Anot mados antropologės, joks kitas mados objektas negali pasigirti tokia unikalia ir įdomia istorija kaip aukštakulniai. Pastarieji šiandien neretai kaltinami įvairiais dalykais: „Pirmiausia, kad tai – antifeministiniai batai, kažkaip ribojantys moterį, kad tai yra kažkas tokio, ko šiuolaikinei moteriai kartais nederėtų avėti, turint vienokius ar kitokius įsitikinimus. Bet iš tikrųjų, jei labiau pasikapstytume aukštakulnių istorijoje, pamatytume, kad tai kaip tik labai feministiškas daiktas, jis nuautas ne tik kad nuo vyro kojos, bet nuo karžygio kojos. Tai yra karinės ekipuotės dalis.“
Pasak M. Kazėnaitės, Europoje pirmasis aukštakulnis žemę palietė dar renesanso epochos metu, Italijoje. „Itališkas renesansas yra be galo įdomi vieta istoriniame žemėlapyje, nes ten viskas buvo šiek tiek kitaip nei kitose vietovėse tuo pačiu laiku. Viskas buvo gerokai laisviau, greičiau vyko ir italai pirmieji pradėjo be galo trokšti prabangių daiktų ir audinių: šilko, aksomo, brokato, brangakmenių ir t.t.
Šių gėrybių buvo galima gauti iš Persijos, o aukštakulniai į Italiją atkeliavo su Persijos ambasadoriais, bet ne nuo ambasadoriaus kojų, o nuo jį lydėjusio karinio būrio, kuris lydėdavo ambasadorius į tokias keliones. Be abejo, karinio būrio dydis ir jo unikalumas smarkiai atspindėjo ir paties ambasadoriaus svarbą, dažniausiai persai atkeliaudavo su savo kariniu pasididžiavimu – raitų lankininkų būriais, kurie garsėjo kaip visų persų priešų siaubas, nes jų taiklumas, anot legendų, buvo šimtaprocentinis, nors šaudydavo jie greitai jodami ant žirgo.
Šiam taiklumui pasitarnavo ne tik intensyvios treniruotės, bet ir karinė ekipuotė. Ekipuotės dalis buvo aukštakulniai bateliai, kurie drauge su balno technologija sukurdavo tokį korpuso stabilumą, tad įtempti lanką ir pataikyti į judantį taikinį judant žirgui buvo visai paprasta“, – pasakojo mados antropologė.
Anot jos, italai, pamatę išdidžius ir aukštus persus, kurie eidami nė nežiūri į žemę – ėmė pavyduliauti: „Pavydas – puikus impulsas kažką nusikopijuoti, tad tokiu būdu aukštakulniai bateliai pakliuvo į italų aristokratų vyrų spintas. Jie džiaugėsi savo padidėjusiu ūgiu ir gražia eisena.
Italija, renesanso laikotarpiu, buvo įdomi ne tik dėl mados, bet ir dėl socialinių santykių, nes tuo metu, kas buvo leidžiama vyrams, buvo taip pat leidžiama tik kurtizanėms. Jos rinkdavosi tokį kelią, kad turėtų daugiau teisių, galėtų, pavyzdžiui, pasirašyti poeziją savo vardu, o ne kažkokia vyriška pavarde, dėvėti kelnes, vaikščioti į biblioteką ir daryti kitus dalykus, kurie dabar yra savaime suprantami, tačiau anuomet nepriimtini.
Kurtizanės buvo itin išsilavinusios moterys, dažniausiai labai turtingos ir leisdavo sau tokią prabangą kaip kambarinis šuniukas. Kurtizanių laikomi šuneliai buvo pirmoji naminių gyvūnų, kurie realiai nedavė jokios apčiuopiamos naudos šeimininkams, apraiška.
Aukštakulniais kurtizanės ėmė rodyti savo aukštesnį statusą, tad tai baigėsi tuo, jog dažnai tos moterys nė negalėjo išeiti į lauką be šešių liokajų, kurie tiesiog ramstydavo jas iš visų pusių, tam, kad jos galėtų nusigauti nuo taško A iki taško B. Kartais batai siekdavo ir iki 40-ies centimetrų aukščio, jie buvo puošiami įvairiausiais prabangiais audiniais, auksu, sidabru, brangakmeniais ar net gyvomis gėlėmis, tad tokius užsidėdavo tik kartą.“
Vis dėlto, už tai, kad aukštakulniai paplito ne tik tarp vyrų ir kurtizanių, bet ir tarp visų elito moterų, dėkoti reikėtų garsios Florencijos šeimos atstovei Kotrynai Mediči.
„Kotryna Mediči buvo ypatinga moteris daugeliu atžvilgiu, bet buvo itin žemo ūgio. Net tam laikotarpiui jos 142 cm ūgis buvo itin mažas. Kai buvo sukirsta rankomis, kad ji keliauja į Prancūziją tekėti už karaliaus Henriko II-ojo, ji iš šnipų žinojo, kad jis yra įsimylėjęs Diane de Poitiers, kuri garsėjo kaip aukščiausio ūgio, ilgiausių kojų savininkė Prancūzijoje, apie ją buvo dainuojamos dainos. Kotryna suprato, kad jei ji nori įsitvirtinti dvare, tai jai vis tiek reikia kažkaip sužavėti tą vyrą ir priblokšti bent jau savo drąsa.
Kotryna Mediči buvo pirmoji dama, kuri išdrįso nuauti aukštakulnius nuo kurtizanių kojų ir vestuvių dieną nusprendė apsiauti tokius aukštus batelius, kad tapo aukštesnė už vyrą. Ji dėl to visiškai nesijaudino, nes būtent tas aukštumas ir tokių batų pasirinkimas buvo metraštininkų suprastas kaip didžiulis pareiškimas, kad ji bus lygiateisė valdovė ir nesėdės šešėlyje, ką ši moteris ir įrodė vėliau“, – pasakojo mados antropologė.
Baroko laikotarpyje viskas pasikeitė, o savo aukštakulnio batelio versiją sukūrė pats karalius Liudvikas XIV-asis. „Jis savo sukurtu bateliu be galo didžiavosi, labai dažnai apie tai pasakodavo ir nusprendė, kad tikrai ne bet kas gali avėti tokius batus, tad raudonkulnius batelius buvo leidžiama avėti tik artimiausiam karaliaus ratui, tik tiems, kurie gaudavo raštišką leidimą avėti tokius batelius.
Tai įrodydavo, kad tas žmogus yra smarkiai pasitarnavęs karūnai ir dėl to turi tokią teisę. Už raudonų batelių padirbimą ir avėjimą be leidimo buvo galima sulaukti kalėjimo, turto arešto ir kitų bausmių, nes tai bylojo ne tik apie bato apsiavimą, o apie privilegijos, kurios niekas nesuteikė, pavogimą iš karaliaus rankų. Turi sulaukti, kol tą batą tau duos arba mirti niekada neapsiavęs raudonkulnio bato“, – sakė M. Kazėnaitė.
Tiesa, vėliau, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu, noras atrodyti aukštesniam už kitą atrodė labai nederamas, sietinas su puikybe ir aukštakulnis batas po truputį žemėjo. Įdomu tai, kad tik po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos batus imta pradėti gaminti skirtingai kojai – kairysis batelis kairei kojai ir dešinysis – dešinei. Prieš tai batai buvo tokios pačios formos ir juos avintys turėjo juos „išlaužyti“ pagal savo pėdos formą, o tai būdavo išties skausminga.
„Prancūzijos revoliucija padarė baisią įtaką madai ta prasme, kad vyrų kostiumas nuo to laiko niekada nebebuvo toks pats. Vyrai įgavo griežtą, vyrišką stilių, nors iki tol atrodė visiškai vyriška avėti aukštakulnius batus, kojines, nėrinius ir panašiai. Dabar tai buvo siejama su savęs elitizavimu, o vėliau tapo tiesiog nebevyriška“, – sakė mados antropologė.
Anot M. Kazėnaitės, karalienės Viktorijos laikais D. Britanijoje kulniukas vyrų aprangoje dar šiek tiek išliko, bet jis nebeatrodė tapatus moteriškai avalynei. Iki tol aukštakulnis batelis galėjo būti siūtas tiek vyrams, tiek moterims ir dekoruotas panašiai, o po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos to nebeliko.
Svarbu paminėti ir 1947 m. „Dior“ kolekciją. „Dior“ kūrė savo kolekciją, kuri dabar atrodo įprastai, tačiau anuomet tokio silueto nebuvo apskritai. Tai padarė didžiulę įtaką moderniai madai, šių mados namų kolekcijos pristatymo metu modeliai avėjo pirmuosius stiletto batelius. Technologijos, leidžiančios sujungti metalą su plastiku, atradimas, padėjo sugalvoti tą aukštą ir ploną kulniuką bei jį įvesti į madą. O nuo čia, ko gero, prasideda naujoji aukštakulnio istorija“, – sakė mados antropologė.
Pasakojama, kad Marilyn Monroe labai sumaniai pasinaudojo aukštakulniais populiarumo vardan: „Jai reikėjo geros savireklamos išgarsėjant Holivude, tad ji pasitrumpino vieną kulniuką tiek, kad lipant iš automobilio ji kluptelėtų ir tuomet prie jos prišoktų džentelmenai jai padėti, o paparacai tuo metu fotografuotų. Taip ėmė sklisti kalbos, jog vos Marilyn iškiša koją iš mašinos – daugybė vyrų prie jos prišoka, nes ji – tikra deivė.“
