Deimantė juokiasi, kad kolegos ją vadina vaiku, ir pati prisipažįsta, kad kartais vis dar tokia jaučiasi, bet, nepaisant jauno amžiaus, iš jos spinduliuoja ypatinga ramybė ir žinojimas, kad viskas bus gerai.

– Man labai daug ką davė metai darbo Anglijoje. Ten dirbau padavėja restorane, turėjau puikias sąlygas pamankštinti charakterį, pasimokyti mandagumo – britai garsėja geromis manieromis tad, nori nenori, jas ir pats perimi, o ir laimės visada pasakant „ačiū, prašom, viso gero“ daugiau atsiranda. Be to, ir kalbą gerokai pralavinau – tai didelis pliusas, – šypsosi pašnekovė ir priduria, kad visam laikui užsienyje likti nesvarstė. – Tėvynė yra Tėvynė, mintys apie ją niekada neapleidžia, be to sesės, gyvenančios Vilniuje, labai pasiilgusi buvau, esame itin artimos.

Nuo padavėjos – į paštininkes

Deimantė – uteniškė, ten su tėvais šiuo metu ir gyvena. Sako, grįžusi iškart puolė ieškoti darbo, nenorėjo niekam ant sprando sėdėti. Pirmasis bandymas buvo darbas pašte, bet dėl itin ankstyvų darbo valandų, mergina jame ilgai neištvėrė.

– Tuomet gavau pasiūlymą dirbti Vilniuje. Ir man čia viskas tiko: iš Utenos išvažiuojame 7:45 val., tad miego užtenka, darbo grafikas patogus, dirbu keturias dienas, keturios laisvos, kartais ir savaitgaliai laisvi išpuola, tai ir su draugais spėju pabūti, – džiaugiasi Deimantė ir prisipažįsta, kad pirmomis dienomis turėjo nuogąstavimų, kad ilgai darbe netemps. – Nežinau, kodėl, bet bijojau, kad bus labai sunku. Galvojau, kaip aš išdirbsiu pamainą, kaip išstovėsiu tiek laiko, be to, juk ir kolektyvas visas – vilniečiai. Bet labai greit susidraugavome, ir darbo valandos greitai pralekia – juk jau metus stoviu. Ir labai gerai.

Apdovanojimas – už dėmesingumą

„Penktadienio proga savaitgaliui sumaniau nusipirkt ko nors pietums, ir, žinoma, saldumynų. Kaip visad, paskutinę savaitės darbo dieną ir dar po budėjimo – pavargusi. Sukuosi prie vitrinų su pyragais, svarstau, ką čia pasiimti, o ten dirbanti pardavėja ėmė maloniai kalbinti, pasiūlė paragauti pyrago, kurį galop nusižiūrėjau. Šokoladinis toks, neskanautas… Atpjovė gabaliuką, o aš gi – smaližė – ėmiau ir apsilaižiau kremuotus pirštus. Žiūriu, kad prie manęs pro vitrinas bėga kita jaunutė pardavėja – atnešė man popierinių servetėlių rankoms nusivalyti. „Pamačiau, – sako. – Turbūt išsitepėt“. Tai, atrodytų toookia smulkmena, bet tos moterys ir jų gerumas man visam savaitgaliui pakėlė nuotaiką. Gardžiavausi pyragu šeštadienį, o mintyse vis sukosi sumanymas pasakyti joms kitaip „ačiū“. Kaip nors – linkėjimai joms dideliausi!“, – štai toks pirkėjos atsilėpimas „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, Deimantei atnešė klientų mėnesio herojės titulą ir piniginį prizą.

– Išgirdus apie apdovanojimą man buvo elementarus šokas, – prisipažįsta mergina, – Kas gali tikėtis, kad tokia smulkmena, kaip paduota servetėlė, kažkam gali visam savaitgaliui dovanoti šypseną? Supratau, kad nieko, net ir pačių mažiausių dalykų negali nuvertinti, mat kartais jie gali išjudinti kalnus. O dėl prizo, pirmiausia mamos paklausiau, ar namams nieko nereikia, bet ji pasakė, kad galiu ramiai išleisti pinigus sau. Nusprendžiau pasidovanoti sau telefoną. Vis dėlto dabar karantinas, per jį, nori nenori daug laiko telefone praleidi, norisi su draugais bendrauti kokybiškai.

Didžiausia vertybė šiuo metu – ramybė

Deimantė tikina, kad apdovanojimų sulaukia kone kasdien: jai patinka tai, kad darbe gali daug judėti, kasdien vis kažko išmokti, daug duoda ir artimas ryšys su kolegėmis.

– Klientai dažniausiai apdovanoja komplimentais, sako, kad esu jų mėgstamiausia pardavėja. Giria ne tik pirkėjai, bet ir vadovai – tai, kad esi nuolat pastebimas ir įvertinamas, labai motyvuoja. O kur dar kolegės! Visadagerą žodį pasakys, jei pamatys, kad darau kažką papildomai, kad padedu su darbais, kurie man nepriklauso, mat jei žmonių mažiau, einu į salę, padedu dėžes iškrauti, – išdidžiai vardina pašnekovė ir priduria, kad vienas labiausiai apdovanojančių dalykų – pakelti kitiems nuotaiką. – Ateina žmogus, matau, rūpesčių prislėgtas, pakalbinu, pasijuokiam ir išeina jau visai kitoks. Smagu, kad keli nuoširdūs sakiniai gali pakylėti kitą.

O kaip dėl karantino, ar pandemija ir apribojimai smarkiai pakeitė Deimantės kasdienybę?

– Kaukės – vienas privalumas: gali sau pabambėt po nosim ir niekas nemato! – iš širdies užsikvatoja uteniškė, – Bet išties, nė akimirkai nesusimąsčiau, kad reikia imti atostogų. Ir taip mūsų sumažėjo, nes labai daug kolegių karantinuojasi su mažyliais namie, tad tie, kurie likome dirbti, tapome dar vieningesni: stengiamės nedejuoti, negąsdinti vieni kitų, kalbėti ne apie virusą, o apie smagius dalykus. Tiesą pasakius, visą tą laiką jaučiau dėkingumą, kad pasaulyje, kuriame šiuo metu vyksta tiek pokyčių, aš galiu jaustis rami, nes turiu darbą, mano atlyginimas nesikeičia, esu vertinama ir jaučiuosi reikalinga.

Neįprastą pasirinkimą palaikė tėvai

Deimantė – jauniausia iš trijų seserų, tad mudvi abi – pagrandukės. Pasijuokiu, kad tikriausiai esame ir labiausiai vykusios: juk kuo daugiau kartų darai tą patį, tuo geriau gaunasi.

Pašnekovė kvatojasi: ir tėvai sakė, kad ji toliausiai nueis, nes turi puikų sesių pavyzdį. Vis dėlto Deimantė nestudijuoja. Lietuvoje, kur kone kiekvienas abiturientas iškart po mokyklos renkasi specialybę, toks merginos pasirinkimas gan netikėtas. Ar ieškoti savęs sunku?

– Aš savo tėvams sakiau, kad iškart po mokyklos niekur nestosiu. Kadangi mano sesuo mokytis nusprendė 25-erių, kai tiksliai žinojo, ko nori, tėvai ir man leido elgtis taip, kaip išmanau. Ačiū dievui, kad jie manęs nespaudė ir nuolat kartojo, kad jiems svarbiausia, jog būčiau laiminga, – nuoširdžiai atvira Deimantė. Ji prisipažįsta, kad dėl tokio savo pasirinkimo, sulaukia ir nemažai replikų. – Lietuvoje neįprasta skirti laiko apsisprendimui, rodos, tą pačią akimirką, kai pasakai, kad niekur nesimokai, esi nuvertinamas, stebimąsi tokiu pasirinkimu. O aš nenoriu labai prisirišti prie diplomo, kad štai, baigiau ir dabar jau nieko kito negaliu veikti, nes kam tada studijavau, kam ketverius metus išleidau… Turiu ne vieną draugę, kuri paskubėjo su sprendimu, bet nenori mesti studijų, nes jau įpusėjo, gaila tų kelių metų. Bet ar tai laimė?


Geriausia terapija – menas

Nors Deimantė dar ieško savęs, sako, kad vis dėlto labiausiai traukia kūrybinis rašymas ir žurnalistika. Rašo ir skaito kone kasdien. Tiesa, angliškai, nes nenori prarasti per metus įgautų kalbos įgūdžių.

– Darbe gaunu daug įkvėpimo, stebiu žmones, matau, kaip jie bendrauja, paskui tas mažytes istorijas perteikiu ant popieriaus. Tiesa, savo kūryba su niekuo nesidalinu – bijau ir reakcijų, ir atsakomybės, bijau net tai, kad kitiems patiks, o kas tada… reikia man šitame reikale dar save perlipti. Vis dėlto, sunkaus darbo nebijau, esu užsispyrusi ir žinau, kad šiaip ar taip su manimi viskas bus gerai.

Rašymas, knygų skaitymas, buvimas gamtoje – tik keli iš Deimantės laimės receptų.
– Mano giminės linijoje – vien menininkai: senelis kelias poezijos knygas išleidęs, dirbo su medžiu, mano sesės labai gražiai piešia. Ir jeigu kokia sunkesnė diena, aš griebiuosi meno: išrašau susikaupusias emocijas, fotografuoju, piešiu, spalvinu, ar netgi skaitau tam, kad paskui savo mintis mokėčiau lengviau išreikšti. Menas – puiki terapija!

——–
O man puiki terapija buvo pokalbis su Deimante. Prisipažinsiu, dar gerokai iki LAIMĖ DIRBTI straipsnių ciklo, aš turėjau slaptą pomėgį pasišnekučiuoti su pardavėjomis, pasiteirauti, kaip jų diena, paklausti patarimo ar paskutinių gandų – rankos, kurios paduoda mūsų maistą, turi ir labai didelę širdį.