Populiariausios pavardės su galūne -ienė

Kaunietė Marija pasakojo, kad po vedybų pasirinko tradicinę priesaginę vieną pavardę. „Kai buvau ištekėjusi pirmą kartą, nekeičiau pavardės savo soc. tinkluose, nors pase buvau -ienė. Viduje buvo kažkokia abejonė, kad čia dar ne tas, kad kažkas ne taip. Kai ištekėjau antrą kartą, visur pakeičiau į -ienė. Norėjosi visiems apie savo padėtį, jausmus pasakyti. Kai antrą kartą tekėjau, iš pradžių buvau pasilikusi dvi pavardes, bet po poros mėnesių nuėjau ir pakeičiau tik į -ienė, nes visur, kur reikdavo pasirašinėti, dokumentuose ir pan., vargindavo rašyti. Manau, kad esu senovinių pažiūrų, pritariu, kad moteris išteka, o vyras veda. Man šeimoje patinka tradiciniai vaidmenys, bet tai nereiškia, kad manau, jog moteris silpnesnė, turi nusileisti visą laiką ir pan. Nors puikiai žinau, kad galėčiau su viskuo susitvarkyti viena, puikiai išgyventi, bet man patinka mintis, kad kažkas lyg ir mane globoja. Pavardė -ienė man sukelia tokį lyg apsaugojimo, globos jausmą, kurio poreikis, manau, yra moters prigimtyje. Be to, tokia pavardė byloja apie statusą visuomenėje, labai aiškų savo vaidmens apsibrėžimą“, – pasakojo moteris.

Vilnietė Simona po vedybų pasirinko dvigubą pavardę – pasiliko savo mergautinę ir pridėjo vyro su priesaga -ienė. „Tuokdamasi labai norėjau vyro pavardės, nes man ji labai graži, deja, Lietuvos įstatymai neleidžia rinktis vyriškos giminės pavardžių, jų nekeičiant. Galūnė -ė tinka ne visoms pavardėms, todėl pasirinkau -ienės variantą. Pasilikau mergautinę pavardę tėčio, kurio jau nebėra, šeimos atminimui. Dar juokauju, kad dviguba pavardė labai praverstų skyrybų atveju – tereiktų nubraukti vyro pavardę“, – šypsojosi pašnekovė.

Anot Gyventojų registro duomenų, 2020-aisiais metais Lietuvoje ir užsienyje buvo sudarytos 16531 santuokų, kurių metu moteris keitė pavardę 14147 kartus (85,58 proc. atvejų), vyras keitė pavardę 84 kartus (0,28 proc. atvejų). Tokių atvejų, kai ir vyras, ir moteris keitė pavardę buvo 47, o kai nei vienas nekeitė – 2847 atvejai.

2020 m. Lietuvoje ir užsienyje buvo nutrauktos 8047 vedybų sutartys, po nutraukimo moteris keitė pavardę 7026 kartus, vyras keitė pavardę 37 kartus. Atvejų, kai vyras ir moteris nekeitė pavardės buvo 1007, kai abu keitė pavardę – 23 kartai.

Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Jolanta Kuzmienė pasakojo, kad tais atvejais, kai norima turėti pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties, moters pavardė iš vyriškos pavardės daroma su galūne -ė. „Santuokos metu abu sutuoktiniai turi teisę pasilikti iki santuokos turėtą savo pavardę, pasirinkti kito sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę arba pasirinkti dvigubą pavardę, kai prie savo pavardės prijungiama sutuoktinio pavardė. Kai moteris pasirenka ar prie savo pavardės prisijungia sutuoktinio pavardę, jai suteikiama moteriška pavardės forma. Kai vyras pasirenka ar prie savo pavardės prisijungia sutuoktinės mergautinę pavardę, jam suteikiama vyriška pavardės forma, jai – moteriška pavardės forma. Kai vienas iš sutuoktinių turi dvinarę (daugianarę pavardę), kitas iš sutuoktinių gali pasirinkti vieną iš kito sutuoktinio dvinarės (daugianarės) pavardės savarankiškų dėmenų arba sudaryti dvigubą pavardę iš turimos vienanarės ir sutuoktinio dvinarės (daugianarės) pavardės dėmens. Santuokos sudarymo metu moterys dažniausiai pasirenka pavardę su priesaga -ienė. Dvigubos pavardės ir pavardės su galūne -ė pasirinkimas yra žymiai retesnis“, – pasakojo specialistė.

Problema vis buvo neišsprendžiama.
Foto: Shutterstock

Anot jos, jau 18 metų moterys Lietuvoje turi galimybę santuokos sudarymo metu arba pavardės pakeitimo procedūros metu įsigyti pavardę, nenurodančią šeiminės padėties, t. y. su galūne -ė. „Pastebime, kad santuokos sudarymo metu moterys pasirenka minėtą pavardės formą dėl patogumo, t. y. norint turėti trumpesnę pavardę. Tiesa, ją visuomet galima pasikeisti ir po santuokos sudarymo. Pvz., pasirinkus sutuoktinio pavardę, moteris gali susigrąžinti savo turėtą pavardę ir prie jos pridėti sutuoktinio arba tik susigrąžinti savo turėtą pavardę. Taip pat moteris pasirinkusi sutuoktinio pavardę su priesaga -ienė gali ją pasikeisti į pavardę, nenurodančią šeiminės padėties arba atvirkščiai. Taip pat išlieka galimybė pasikeisti pavardę į tėvų, senelių, prosenolių. Norint pasikeisti pavardę, reikia kreiptis į pasirinktą Civilinės metrikacijos įstaigą. Prašymą galima pateikti el. būdu per Metrikacijos informacinę sistemą MGVDIS. Pavardė visuomet yra keičiama paskutiniame asmeniui sudarytame civilinės būklės akto įraše“, – pasakojo pašnekovė.

Nepriesaginės pavardės – vardan išskirtinumo?

Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja Rita Miliūnaitė prieš daugiau nei penkerius metus išleido knygą „Ką manote apie nepriesagines moterų pavardes“. Šiandien pati paklausta, ką mano apie nepriesagines pavardes, moteris vienareikšmiško atsakymo neturi. „Klausimas tikrai paprastas, bet atsakymas įdomiai šakojasi. Kaip kalbos vartotojai, man svarbu remtis kalbos jausmu (kalbine klausa). O mano, ir puikiai žinau – ne tik mano, kalbinei klausai nepriesaginių moterų pavardžių skambesys kelia disonansą. Priežastis aiški: mano mokyklos ir studijų laikais tokios pavardės būdavo vartojamos kaip natūrali kasdienio mokyklos žargono dalis. Nors šiandien tariamos oficialioje aplinkoje, jos man tebeskamba žargoniškai, todėl kelia vidinę šypseną“, – sakė R. Miliūnaitė.

Vis dėlto, nuolatinis kalbos pokyčių stebėjimas jai leidžia į nepriesagines moterų pavardes žiūrėti ir objektyviau. „Europoje kova už žmogaus teises ir tapatybės paieškos yra apėmusios įvairias gyvenimo sritis, o kalba – ne išimtis. Viešoji vartosena visose Europos kalbose liberalėja, anksčiau buvę pakraštiniai kalbos reiškiniai stumia neutralias raiškos priemones ir tampa saviraiškos dalimi. 2003 m. Lietuvoje Valstybinė lietuvių kalbos komisija, atsižvelgdama į feminisčių reikalavimus (o jų jau būta praėjusio amžiaus 4-ąjį dešimtmetį) ir įteisindama nepriesagines moterų pavardes, paleido ankstyvą tokių kalbos pokyčių paukštį. Mat moterys, esą, pageidavusios, kad jų pavardės nerodytų šeiminės padėties ir nebūtų pagrindo diskriminacijai. Berašant minėtą knygą, jau buvo akivaizdu, kad tos nepriesaginės pavardės daugeliu atvejų yra paprasčiausias mados, o ne kokios diskriminacijos naikinimo ženklas. Nemažai moterų nepriesagines pavardes prikabina greta mergautinių, nė kiek neslėpdamos esančios ištekėjusios, taigi čia neveikia kalbos ekonomijos principas. Tad ir aš į tas nepriesagines pavardes šiandien žiūriu kaip į madą“, – savo nuomonę dėstė mokslo darbuotoja.

Ji išskyrė keturis moterų tipus, kurios pasirenka nepriesagines pavardes. „Knygoje, išnagrinėjusi daugiau kaip du tūkstančius interneto komentarų, taip pat remdamasi įvairiomis apklausomis, rašiau, kad nepriesagines pavardes moterys paprastai renkasi dėl keturių, dažnai susijusių priežasčių:

1) nori užmaskuoti šeiminę padėtį – tai ir buvo laikoma svarbiausiu pagrindu jas įteisinti;
2) jeigu išteka – siekia išvengti neva senamadiškos -ienės;
3) nori rodyti savo išskirtinumą, šiuolaikiškumą;
4) renkasi trumpesnį variantą vien iš pragmatinių sumetimų (patogiau vartoti ir ištarti, ypač užsienyje).

Pagrindinė priežastis prieš dešimtmetį buvo trečioji, ji dabar dar labiau sustiprėjo. Naujų tyrimų nesu atlikusi, bet iš bendro visuomenės pokyčių ir vartosenos konteksto matau, kad nepriesaginė pavardė tebėra ryški moters saviraiškos galimybė, rodanti jos siekį būti madingai, savarankiškai. Tik didelio išskirtinumo kaip ir nebeliko – tokių pavardžių padaugėjo, žmonės prie jų daugiau ar mažiau priprato. Manau, kad tokių, kurios rinkosi nepriesaginę pavardę, vien tik nenorėdamos rodyti šeiminės padėties (kad yra netekėjusi arba ištekėjusi, arba išsiskyrusi ir grįžusi prie mergautinės pavardės) ir išvengti diskriminacijos šiuo pagrindu, neturėtų būti daug“, – svarstė pašnekovė.

Rita Miliūnaitė
Foto: Ramūnas Danisevičius

Anot jos, nėra pasenusi ir knygoje padaryta išvada: kai kovojama prieš kokią nors diskriminaciją šiuolaikinėje visuomenėje (dėl lyties, amžiaus, rasės, lytinės orientacijos ir pan.), nėra siekiama kaip nors užmaskuoti ar padaryti neatpažįstamą diskriminaciniu laikomą požymį (pakeisti odos spalvą ar pan.). „Priešingai, suvokiama, kad reikia tobulinti pačius visuomenės santykius. Taigi nereikia turėti iliuzijų, kad pavardės pakeitimas išspręs socialines bei psichologines visuomenės ir pačios moters problemas. Ne kalbą reikia keisti, o santykius“, – sakė R. Miliūnaitė.

Savo knygoje ji vertino ir tai, ką vyrai galvoja apie tokias moterų pavardes. „Iš tirtų komentarų buvo aiškiai matyti, kad vyrai beveik nepriklausomai nuo amžiaus į nepriesagines moterų pavardes žiūrėjo gana nepatikliai. Priežastys dvi. Pirma, patriarchalinė šeimos sankloda suformavo vyro požiūrį į žmoną kaip į tam tikrą nuosavybę, ir XXI a. pradžioje tokio požiūrio liekanų dar tebėra. Nesirinkdama -ienės, ištekėjusi moteris tarsi sako, kad ji yra savarankiška, o moterų emancipacijos siekis patriarchalinio mąstymo vyrus išties gąsdina. Antra, vyrams atrodė daug svarbiau nei moterims išlaikyti dar nuo XVII a. gyvuojančias priesagines moterų pavardes kaip vertingą tautos ir kalbos tradicijų paveldą. Taigi vyrai pasirodė šiuo atžvilgiu esą gerokai konservatyvesni už moteris. Greičiausiai, atlikus naujų tyrimų, pasirodytų, kad šiandien vyrai tapo nuosaikesni, ėmė susitaikyti su pokyčiais“, – svarstė pašnekovė.

Anot jos, šį kalbos pokytį – nepriesaginių moterų pavardžių įteisinimą – lėmė ne vidinė kalbos raida, o ideologinės priežastys, ir toks precendentas nėra visai nekaltas daiktas. „Man neatrodo priimtina, kad vis dažniau užsiimama kalbų inžinerija – kalbą mėginama paversti įvairių ideologijų tarnaite. Kalba yra daugiasluoksnė sistema, kurios kiekvienas elementas glaudžiai susijęs su kitu. Eksperimentai su kalba (pavyzdžiui, mėginimai perdaryti įvardžių sistemą) turėtų likti toms sritims, kurios iš prigimties skirtos paviršiniams kalbos žaidimams – grožinei literatūrai, reklamai, bendravimui socialiniuose tinkluose ir pan. Nepriesaginių pavardžių atvejis yra ties tokių eksperimentų riba. Pavardės – oficialus asmens žymuo, ir tai ne vien paties žmogaus reikalas. Pavardė skirta ne privačiam vartojimui – ji žmogų sieja tiek su šeima, su gimine, tiek su bendruomene ir valstybe, kurios pilietis jis yra. Objektyviai žiūrint, feminisčių įgeidžiai įsitvirtino kalboje ir tapo kasdieniu reiškiniu, dažnu šiuolaikiškos moters aksesuaru. Tai reikia priimti kaip įvykusį faktą, kuris sukuria pasirinkimo ir saviraiškos galimybę, nors turi ir visokių šalutinių poveikių kalbos sistemai ir žmonių kalbinėms nuostatoms“, – savo nuomonę dėstė R. Miliūnaitė.

Pakeista pavardė pase – dar nieko nereiškia

Žmogaus studijų centro partneris, psichologas Justinas Burokas sakė, kad mūsų vardas ir pavardė yra neatsiejama mūsų tapatybės dalis. „Tai nėra tik formalus įrašas pase. Vardas ir pavardė visada turi gilesnę prasmę. Juk mums nepatinka kai mūsų vardą iškraipo, arba jei kreipiasi ne mūsų vardu – juk tada aš nesu aš“, – teigė specialistas.

Psichologas Justinas Burokas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Anot jo, pavardės keitimas, dažnai yra nepagrįstai nuvertinamas. „Įsivaizduokite 20-30 metų jūs buvote viena pavarde, o tai reiškia ir parašą ir el. paštą, daug ką turite. Ta pavarde jus kviesdavo mokykloje... Moters pavardės keitimas tam tikra prasme yra simbolis, kad iš vienos šeimos ji išeina ir kuria kitą šeimą. Atsiskyrimo ir naujos pradžios simbolis. Jei moteris po vedybų pavardės nekeičia, tipiškai tai sako, kad jai labai svarbu išlaikyti savo tapatybę nepakitusią. Tai nereiškia, kad moterims, kurios keičia pavardę, tai nesvarbu. Moterų, nesikeičiančių pavardės atveju, tas poreikis sieti save su jos vaikystės šeima, gimine yra ypatingai svarbus. Be to, dar kartą norisi pabrėžti, kad pavardę pasikeisti yra iš tikrųjų emociškai ne toks jau lengvas sprendimas ir, mano galva, jį labai reikia gerbti“, – sakė psichologas.

Jei moteris pasilieka dvi pavardes, pasak J. Buroko, negalima daryti kategoriškų išvadų, bet neretai tai susiję su noru išlaikyti savo savarankiškumą – tarsi signalas pasauliui, kad ta buvusi niekur neišnyko ir tai svarbu parodyti visiems.

„Kaip ir minėjau, pavardės pakeitimas, tai simbolis, kad atsirado nauji santykiai, apie kuriuos tu garsiai deklaruoji. Aš kartais juokauju, kad pavardės pakeitimas pase dar nieko nereiškia, kai pasikeisi socialiniuose tinkluose... Tai kaip vestuvinio žiedo nešiojimas ar nenešiojimas. Žmonės tai grindžia praktiniais aspektais, bet mano galva, gali matyti ir pasąmoninių motyvų“, – teigė pašnekovas.