– Papasakokite apie save: kuo užsiimate, kaip atsidūrėte Izraelyje, kiek laiko ten jau gyvenate?
– Izraelyje gyvenu nuo 2004 m. Lietuvoje susipažinau su būsimu vyru izraeliečiu: jis su motina, broliu ir seserimi apsigyveno mano tėvų kaimo turizmo sodyboje prie Trakų. Galima sakyti, kad su juo susipažinau savo namuose. Santuokoje gyvenome 12 metų, kartu susilaukėme 3 sūnų: Edenas 16 metų, Jardenis 12 metų ir Nojus 8 metų. Prieš beveik 5 metus išsiskyrėme. Pačios skyrybos buvo pakankamai greitos ir be triukšmo, bet po jų prasidėjo labai sudėtingas ir konfliktiškas periodas, kuris tęsiasi iki dabar pat.
Pagal Izraelyje galiojančią tvarką, dauguma vaikų gyvena bendroje tėvų globoje, t. y., kas dieną po mokyklos grįžta vis pas kitą iš tėvų. Situacija atrodo turėtų būti sudėtinga vaikui, bet tai daug geresnė išeitis nei ta, kai vaikas gyvena tik su vienu iš tėvų, dažniausiai motina, o kitą, dažniausiai tėvą, mato ir bendrauja tik kas antrą savaitgalį. Mūsų vaikai taip pat kasdien keičia namus, o jei tą dieną nėra mokyklos, 17 val. vakaro jie pereina pas kitą iš tėvų. Mes gyvename kelių šimtų metrų atstumu vienas nuo kito, taip kad vaikai galėtų pareiti savarankiškai.
Atvykau į Izraelį jauna, vos dvidešimties. Buvau sutarusi su tėvais, kad tęsiu akademines studijas Izraelyje, kurias nutraukiau Lietuvoje. Baigiau vieną Maskvos universitetų, kuris turėjo tuo metu padalinį Tel Avive, įgijau verslo vadybos bakalaurą. Jau pirmais metais šalyje pradėjau dirbti padavėja, kartu mokiausi hebrajų kalbos. 2008 m. įsidarbinau vienoje Izraelio avialinijų bendrovėje dirbti užsakymų skyriuje, iš ten mane perkėlė į informacinių technologijų skyrių, kur pradėjau eiti programinės įrangos kokybės tikrinimo pareigas (QA). Po vienuolikos metų ten, tęsiau karjerą kitoje Izraelio turizmo ir aviacijos įmonėje, o nuo kovo pradžios pradėjau naują etapą Hi-tech įmonėje. Be nuolatinio – ofisinio darbo, aš taip esu hebrajų-lietuvių kalbų vertėja, teikiu paslaugas iš Lietuvos kilusiems izraeliečiams atgauti LR pilietybę. Esu viena iš Lietuvių bendruomenės įkūrėja, buvusi pirmininkė ir esama tarybos narė.
– Kas labiausiai jus nustebino pačioje pradžioje?
– Aš įsimylėjau Izraelį nuo pirmos akimirkos. Man čia patiko absoliučiai viskas, oras, maistas, žmonės. O nustebino būtent žmonės, jų atvirumas, noras bendrauti ir draugiškumas.
– Papasakokite apie tenykščius žmones, ar lengva su jais rasti bendrą kalbą, susidraugauti?
– Galima sakyti, kad Izraelyje yra dvi žmonių grupės: vietiniai, kurie gimę Izraelyje, ir tie, kurie kaip aš yra atvykę nuolatiniam gyvenimui. Tai yra skirtingi žmonės, bet labai greitai, atvykėliai tampa tokie pat kaip ir vietiniai.
Labai lengva rasti bendrą kalbą su vietiniais. Jie tik išgirdę, kad su kuo kalbu lietuviškai, visada paklaus, kokia tai kalba, o tada pabandys pasirodyti išprusę ir pasakys, kad Vilnius tai Latvija, o Ryga tai Lietuva. O bus ir tokių, kurie sako, kad ir jie turi lietuviškų šaknų.
Žmonės noriai bendrauja, yra smalsūs, klausinėja, kitą kartą net ir labai asmeniškų klausimų, kaip kad, kokia tavo alga, ar kiek tu moki už butą ir pan. Dažnai siūlo savo nuomonę, net kai tu jos ir neklausi.... Tačiau kartu žmonės yra labai paslaugūs, geranoriški, linksmi ir geros nuotaikos.
– Ar moterys buriasi į bendruomenes, grupes?
– O taip, čia netrūksta moterų grupių įvairiose gyvenimo sferose, tai ir socialinių tinklų, ir realaus bendravimo grupės, sporto, politikos ir t.t. Labai populiarios yra moterų – draugių kelionės į užsienį, taip vadinamos – mergaičių kelionės.
– Gal turi kokių nors būdingų tradicijų, kurios yra tik tarp moterų?
– Taip, tai yra šeštadienio duonos-pynutės kepimo ceremonija. Tradicija keliauja iš kartos į kartą, kiekviena šeimininkė turi savo receptą. Tradicija, turinti religinį pagrindą, tapo gražia šeimos moterų tradicija. Ruošiant tešlą, yra kalbamos maldos, dalis tešlos yra aukojama Dievui.
Aš šią duoną kepu penktadieniais be ceremonijų, tačiau kartu su vaikais, kai kiekvienas pasigamina savo pynutę.
– Kokios yra izraelietės moterys? Kuo jos skiriasi nuo lietuvių?
– Kaip ir Lietuvoje, Izraelyje yra įvairaus tipo moterų. Vienos labiau prisižiūrėjusios, kitos apsileidusios. Taip ir kyla mintis, kodėl ji tokia išėjo į gatvę. Dauguma moterų yra „balsingos“, kelia balsą vos tik reikia, reikalauja savo teisių ir dažnai mano, kad yra teisios. Lietuvoje moterys nuolankesnės, tylesnės.
– Kokių tradicijų turi paisyti izraelietės moterys? Kiek svarbios apskritai yra tradicijos?
– Kaip žinoma, Izraelio visuomenė yra pasiskirsčiusi į kelias stambias grupes: tai žydai ortodoksai, religijos dogmų besilaikantys žydai, pasaulietiniai žydai, o taip pat tautinių mažumų atstovai arabai, druzai ir kiti. Kiekvienoje grupėje yra savos tradicijos, kurių laikomasi. Arabų ir druzų tradicijų aš nelabai žinau, bet žydų moterys, turi aiškias tradicijas ir apeigas, kurių arba laikosi labai griežtai, arba visai ne. Kaip vienas iš pavyzdžių yra moters lankymasis specialiame gėlo vandens baseine (mikve) kartą per mėnesį, savaitė po mėnesinių. Taip moteris tampa „švaria“ ir leidžiama vyrui. Ši tradicija iki šiol yra vykdoma daugumos izraeliečių.
– Ko mes galėtume pasimokyti iš jų?
– Izraelio moterys yra itin mylinčios mamos. Jos yra nuolaidžios, joms jų vaikas yra pats geriausias ir teisingiausias, neklystantis. Ne kartą teko matyti situacijas, kai man, lietuvei, atrodydavo, kad mama turi sudrausminti savo vaiką, bet nei jai, nei kitoms šalia esančioms moterims tokia mintis nekilo.
Vaikų lepininimas čia yra vienas iš vaikų auklėjimo būdų ir manau, kad jo lietuvės moterys galėtų pasimokyti.
Dar vienas momentas: izraelietės moterys mėgsta girti viena kitą, aprangas, šukuosenas ir visą kitą. Tai suteikia nuolatos gerą atmosferą. Nesijaučia pavydo ir konkurencijos.
– Kokios moterų pareigos šeimoje? Ar gerokai šioje srityje darbai susiskirstę, ar viskas gulasi ant moters pečių?
– Tai vėl gi priklauso nuo to, kokiai grupei žmonių moteris priklauso. Nereligingų moterų šeimų yra įvairių, tiek labai pasiskirsčiusių darbus, tiek tokių, kur daug atsakomybės prisiima vyras, o taip pat ir tokių, kur ant moters pečių gula visi namai, vaikai ir darbai. Ortodoksų šeimose vyras mokosi Toros, o moterys kasmet gimdo po vaiką, o taip pat ir dirba, tam kad išlaikytų šeimą.
– Kiek vietinės moterys skiria dėmesio išsilavinimui? Kiek tai svarbu? Kokias specialybes renkasi?
– Visose grupėse išsilavinimas yra labai svarbus, dauguma baigia vidurinę mokyklą, toliau tęsia akademines studijas visose mokslo srityse. 2018 m. Vidurinę mokyklą baigė 71 proc. moterų, 2018-2019 m. Izraelyje įregistruoti 316 tūkst. studentų, iš jų 60 proc. sudarė moterys.
– Ar moterų diskriminacija ten yra didelė problema? Ar yra atvejų, kai moterys neužima tam tikrų postų tik dėl to, kad yra moteris?
– Izraelis yra viena iš pirmųjų pasaulio šalių, kur ministro pirmininko postą užėmė moteris. Moterų yra visose tiek visuomeniniuose, tiek privačių organizacijų vadovaujančiuose postuose. Pagal 2019 m. statistiką, 30,3 proc. moterų užėmė vadovaujančias pareigas, o 35 proc. moterų sudarė aukštųjų technologijų (HiTech) pozicijų. Izraelio įstatymai draudžia diskriminaciją dėl lyties užimtumo ir darbo užmokesčio srityse, tačiau statistika rodo, kad moterų atlyginimai yra mažesni apie 30 proc., tačiau nedarbo lygis yra beveik vienodas palyginus su vyrais. Yra nuolatinių kalbų apie diskriminaciją dėl užimamų postų, tačiau kartu matome, kad tiek armijos, tiek visuomeniniuose postuose moterų skaičius nuolat auga.
1998 m. buvo įkurta Moterų padėties gerinimo tarnyba, kuri yra vyriausybės institucija, veikianti Socialinės lygybės ministerijoje ir skatinanti moterų statuso Izraelyje politiką.
Pagal 2018 m. statistiką, 88 proc. moterų yra patenkintos savo gyvenimu, 90 proc. dirbančių moterų yra patenkintos savo darbu, tačiau tik 58 proc. moterų yra patenkintos savo alga.
– Kokia yra šeimos koncepcija? Kada ji kuriama, kiek vaikų dažniausiai susilaukiama?
– Tai vėl gi priklauso nuo grupės, kuriai moteris priklauso, tačiau vidutinis moters amžius susilaukiant pirmojo vaiko yra 27,7. Pasaulietinė moteris, pabaigusi vidurinę mokyklą 18-kos metų, pradeda tarnybą Izraelio armijoje apie 2 metus. Vėliau keliauja, dirba; apie 22-25 metus pradeda akademines studijas. Apie 30 metus išteka ir gimdo vidutiniškai 3-4 vaikus. Motinystės atostogos trunka vos tris mėnesius, kai važiuojama gimdyti tiesiai iš darbo. Darbovietė pagal įstatymą saugo darbo vietą dar papildomai tris mėnesius. Trijų mėnesių kūdikėliai keliauja į darželius arba į auklių glėbį, o mamos – į darbus.
Ortodoksės moterys apie 18-tus gyvenimo metus išteka, gimdo vaikus, kurių vidurkis šeimoje yra 8-10 vaikų, tuo pačiu mokosi ir dirba. Išėjimas į darbo rinką yra tik tam, kad išlaikytų šeimą, retai kuri daro karjerą. Svarbu paminėti, kad ortodoksų santuokos yra dažnai numatytos tėvų, kai jaunieji susitinka vos kelis kartus iki vestuvių. O druzų moterys nedažnai išeina į platų mokslo pasaulį, išteka anksti, taip pat gimdo daug vaikų.
– Ką pati perėmėte iš vietinių? Kaip pasikeitė jūsų pačios požiūris į gyvenimą?
– Sunku pasakyti, ką perėmiau, o su kuo užaugau. Aš tiesiog mėgaujuosi gyvenimu ir jo teikiamomis gėrybėmis. Džiaugiuosi, kad esame sveiki, turime rankas, kojas, galvą, visa kitą pasieksime, uždirbsime. O labiausiai pasikeitė požiūris į vaikus: aš net neabejoju, kad visi jie kažko pasieks, atras savo gyvenimo kelią ir tikslus. Aš didžiuojuosi savo vaikais, jų stiprybėmis, matau jų sunkumus ir palaikysiu juos visais gyvenimo vingiais.
