Bučiavau jos kaklą, o jos kūno kvapas buvo taip giliai plaučiuose, jog net atsitraukęs per šimtą kilometrų jausčiau jos spalvas savo viduje. Negalėjau sustoti. Buvau visiškai užvaldytas ir valgydavau ją taip, lyg ji – vertinimo komisija, sprendžianti mano likimą šiame realybės šou.

Vedžiausi ją į kiną ir pirkau jai šokoladinius ledus. Masažuodavau jos pėdas, tyliai niūniuodamas „mūsų dainą“, kurią girdėjome pirmomis mūsų pažinties dienomis. „Do you come from a land down under? You better run, you better take cover...“, tyliai po nosimi dainuodavau jai.

Tvarkydavausi savo plaukus po pusvalandį kiekvieną kartą prieš mums susitinkant, o kvepalų purkštukas įkaisdavo nuo paspaudimų skaičiaus. Ji buvo nuostabi. Fluorescenciniai dažai – nuo mano nubučiuotos kaktos iki pirštų galiukų. Moteriška ir karšta kaip pragaras. Užburianti ir kvepianti mėtomis ir medžiu. Jos akys kalbėjo man dainas, o lūpos šukavo manąsias taip, lyg ji būtų apželdinimo įmonė. Brangi. Ta, kuri turi po penkis darbuotojus atlikti vienam paprastam darbui. Mūsų rankos kaisdavo, kuomet būdavo viena kitoje, o nuo prakaito ant kūno nebelikdavo trinties. Tai meilė – sakiau aš, o ji namai, kuriuose noriu būti.

Mūsų dienos bėgo kartu su metų laikais. Vasaras keitė ruduo, o rudenius – žiemos. Apsikabinimus lovoje pakeitė noras miegoti užsisukus, o meilės žodžius – tyla. Mano lūpos liesdavo jos kaklą rečiau ir rečiau. Tol, kol iš tiesų net neprisiminiau, kaip ji kvepia ir koks josios skonis.

Jei seniau aš pakeldavau savo, aplinkinių ir draugų pasaulį ant kojų vien todėl, kad ji šiandien blogos nuotaikos, o nepristatyti „Nutellos“, jos mėgstamo šokolado ir bent jau valandos masažo per „jos dienas“ būtų buvę taip pat nesuprantama, kaip filmas „Varnynas“ (apie varnas zombius, kur na, kas per velnias), dabar ji tapo nematoma. Išmokau nematyti jos į apačią nuleistų lūpų ir nepastebėti drėgnų akių. Išmokau neklausti.

Ji merdėjo, o aš vis dar priėmiau tai kaip neišvengiamybę. Seksas? Net neklauskit. Net nežinau kodėl, bet laiką man būdavo daug smagiau leisti su savimi, o kiekvieną jos dėmesio parodymą nustumdavau į šoną, lyg tai būtų niekam nereikalingas šalutinis produktas. Ji vyto, tačiau dėl savo nesupratimo, nesugebėjau to pamatyti laiku. Nemokėjau, nes nežinojau, kaip tai veikia.

Kaip kvailas pirmokas, bandydamas sugadinti tekinimo stakles, nesuprantantis, kad kiša savo rankas. Pradžioje, apstatęs ją stipriausiais šarvais ir suteikęs jai pasitikėjimo atskleisti tikrą mergaitę, kuri slepiasi už viso scenizuoto vaizdo pasauliui, aš atėmiau jos apsaugas ir palikau ją vieną, kartu palikdamas jai visas negyvas svajones, kurias kūrėme kartu.

Darbas tapo svarbiau už jos gimtadienį, o savaitgaliams kartu teikiau mažiau reikšmės nei „Gordon Ramsay finds lamb sauce“ video „Youtube“. Ji sakė man – eime pasivaikščioti. Aš jai sakiau – prastas oras ir neturiu nuotaikos. Ji prašydavo kavos, aš duodavau jai „pasidaryk pati“.

Seniau kavą jai pervežiau iš Londono vien todėl, kad ji užsiminė, jog gyvenime norėtų būtent tos specifinės, kurią kažkada gėrė „Le Pain Quatidien“. Šeštadienį. Su skrydžiu, kylančiu 4.35, tam, kad turėčiau jos kavą namuose iki dvyliktos valandos, kuomet ji, kaip princesė keldavosi savaitgaliais. Jos rankos uždėjimas mane erzindavo, jos kvėpavimas varė mane iš proto, kai seniau, jis priversdavo mano ląsteles daugintis.

Telefoną puošė daugiau slaptažodžių nei jų turi policijos kompiuteriai, o „secure folder'yje“ visada matydavau nedidelę aplikaciją su raudonos ugnies ikonėle. Rašydavau žodžius, kurie be sielos, moterims, kurioms nieko nejaučiu, kad gaučiau to, ko man nereikia, šalia turėdamas visą pasaulį, apie kurį visada svajojau. Savo oazę. Saugią vietą. Namus.

Ji sirgo. Būdamas apačioje, girdėdavau ją vemiančią ir man tai keldavo pyktį. Tokį stiprų, jog atrodo, kad laukdavau, kol ji ko nors paprašys tam, kad galėčiau ant jos rėkti. Tą dieną, girdėdamas iš vonios sklindančius garsus ir laikydamas suspaustus kumščius tam, kad nepradėčiau rėkti prieš jai paprašant švaraus rankšluosčio, aš pažiūrėjau į langą, prieš kurį sėdžiu.

Už lango esanti tamsa pavertė jį veidrodžiu, kuriame mačiau save stambiu planu. Pykčio pilnos akys, sunešioti marškiniai, suvelti plaukai ir sukritęs kūnas, ant kurio buvau pasidėjęs savo geriausiu draugu tapusį kompiuterį. Žiūrėjau taip, lyg matyčiau save pirmą kartą. Lyg žiūrėčiau kino juostą, nesuprasdamas, kaip šis veikėjas atsidūrė ten, kur yra.

Atrodo, tūkstančio minčių srautas šviesos greičiu keliavo pro viską, kas mano galvoje, bandydamas sudėti taškus ir kaltinti visus aplink už tai, kuo mane pavertė pasaulis. Stresas darbe, finansinės problemos, gendantis automobilis ar netikri draugai. Dalykai, kurie nevyksta taip, kaip kad norėčiau, kad jie vyktų ir blogas oras, pamiršdamas, kad visas pasaulis – tai aš.

Radau viską apart vienintelio atsakymo – ką padarė ji, jog turėčiau bent mažiausią priežastį su ja taip elgtis? Pajaučiau šiltas ašaras. Šiltas, kaip vasaros, riedančias mano skruostais. Jaučiau kaip atsipalaiduoja mano kūnas ir rankos svyra žemyn. Atrodo, tą akimirką palūžau ir kiekvienas klausimas rado savo atsakymą, o kažkur girdėti žodžiai tapo kūnu.

Aš atsistojau ir iš visų jėgų bėgau į viršų. Neklausdamas atidariau duris, apsikabinau jos kojas ir verkiau kaip mažas berniukas, nusibrozdinęs kelius. Nepasakiau „atsiprašau“, nes tai būtų kaip pleistras, išplėšus širdį. Nesakiau, jog pasikeisiu, nes net nežinojau, kaip iš tiesų tai veikia. Žinojau tik tai, kuo esu ir kuo būti nenoriu.

Tai, jog tapau savo personažo įkaitu. Tuo, kuriais tampame visi, užsidėję trumpalaikes kaukes, tačiau nedirbdami tam, kad taptume savo išgalvotais veikėjais. Tais, su kuriais nebaisu eiti per tamsius miškus ir pasakų slėnius. Kurie nugali laiko išbandymą ir kuriems visada duodi ranką, nes žinai – jog jis visada čia. Jos pirštai skendo mano plaukuose ir ji šypsojosi. Netikiu, jog todėl, kad suprato tai, ką supratau aš. Tikiu, jog todėl, kad tai buvau aš. Kažkas iš praeities ir kažkas tikro, po amžių neteisybės.

Aš nustojau miegoti iki pietų ir pradėjau keltis tam, kad rytus ji pasitiktų kava su puse šaukštelio cukraus ir riešutų pienu. Prieš jai atsikeliant, aš eidavau į dušą, kad atrodyčiau taip pat gerai kaip tuomet, kai susipažinome. Užsisakiau jos mėgstamiausius vyriškus kvepalus ir šokdavau jai nuogas, grojant „Ūdra, ūdra, ūdra“, nes niekas negalėjo jos pralinksminti daugiau.

Kasydavau jai nugarą net tuomet, kai nejausdavau rankų ir klausydavau jos pasakojimų apie sapnus rytais. Perdažiau kambarius jos mėgstamiausia žalia spalva ir mačiau, kaip keičiasi spalvos jos akyse. Mačiau, kaip iš mirusių žarijų kyla nauja, daug stipresnė ugnis. Ji neužsikūrė todėl, kad gavo naujo žibalo. Ugnis buvo ta, kuri išgyveno. Kuri nepaisant rudens ir žiemos, lietaus ir sniego, sugebėjo išrusenti iki pavasario.

Tylas vėl pakeitė pokalbiai iki paryčių ir supratau, kad ji velniškai įdomi moteris. Man buvo gera jos klausytis. Vėl. Klausytis jos svajonių, pamąstymų ir politinių pažiūrų. Jos norų išsaugoti pasaulį ir padėti jai rasti kelius tai padaryti. Ji vėl buvo mano muzika ir mūza, o aš – didžiausias jos gerbėjas.

Aš vaikščiojau su ja už visus metus, kuriuos prasėdėjau ant sofos ir net po keturiolikos valandų darbo dienos vesdavausi ją į kiną. Visas kvailiausias romantines komedijas – visai, kaip pirmus mėnesius. Išmokau visus jos mėgstamiausių ledų pavadinimus, jos muziką ir skonius, kuriuos ji turi mintyje, sakydama, ko nori valgyti.

Ir ne, ji nemėgsta plonapadžių picų. Kaip ir mano house muzika yra ta, kurią turėčiau klausytis per ausines. Ir tai niekada nebuvo jos mėgstamiausia pozicija. Aš vėl užrišu jai batus tam, kad jai nereikėtų lenktis, neleidžiu kelti nieko sunkaus ir plaunu ilgus jos plaukus. Ir žinote ką – vis dar niūniuoju jai dainas. Kokias tik paprašo, kur tik paprašo. Restoranas, darbas, biblioteka ir sekso prekių parduotuvė. Kodėl? Nes tai yra meilė, o ji – mano pasirinkimas.

Aš užaugau. Iš pasimetusio berniuko tapau vaikinu, o iš vaikino – vyru. Aš netobulas – viduje pilnas šūdo, tačiau tik nuo manęs priklauso, kaip su juo elgsiuos – kovosiu ir valysiu progai pasitaikius ar pilsiu ant kitų kaltindamas pasaulį.

Ir nėra tokio dalyko kaip meilė, kurios nesimato. Kai žmogus tikrai nuoširdžiai myli – tu matai ir jauti iš šimto kilometrų. To pačio šimto, kur pradžioje užuosdavai savo partnerio kvapą. Kai tave myli, tu matai tai akyse ir pasiteisinimai, jog meilės neišeina išreikšti yra netikri. Kai myli, tavo egoistinis mechanizmas persisuka priešinga puse ir viskas, ką turi šalia, keliauja mylimam žmogui.

Tu nebesugebi dėti savęs į pirmą planą, nes mylimas žmogus tampa tavo misija. Tai nereiškia, jog nieko nebeduodi sau – mylėdamas kitą tu supranti, kad turi būti šalia tam, kad galėtum pasirūpinti ir supranti, kad mylimajam svarbus esi ir pats, tačiau jei kompiuteris, telefonas, draugai ar kita veikla keičia laiką mylimam žmogui – kalbėkis su savimi.

Šiandien aš turiu viską. Turiu dalykus, apie kuriuos būtų nepadoru rašyti ir kurių negaliu papasakoti net geriausiam draugui. Dalykus, apie kuriuos nedrįsdavau pagalvoti net tolimiausiose savo fantazijose. Ir svarbiausia, kad turiu juos su ja. Turiu visišką laisvę ir jaučiuosi mylimas. Jaučiuosi kaip visiškas meilės dievas su didžiausiu ******* pasaulyje, kaip genijus, galintis stoti į mokslo kovą su Nicola Tesla ir toks stiprus, jog į paskutinę „Avengers. The End“ kovą prieš Thanos ateičiau su chalatu ir šypsena.

Nes moteris – daugybos lentelė. Kad ir ką duosi jai – ji tau grąžins dešimt kartų daugiau. Duok jai namą ir ji pavers jį namais. Duok jai meilės ir ji padarys tavo pasaulį spalvotą. Duok jai sėklą ir ji tau duos vaiką. Ir duok jai šūdų – tu net neįsivaizduoji į kurią pusę tave nuneš pasaulis.

Ar mylėti lengva? Ne. Niekada nebuvo ir nebus. Gali pasirodyti, kad tai daug jėgų nereikalaujantis reikalas, tačiau tik tuomet, kai tai atlieka profesionalai. Kad mylėtum, tu turi perlipti per save, o perlipti save niekada lengva nebuvo. Nebijok. Pažvelk į save ir paklausk ar tu elgiesi su savo antra puse taip, kaip norėtum, jog būtų elgiamasi su tavo sūnumi ar dukra, jiems užaugus? Kam suteiki pirmenybę – savo ar šalia esančio interesams? Ir ar esi geriausia savo versija, o ja nebūdamas, ką gali pakeisti, kad būtum arčiau jos?

Paduodu rankinę ir uždarau senų namų duris. Ji įsėda į automobilį, kurio sėdynės šildymą įjungiau penkiomis minutėmis prieš jai įsėdant. Fone, iš rakto groja daina, kurios nesuprantu, bet žinau, jog ji moka kiekvieną jos žodį ir mes išvykstame. Kur? Nuo parduotuvės iki Vilniaus. Varšuvos iki Atlantos. Ir tai visiškai nesvarbu, nes mano namai yra ten, kur yra ji. Ir mes nelaimėjome loterijoje, kaip nelaimėsite nei vienas iš jūsų. Sustojame degalinėje, pasiimame kavos, žiūrime vienas kitam į akis ir toliau žaidžiame gyvenimą. Mes tai užsitarnavome ir tai padarėme. Tad gal pradėk dabar?

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (37)