Švedų verslininko, aplinkosaugininko Johanneso Wretljungo Perssono lankomuose vyrų susitikimuose nėra nepriimtinų pokalbių temų. Plačiai aptariama pornografijos įtaka, grabinėjimas klubuose ir neapykantą moterims demonstruojantys pokštai darbe, skelbia bbc.com.
33 m. vyriškis sako, kad tokių susitikimų tikslas – sukurti aplinką, kurioje grupelė vyrų gali pakalbėti „apie nelygybę ir patriarchatą, apie tai, kaip būti geresniu žmogumi“.
Pastaraisiais metais Švedijoje tūkstančiai vyrų dalyvauja tokio pobūdžio susitikimuose, teigia pelno nesiekiančių organizacijų „Make Equal“ ir „Man“ atstovai. Šios organizacijos siekia propaguoti lygybę. Susitikimai būna įvairaus pobūdžio – tai vakarienės, diskusijos, kava su užkandžiais po darbo ištuštėjusiame biure. Daugelis susitikimų vyksta pagal nustatytas taisykles, pvz., dalyviams suteikiama po lygiai laiko pasisakyti norima tema (jie nepertraukiami, be to, garantuojamas konfidencialumas). Kiti susitikimai – veikiau neformalios palaikymo grupės, kuriose vyrai kalba apie santykius, apie savo sveikatą.
Susidomėjimas didžiulis
Švedijos feministės seniai ragino vyrus dalyvauti diskusijose apie lyčių lygybę ir identitetą, bet vienų vyrų diskusijų grupės atsirado tik 2016 m., prasidėjus išpuoliams prieš moteris Muzikos festivaliuose Švedijoje. Vieną iš „Make Equal“ įkūrėjų – moteris Ida Ostensson – parašė feisbuke, kad vyrai turėtų susirinkti privačiose grupėse ir aptarti šią problemą. Jos raginimas žaibiškai buvo išgirstas.
„Susidomėjimas buvo didžiulis, – prisimena organizacijos atstovė spaudai Kristina Wicksell Bukhari. – Daugelis vyrų jautė stresą, nes buvo kaltinami [kaip lytis] ir negalėjo prisidėti prie sprendimo, ko nors imtis.“
Organizacija sukūrė savo svetainę, kurioje siūlo temas ir patarimų, kaip organizuoti pašnekesius. Išpopuliarėjo grotažymė „killmiddag“ (ji reiškia „vaikinų vakarienę“ arba „vaikinų pašnekesį“).
Prasidėjus „Me Too“ judėjimui, vyrų vakarienės sulaukė ypač didelio susidomėjimo. Nors Švedija pirmauja pasaulyje kovos už moterų teisės srityje, tačiau seksualinio priekabiavimo buvo teisės, architektūros, meno sferose, buvo raginimų keisti struktūras.
Kitos lygių teisių labui besidarbuojančios Švedijos grupės išplatino žinią apie vyrų susitikimus, pačios pradėjo panašias iniciatyvas. „Man“ ėmė organizuoti renginius 30-yje miestų, kad vyrai išsakytų savo nuomonę ir nerimą dėl „Me Too“ judėjimo. Organizacija ėmėsi organizuoti mažesnio formato diskusijų grupes, šie susitikimai tebevyksta Švedijoje.
„Daug vyrų iš grupių po pirmo susitikimo sako: „Su niekuo nesu apie tai kalbėjęs, net su artimiausiais draugais, – sako „Man“ Upsaloje viceprezidentas Mattiasas Lindholmas. – Manau, tai rodo, kad sukūrėme saugią erdvę.“
Tokiam požiūriui pritaria 31 m. statybų inžinierius Davidas Midhage, dalyvavęs ne viename vyrų susitikime, kai sužinojo apie „Man“ iniciatyvą iš feisbuko.
„Iš pradžių skeptiškai vertinau šią iniciatyvą, nes vyrams nebūdinga kalbėtis apie tokius jausmus ir patirtis, – prisimena jis. – Bet man palengvėjo, išgirdus kitų patirtis: „Kaip turėčiau elgtis? Kaip nereikėtų elgtis?“ Jie išgyveno sutrikimą, lygiai kaip aš.“
Pasak vyriškio, buvo lengviau papasakoti apie emocijas ir patirtis nepažįstamiems žmonėms nei prabilti apie tai draugų grupelėse, kur neįprasta kalbėti apie lyčių lygybę ar jausmus.
Wicksell Bukhari iš „Make Equal“ sako sulaukusi vyrų, dalyvaujančių susitikimuose „killmiddag“ atsiliepimų – jie pripažįsta jų naudą, galimybę aptarti subtilias temas.
„Labai dažnai vyrai pasikalba apie jausmus, santykius ir traumas tik su savo mergina, – sako ji. – Moterys neprivalo būti vienintelės, kurios išklauso ir palaiko.“
Ne visi, kam reikia paramos, ateina į susitikimus
Nors vyrų diskusijos daugeliui padarė poveikį asmeniniu lygiu, daugelis nerimauja, kad dalyviai į tokias grupes kreipiasi patys, o tuos, kuriems galbūt labiausiai reikia tokių grupių, sunku pritraukti, nes savo noru jie greičiausiai neateis, mano daugelyje didesnių ir mažesnių susitikimų dalyvavęs Tardas Wennerborgas.
Tiesa, Johannesas Wretljungas Perssonas akcentuoja – į susitikimus, vakarienes ateina įvairiausių profesijų atstovų: mokytojų, politikų, amatininkų ir sporto mėgėjų – taip pat ir labai vyriškos kultūros atstovų. Jis tikisi, kad koncepcija plis, skatina bendravimą, pokalbius ir už grupių ribų, darbe, tarp draugų.
Yra ir tokių, kurie nemano, kad superklubai padės kovoti su nelygybe. Upsalos universiteto Lyčių mokslų centro tyrėja Anneli Hayren mano, kad vien vyrų grupės rizikuoja užsitraukti „neigiamo vyriškumo“ įvertinimą.
Jos manymu, tiems, kurie nesupranta – priekabiauja jie seksualiai ar ne, gali būti sunku nubrėžti ribą. Ji taip pat įsitikinusi – abiejų lyčių struktūruotos diskusijos mokyklose, darbovietėse turėtų daugiau įtakos.
Vyrų susitikimai „killmiddag“ sulaukia kritikos ir už tai, kad pamina įprastines vyriškumo sąvokas, kurias, pasak kritikuojančiųjų, reikėtų išsaugoti. Švedų rašytojas, politikos apžvalgininkas Ivaras Arpi sako nesantis nusiteikęs pieš tuos, kurie nori kalbėtis apie jausmus prie pietų stalo, tačiau daugeliui vyrų tai nėra priimtina, jie mieliau perkeltų savo emocijas, pyktį į sportą.
„Kalbėtis apie įvairius dalykus nėra universaliai puiki idėja“, – sakė jis ir, remdamasis tyrimais, pridūrė, kad seksualiniam priekabiavimui įtakos turi ir alkoholio ar kitų svaiginamųjų medžiagų vartojimas, kriminalinė veikla, asmenybės sutrikimai ar ankstesnė patirta seksualinė prievarta.
„Reikėtų kreipti dėmesį ne į visus vyrus, o į tuos, kurie labiausiai linkę į nusikalstamumą. Tokie sprendimai, kaip vakarienės „killmiddag“, skatina dalyvius geriau pasijusti, bet vargu ar jie pasiekia kažko daugiau“, – mano jis.
Šiaip ar taip, pernai Švedijos visuomenės sveikatos agentūra įvardino seksualinį priekabiavimą prie moterų visuotine visuomenės sveikatos problema. Pusė šio tyrimo apklausoje dalyvavusių moterų teigė patyrusios vienokio ar kitokio pobūdžio seksualinį priekabiavimą, lyginant su dešimtadaliu vyrų.
