna didesnę visuomenės pagarbą nei antroji. Bet tai – individualūs dalykai.

– Kokios yra žmonų teisės?

– Konservatyvi musulmonų santuoka pasižymi tuo, jog už žmonos besąlyginę paramą vyras turi tinkamai moterį aprūpinti finansiškai, ją saugoti ir ginti, prieš vestuves (ar po vestuvių, kaip numatyta sutartyje) dovanoti žmonai kraitį. Taip pat, moteris turi teisę į savo privačią erdvę – namą ar bent jau kambarį, jei vyras negali sau leisti daugiau. Ji neturi gyventi nei su vyru, nei jo šeima ir turi teisę būti aprūpinta atskiru apgyvendinimu. Žmona turi teisę turėti nuosavybę, į kurią negali pretenduoti vyras; teisę prašyti skyrybų, jei vyras negali jos tinkamai aprūpinti finansiškai, elgiasi netinkamai, net gi jei vyras yra impotentas. Tačiau, patriarchalinėje visuomenėje moterų teisės dažnai pažeidžiamos, įstatymai dažniau atsiduria vyrų pusėje ir nepakankamai užtikrina moterų teises.

– Ko moteris apskritai negali daryti be savo vyro/tėvo/brolio leidimo?

– Liberaliose visuomenėse moteris turi tokias pačias teises kaip ir kiekvienas. Bet išimčių yra – konservatyviose religinėse šeimose, vis dar didelėje dalyje šalių, pvz. Persų įlankos, Šiaurės Afrikos regionuose galioja įstatymai, įteisinantys vyrų (sutuoktinio, jei tokio nėra – tėvo, brolio) globą moteriai. Tokia „globa“ susideda iš daugybės moterų teisių ribojimų, vienas žymiausių – moteris negali išeiti iš namų be vyro sutikimo. Realybėje, toks atvejis pasitaiko vis rečiau net ir konservatyviose šalyse su atitinkamai galiojančiais įstatymais.

Jau panaikintas draudimas moterims vairuoti Saudo Arabijoje taip pat gali būti siejamas su moters laisvo judėjimo ribojimu. Dėl walayah (globos) įstatymo, moteris turėdavo prašyti leidimo arba palydos išeidamos iš namų, darbo, laisvalaikio, sveikatos reikalais, negalėjo tekėti be tėvo/brolių pritarimo, jei vyras neleisdavo – dirbti. Pastaraisiais metais itin uždaroje ir konservatyvioje Saudo Arabijoje randasi daugybė pokyčių būtent moterų teisių klausimu, tarkime, atsirado teisė į precedento neturintį judumą, teisę gauti pasą ir keliauti į užsienį be vyro/giminaičio leidimo, teisę į standartinę apsaugą nuo diskriminacijos darbo rinkoje, teisę savarankiškai registruoti savo vaikų gimimą, kartu su vyru užsiregistruoti kaip bendra namų ūkio prižiūrėtoja. Taigi, viskas ką išvardinau, dar prieš keletą metų buvo draudžiama.

Yra progreso, bet yra ir regreso. Egipte vyksta protestai dėl neseniai pakeisto įstatymo, kuomet religiniai lyderiai pasiūlė projektą sugriežtinantį „globos“ įstatymą, kada tėvas galės pasirašyti vedybų dokumentus už dukrą bei inicijuoti skyrybas.

– Kaip dėl nesutarimų šeimoje, skyrybų? Ar tai apskritai įmanoma? Kaip sprendžiami konfliktai?

– Konfliktai dažniausiai lieka asmeniniu dviejų žmonių reikalu. Jei šeima itin religinga – prašoma religinio islamo lyderio pagalbos.

Noriu pabrėžti, kad skyrybos bei vedybos Artimųjų Rytų šalyse yra Šeimos teisės dalis, kuri didžiąja dalimi paremta islamo jurisprudencija, kas leido atsirasti šiuolaikinei islamiškos šeimos teisei. Iš vienos pusės, šeimos teisė inkorporuoja tradicinės islamo teisės elementus, iš kitos pusės – šeimos teisė „modernizuojama“ pritaikant teisinius modelius, vyraujančius Europoje.

Moterys, tuokdamosis pagal islamo tradiciją turėtų labai gerai viską apgalvoti ir išsiaiškinti – ar sudaromas tik religinis ar ir civilinis kontraktas. Net Vakarų šalyje sudarytoje religinėje (bet ne civilinėje) santuokoje, moterį sunkiai apsaugos civiliniai šalies įstatymai. Tada ir prasideda problemos ir nesaugumas turto, vaikų, paveldėjimo ir pan. klausimais. Pasitaiko ir tokių atvejų, kad civilinis teismas išskiria sutuoktinius, tačiau moteris nutraukti islamiškos santuokos negali. Tokiu atveju, musulmonų bendruomenės atžvilgiu ji vis dar laikoma ištekėjusi, negali tuoktis pagal islamo tradiciją, nors civilinė santuoka yra nutraukta.

Jei moteris nori skirtis – jai reikalingas vyro pritarimas

Toliau pasakosiu apie islamiška tradicija grįstas skyrybas.

Skyrybos, nors ir itin nemalonus ir nepageidaujamas dalykas šeimose, tačiau gali vykti bet kurio iš sutuoktinių iniciatyva. Lyginant su krikščioniška santuoka, islamiškoje santuokoje nėra tokio dalyko kaip „iki Dievas mus išskirs“. Santuoka, kaip minėjau – kontraktas. Jei kontraktas vienaip ar kitaip pažeidžiamas – galima tikėtis skyrybų. Tai natūralus, nors ir nepageidautinas procesas, po kurio tiek vyras tiek moteris gali vėl tuoktis. Nelygybė pasireiškia tame, kad vyras gali vienašališkai skirtis su moterimi tris kartus pasakydamas „aš skiriuosi su tavimi“, tačiau jei moteris nori skirtis – jai reikalingas vyro pritarimas. Jei skyrybas inicijuoja moteris, ji turėtų grąžinti savo kraitį, kadangi vyro pareiga buvo išlaikyti šeimą ir žmoną finansiškai. Bet jei moteris įrodys, kad vyras neatliko vedybinių pareigų, moteris galės pasilikti savo kraitį ir išsiskirti. Vyrui jokių įrodymų skyryboms nereikia. Po pareiškimo skyryboms, reikia išlaukti tris mėnesius, per kuriuos sutuoktiniai gali apsigalvoti likti kartu.

Egzistuoja toks dalykas kaip isma – kada moteris dar prieš vedybas gali prašyti vyro, jog šis jai suteiktų teisę nutraukti santuoką be jo sutikimo. Deja, praktikoje reta moteris to prašo ir dar rečiau tokie prašymai įteisinami. Noriu pabrėžti kad skyrybų tradicija, apie kurią pasakoju, yra religinė. Tačiau daugelis musulmoniškų šalių ja stipriai remiasi.

Noriu pabrėžti, kad tik itin tradicinės islamiškos skyrybos vyksta pagal minėtą modelį. Daugelyje šalių įstatymais stengiamasi užtikrinti moterų teises skyrybų ir kitais šeimos teisės klausimais.

– Kas laukia moters, jei ji pabėga nuo savo vyro?

– Na, į klausimą atsakyti sudėtinga, nes kas laukia jei žmona pabėga nuo vyro Lietuvoje? Greičiausiai ji nebus itin laukiama sugrįžti. Šeimos institucija arabų kraštuose yra itin svarbi, saugojama ir gerbiama. Dažnai šeimos būna didelės – ne tik vyras ir žmona, bet ir tėvai, seneliai, kartais broliai gyvena po vienu stogu su savo šeimomis. Tradiciškos šeimos – patriarchalinės. Vyro pareiga yra saugoti ne tik moters, bet ir visos šeimos garbę. Todėl visi nepasitenkinimai ir konfliktai dažnai būna „užrakinami“ namuose. Jei moteris imtų skųstis vyru ar jo šeima viešai, tai būtų didelė negarbė visai šeimai ir ypač vyrui. Konservatyviose visuomenėse moters vieša „klaida“ interpretuojama kaip šeimos vyrų nesugebėjimas apsaugoti moters nuo tokio poelgio.

Nepaisant ar šeima yra konservatyvių pažiūrų ar liberalių, toks moters pabėgimas griauna šeimos reputaciją ir gerą vardą visuomenės akyse. Jei moteris sugalvotų grįžti į šeimą, iš kurios pabėgo, jos greičiausiai ten niekas nelauktų. Be abejo, vyktų skyrybos, ji netektų teisių į vaikus. Jei ji pabėgtų pasiėmusi vaikus – reikalai taptų rimtesni. Vaikai yra itin svarbi šeimos dalis, ir minėtu atveju, šeima kovotų dėl vaikų grąžinimo į šeimą.

Itin retais atvejais gali pasitaikyti „žudymas dėl garbės“. Tai nėra nei islamo nei konkrečiai arabų „tradicija“. Žudymas dėl garbės vyksta dėl itin nepriimtino elgesio, kuris užtraukia gėdą visai šeimai ar net visuomenei. Nors taip vadinamas, šis fenomenas gali nebūtinai reikalauti žudyti nusidėjėlį – galimas tiesiog fizinis sužalojimas. Priežastys varijuoja – nuo seksualinių santykių/nėštumo prieš vestuves iki skyrybų ar to paties pabėgimo iš šeimos. Statistiškai ištirta, kad moterys dažniau tampa šio nusikaltimo aukomis. Bet dar kartą kartoju – tai itin reti atvejai.

– Kaip dėl turto? Ar žmonoms kas nors priklauso?

– Jei kalbame apie tradicinę islamišką santuoką, žmonos ir vyro nuosavybė būna atskira. Žmonoms priklauso per vedybas gautas kraitis bei pinigai, kuriuos ji uždirba ar kitaip gauna. Šį turtą moteris gali valdyti kaip išmano. Net jei žmona kilusi iš pasiturinčios šeimos, jai nebūtina prisidėti prie šeimos finansinio išlaikymo, nes tai – vyro pareiga. Dažnai pasitaiko, kad šeimos finansus tvarko būtent žmona, kadangi jos pareiga yra rūpintis šeima, kad šiai nieko netruktų.

Kas ir kiek moteriai priklauso po skyrybų labai priklauso nuo šalies įstatymų. Kalbant apie šarijos teisę, jei žmona inicijavo skyrybas, vyras gali atsiimti jos kraitį, jei iniciatorius vyras – žmonai priklauso jos kraitis ir kitas jos įgytas turtas, dovanos ir visa, kas nurodyta vedybų sutartyje. Aiški vedybų sutartys šiuo atveju itin svarbus dalykas. Taip pat, egzistuoja nafaqah praktika – teisinis islamo terminas, reiškiantis finansinę paramą, kurią vyras privalo suteikti savo žmonai santuokos metu ir apie 3 mėnesius po skyrybų.

Tarkim Egipte, išsiskyrusi moteris gauna 25 proc. savo vyro mėnesinių pajamų, jei neturi vaikų. Jei sutuoktiniai turėjo vieną ar du vaikus, suma padidėja iki 40 proc., o jei jų turi daugiau nei du – 50 proc. JAE, Katare, po skyrybų kiekvienas gauna turtą, kuris teisiškai priklauso jam ir negali reikšti pretenzijų į kito turtą. Jei turtas buvo įgytas bendrai, bus vertinama, kiek sutuoktiniai prisidėjo finansiškai. Jei moters indėlis buvo 20 proc., o vyro – 80 proc., skyrybų atveju tokia nuosavybė bus dalinama tokiomis pat procentinėmis dalimis.

Apibendrinant, nuosavybė labai priklauso nuo sudarytos vedybinės sutarties, papildomų sutarčių, šalies įstatymų ir/arba šarijos teisės.

– O vaikai? Kam jie priklauso pagal įstatymą, tradicijas? Kas juos prižiūri, augina? Kiek jų dažniausiai susilaukia moterys?

Kadangi kaip minėjau tradicinės šeimos susideda iš daugiau nei tik tėčio ir mamos, vaikų priežiūra įprastai užsiima visos šeimos moterys – močiutės, tetos, pusseserės, brolienės, žinoma, ir pati mama. Jaunai mamai, ypač jei ji turi darbą, šeimos moterys tampa didele parama auginant vaikus. Jei šeima itin tradicinė, nuo brandos ar anksčiau, berniukų auklėjimą perima šeimos vyrai. Vaikų skaičius kaip ir dauguma atvejų daugiau priklauso nuo finansinių galimybių. Dažnai pasitaiko 2, 3 vaikai.

Po skyrybų moteriai pasilikti vaikus – beveik misija neįmanoma

Kadangi itin tradicinės šeimos yra patriarchalinės, normalu, jog vaikų teises apsprendžia tėvas, jei jo nėra – kitas šeimos vyras. Vaikų teisinis „priklausymas“ tampa be galo opiu klausimu skyrybų atveju. Po skyrybų moteriai pasilikti vaikus – beveik misija neįmanoma. Kalbant bendrai, daugelyje arabų šalių galioja įstatymai, jog iki brandos (ar kito nustatyto amžiaus) vaikus augina mama. Tiesa, šiuo laikotarpiu ji negali vėl ištekėti, kadangi netektų teisės į vaikų globą.

Moters vaikų globa vadinama hadana – fizinis motinos rūpinimasis vaiku. Dažnai moterų teisės šiuo laikotarpiu apribotos – moteris negali išsivežti vaiko be vyro sutikimo, paso išdavimas vaikui, registracija į mokyklą taip pat reikalauja tėvo parašo. Tiesa, remiantis Europos modeliu, daugelyje arabų šalių pilietybė perduodama pagal tėvo liniją.

Po brandos (ar anksčiau) vaikų globa pereina vyrui, ji vadinama walaya ir skiriasi tuo, jog vyras turi teisę priimti su vaikais susijusius sprendimus. Ši teisė, pagal islamiškas tradicijas, suteikiama tik vyrams. Tai itin konservatyvus skirstymas ir šiandieniniai teismai linkę atsižvelgti į daugybę kitų faktorių (ne tik į lytį) sprendžiant globos klausimus.

Pagrindinis teismo tikslas sprendžiant globos klausimus yra tas, kad vaikas būtų užaugintas geru musulmonu, augtų islamiškoje aplinkoje. Nesvarbu, ar moteris yra atsivertusi į islamą ar gimusi musulmone, jei ji kitatautė, vaikai turėtų augti musulmoniškoje šalyje su tėvu.

– Ar situacija kaip nors keičiasi laikui bėgant? Ar moterų teisės Arabų šalyse dar gerokai užguitos?

– Turime suprasti, kad visos moterys savo pareigas, statusą visuomenėje ir teises vertina skirtingai. Kas mums atrodo moterų užguitumas, daliai Artimųjų Rytų atstovių atrodo normali gyvenimo praktika. Skirtumai stipriai atsispindi skirtingose kartose.

Tačiau vis dažniau moterys net ir itin konservatyviose šalyse kaip Saudo Arabija, Egiptas, Iranas aktyviai kovoja dėl savo teisių. Nors vyksta daugybė teisinių reformų moterų teisių atžvilgiu, daugelis moterų šį procesą mato daugiau kaip „kosmetinį“.

Visgi, tai geriau nei nieko. Pokyčiai neateina nei per dieną nei per metus. Svarbiausia, kad pokyčiai ateitų pačioje visuomenėje ir žmonių sąmonėje. O tam neužtenka tiesiog perrašyti įstatymą – reikia skirti daug dėmesio visuomenės edukacijai, į kurią turėtų būti stipriai įsitraukiami progresyviojo islamo religiniai lyderiai.