– Ermita, kas paskatino jus sukurti tokį projektą?
– Idėja gimė iš asmeninės patirties, santykio su savo močiutėmis. Su viena iš jų taip ir nespėjau atsisveikinti, o kitą aplankau itin retai. Kaskart išvažiuodama iš jos namų jaučiuosi kalta, kad ją palieku. Jaučiu atsakomybę už emocinę būseną, kurioje ji lieka man išvykus.
Bendravimo stokos ir artumo alkio nepavyksta numalšinti retais aplankymais ar kasdieniniais pokalbiais telefonu. Vienatvės ir apleistumo jausmas tarytum persmelkęs jos kasdienybę, kurioje nebeliko vietos spalvoms.
Jau kuris laikas ieškau idėjų, kaip galėčiau jai padėti, kad dienos taptų prasmingesnės, o jas kurtų ne konkretus žmogus (vaikas, anūkas, vyras), bet buvimas su savimi, darant tai, kas patinka, atrandant naujus dalykus, bendraujant su bendraamžiais.
Tačiau vienišumo jausmas yra toks stiprus, kad savyje užsisklendę žmonės neturi motyvacijos keistis ar sveikatos veikti tai, ką galbūt mėgo anksčiau, aplinkoje nebelieka bendraminčių. Mano močiutės brolis dvynys, kuriam tiek pat metų, kiek ir jai, yra veiklus, bendraujantis, turintis daug hobių, užsiėmimų - nuo medžioklės iki paskaitų trečiojo amžiaus universitete. Tad natūraliai pradėjau domėtis, dėl kokių priežasčių klostosi šie skirtingi scenarijai – kodėl vieni jaučiasi vieniši, neveiklūs, o kiti ir toliau tęsia savo veiklas, džiaugiasi buvimu.
– Ko gero, daugelis negali praleisti labai daug laiko su artimaisiais, tačiau minėjote, kad išvykus jaučiatės kalta. Su močiute esate labai artimos?
– Mano santykis su močiute yra labai artimas ir šiltas. Augau kartu su ja, jausdama besąlygišką meilę ir rūpestį. Jaučiu tai iki šiol. Rašydama šiam projektui trumpo metro filmo scenarijų, į jį sudėjau savo patirtį, netgi savo močiutės žodžius, kuriuos ji taria man paskambinus. Kartais atrodo, kad visa jos gyvenimo prasmė telpa languotame plastikiniame maiše, į kurį ji krauna viską, ką užaugino darže, nuskynė sode, numezgė per žiemą. Visa tai ji siunčia man į Vilnių, kad anūkė turėtų šviežių daržovių, uogienių, šiltų vilnonių kojinių... Aš tai labai vertinu, bet kartu pasijaučiu kalta, nes nežinau, ar pakankamai gebu jai atsidėkoti. Ne visada pavyksta atsiliepti į skambučius, kartais pritrūksta laiko ilgiems pašnekesiams – juk tai vienintelė valiuta, kuria galėčiau atsilyginti močiutei už jos reiškiamą nuolatinį rūpestį. Norėčiau, kad mano santykis išliktų toks pat artimas. Norėčiau, kad ji visada liktų šalia ir manimi rūpintųsi. Net gyvenant už kelių šimtų kilometrų. Kol ji yra, aš pati nesijaučiu vieniša. Ir aš labai bijau ją prarasti.
– Kaip šis projektas padės spręsti opią senolių vienišumo problemą?
– Močiutės dėka ėmiau kelti šiuos klausimus, kurie, kaip paaiškėjo, būdingi ne man vienai. Kuo daugiau domėjausi ir gilinausi, tuo labiau suvokiau šios socialinės problemos mastą ir jos įtaką žmogaus psichinei gerovei. Statistiniai duomenys ir įvairių šalių moksliniai, psichologiniai tyrimai bei jų išvados kelia bejėgiškumo jausmą. Vien Lietuvoje mes turime daugiau nei pusę milijono garbaus amžiaus žmonių, kurie net ir negyvendami vieni, vis tiek jaučiasi vieniši. Darosi baugu, nes ir aš, ir tu – pasensime. Mes neišvengiamai susidursime su šiais iššūkiais. Aš bijau, labai bijau likti viena, jaustis vieniša. Todėl jeigu galiu šiandien kažką dėl to padaryti – darysiu. Net jei tai bus tik viena močiutė.
– Ieškote močiučių, o ar tiktų ir siuvinėjantis senelis?
– Kadangi projekto idėja kilo iš mano močiutės pomėgio siuvinėti, todėl natūraliai dėmesys nukrypo į šią senjorų grupę. Tačiau pokytis, kurio siekiame yra žymiai platesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šis socialinis projektas kalba ir pabrėžia vienišumo problemą ir jos sprendimo būdus. Stengiamės pakviesti visuomenę atsisukti ir pamatyti esančią situaciją, kuri nėra susijusi tik su tam tikra žmonių grupe. Juk tai liečia mus visus – susidurti su nejaukia vienuma, jaustis vieniši galime kiekvienas. Nežinome, ką gyvenimas yra mums paruošęs, nesusimąstome, kaip viskas yra trapu. Dėl šios priežasties projektas tampa simboliu ieškoti sprendimų, bendrauti, bendradarbiauti, siekiama atkurti santykį tarp skirtingų kartų. Nenorime žmonių skirstyti į jokias kategorijas pagal jokius aspektus. Norime burtis tam, kad padėtume vieni kitiems įprasminti patirtį, pasisemti įkvėpimo, nukreipti šviesą į aplinką ir joje esančius žmones
– Kiek močiučių ieškote?
– Džiaugsimės ir sugalvosime kaip įprasminti tiek dalyvių, kiek jų atsiras. Pirmiausiai susipažįstame, vyksta gyvi pokalbiai ir interviu su projekto dalyviais – tiek su močiutėmis, tiek su menininkais. Tai yra labai svarbi proceso dalis. Parodoje matysime rezultatą, o iki jos – tikiuosi sukurti saugią aplinką močiutėms patikėti idėja, atverti širdį ir būti visą šį kūrybos laiką kartu.
Močiutės, projekto dalyvės, padeda ne tik sau. Siuvinėdamos meno kūrinius jos prisideda prie kitų senjorių, kurios yra vienišos ir dėl tam tikrų priežasčių siuvinėti jau nebegali. Visi šie krepšiai bus parduodami parodos metu, o surinkti pinigai paskirti senolių vienišumo problemoms spręsti. Kaip bebūtų, nenorėčiau koncentruotis į konkretų skaičių, nes jis nėra šio projekto esminis elementas. Akivaizdu, kad pokytį galime pasiekti tik visi kartu, tad „Šiandien yra vakar“ užduotis – paskatinti visuomenę atsigręžti į senolius, kurie ne retai kenčia vienatvėje, jaučiasi vieniši. Jei kalbėtume apie skaičiaus svarbą, būtų žymiai reikšmingiau sužinoti, kiek žmonių po šios socialinės iniciatyvos atsigręžė bent į arčiausiai savęs esantį senolį.
– Kokie dizaineriai bendradarbiauja, kokie tai bus meno kūriniai?
– Projektas susilaukė gausaus menininkų susidomėjimo. Meninę projekto dalį kuruoja „Contour Art Gallery“ steigėja Vilma Mačianskaitė, subūrusi žinomus šiuolaikinius menininkus ir renkanti jų kūrinius, kurie bus siuvinėjami projekto dalyvių. Autorines teises naudoti savo meno kūrinius jau suteikė Nacionalinės premijos laureatas Kęstutis Grigaliūnas, vyriausybinių premijų laureatės Laisvydė Šalčiūtė bei Eglė Ridikaitė, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Antanas Dubra, Jaunojo tapytojo prizo finalistai Linas Jusionis ir Rūta Vadlugaitė, tapytojai Adelė Pukelytė, Viktoras Paukštelis, Dainius Trumpis, konceptualūs skulptoriai Vytautas Viržbickas ir Marija Šnipaitė. Šiuo metu sutikimą bendradarbiauti jau išreiškė mados dizaineris Robertas Kalinkinas.
Dar nežinia, ar šiuolaikinio meno kūriniai pasiduos tradicinį amatą puoselėjančių moterų rankoms ir akims, kaip jie bus suprasti ir priimti. Visa tai ir bus dialogo pasekmė ir bendradarbiavimo tarp skirtingų kartų bei medijų rezultatas. Labai tikėtina, kad garsioji Laisvydės Šalčiūtės Meliuzina švytinčiomis akimis, Kęstučio Grigaliūno spalvingas telefonas ar Marijos Šnipaitės ore plevenančios skulptūros, kaip ir daugelis kitų meno kūrinių ar jų detalių, atgis kitokiame pavidale.
– Kodėl socialinį projektą pavadinote „Šiandien yra vakar“?
– Šiandien ir vakar turi daugiau bendro mūsų kasdienybėje nei galime įsivaizduoti. Mūsų žvilgsniai, veiklos yra stipriai nukreiptos tik į ateitį. Dažnai pamirštame, jog tai, kas įvyko vakar – turi įtakos tam, kas įvyks šiandien. Ši sąsaja yra be galo svarbi įvairiais aspektais. Neturiu mintyje idėjos, kad turime sustoti, pasilikti vakarykštėje dienoje. Tiesiog norisi, kad mes dažniau atsigręžtume į aplinką, joje esančius žmones ir pradėtume rūpintis ne tik savimi. Nebekalbu apie tuos, kurie buvo sutikti, skyrė mums laiko, dėmesio, o galbūt net padėjo mums susiformuoti kaip asmenybėms. Šio projekto kontekste atsigręždami į skirtingų kartų žmones sujungiame ne tik praeitį, tačiau ir dabarties momentą, stengiamės įprasminti patirtis šių dienų kontekste.
– Kada ir kur vyks paroda?
– Planuojame, kad paroda „Šiandien yra vakar“ vyks šių metų spalio 21 dieną, Vilniuje, Arkangelo meno centre.
