Štai, dabar per Lietuvą aidi, skamba ir vilnija pedofilijos skandalai. Kažkas santykiavo su trylikamečiu, kažkas septyniolikmečiui siūlė „nusmaukyti“. Kryžiais ir sutanomis prisidengę iškrypėliai seniai iš seksualinių nusikaltimų liūno neišlipa. Tačiau šiandien kalbėsiu ne apie šiuos žmones. Apie juos man viskas aišku: sugadino vaikams gyvenimus, kuriuos sutaisyti bus sudėtinga.
Labai puiku, kad istorijos iškyla ir veikia kaip prevencija visiems, norintiems kišti rankas prie mažamečių ir nepilnamečių ir tikėtis prasisukti tylomis. Tenkinantiems aistrą su vaikais niekada neturėtų būti ramu.
Bet mes kalbėsime apie jus ir mus: skaitytojus ir komentatorius. Praeivius. Stebėtojus. Kurie veikiau tiki ne aukomis, o senų politinių bebrų pasakomis apie „sufabrikuotus klausimus“. Kurie komentuoja, neva „apie mirusį gerai arba nieko“. Arba gėdina spaudą, kad „valkioja temą“.
Viena tokia komentatorė Elena mane net višta čiulpiančia dešrą išvadino, nes pavadinau tokį vyrą, teismo pripažintą kaltu dėl seksualinio nusikaltimo prieš nepilnametį, nusikaltėliu. Nesvarbu, kad epitetas – pagal žodyną idealiai tinka.
Ir kas apskritai su tais „apie mirusį gerai arba nieko“? Apie Hitlerį irgi gerai arba nieko? Vyrukas nepelnytai patogiai ilsisi po žeme jau kone 8 dešimtis metų, bet gal nutrinkime tuos puslapius istorijos knygose, kur jis kaltinamas iškankinęs ir išniekinęs žydų tautą, vaikus, senelius ir sveikus jaunus vyrus bei moteris? Gal ir Stalinui maldelę sukalbėkim, kas kad mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai buvo į Sibirą išrūkyti kaip šunys – be garbės, be orumo, be teisės į ateitį. Arba maloniai pasišnekučiuokime apie Osamą bin Ladeną, taip kompensuodami, kad jį nužudė. Juk vis tiek vargšelis – kaip dabar taip žmogui.
Arba kas su tuo tikėjimu, kad dar vienas vaiką tvirkinęs kunigėlis – tik išimtis? Dešimtmečiais, o gal ir šimtmečiais aidi istorijos apie katalikų bažnyčios nuodėmes, kurias ji nepaliaudama dangsto. Bažnyčia sąmoningai komplikuoja išstojimą iš jos, tarsi kokia agresyvi sekta, o žmonės ir toliau lyg niekur nieko maldeles kalba ir tiki, jog ten vienas arbatinis šaukštelis deguto medaus statinę pagadino. Atleiskit, bet priešais jūsų nosis – didžiausia statinė deguto, jei ten koks šaukštelis medaus ir pateko, tai tikriausiai netyčia.
Babcės kliedi. Jos atvirai, nesigėdydamos, tiesiu tekstu gina pedofiliją. Maždaug – na nutiko tai nutiko, kam nenutinka, kas šventi, meskite akmenį. Ir tikrai – kažkas rašė „visko gyvenime nutinka“. Bet žinokite ne visiems gyvenime nutinka kominiams sėsti prie vairo. Ne visiems gyvenime nutinka apvogti parduotuvę. Ir tikrai ne visiems nutinka seksualiai išnaudoti vaikus. Ne tai, kad nenutinka atsitiktinumo dėka – tiesiog žmonės labai sąmoningai to nedaro. Kada žmonės įprato savo blogą elgesį vertinti kaip „taip jau nutiko“, lyg čia būtų suveikusios kažkokia juodoji magija, o ne jie prisikiaulinę?
Tiesą pasakius, aš labai gerai suprantu, kad žmonės nėra tik geri. Kartais mes sumalame labai riebų š. Bet taip ne nutiko, o mes taip padarėme. Pavyzdžiui, procentaliai labai didelis žmonių skaičius gyvenime yra viršijęs greitį. Taip ne nutiko – atseit pedalas kažkaip taip pats pakrypo, pats nusispaudė, mašina pati nurūko. Ne, patys elgėmės kvailai, neatsakingai ir paprasčiausiai neteisingai. Nereikia keliais aplink bažnyčią šliaužioti, kalbant sveikas marijas. Tereikia būti sąžiningam: aš padariau. Aš elgiausi ne pagal taisykles, nesaugiai. Tiesiog neišsisukinėti.
O jau santykiai su vaikais apskritai nėra tai, kas „atsitinka“. Kalbama taip, tarsi žmogus ėjo, užkliuvo už akmens, paslydo, nugriuvo ant vaiko ir tą parvertęs ir kelnės kažkaip pačios nusimovė. Arba, kaip populiaru teisintis pačiam pridirbus nesąmonių, „vaikas primaigė“ – kažką maigė maigė ir prisiuntinėjo netyčia nepilnamečiui siūlymų pastimuliuoti jo lytinį organą.
Jei kam taip yra nutikę – parašykite, taip sukritusios aplinkybės tikrai vertos išskirtinio reportažo. Bet visais kitais atvejais tai – tiesiog įvykdytas nusikaltimas.
Iš vienos pusės – stebiuosi, kai ginama ne auka, žinoma. Iš kitos pusės, per daug esu girdėjusi istorijų apie prie vaikų šeimos susiėjimuose besikabinėjančius dėdes.
Taip taip, tuos, kur prieš pasibučiuojant gerai paseilėja lūpas ir prilaiko jas akimirka ilgiau nei derėtų. Kurie randa progą „nekaltai“ pliaukštelti per liaunų mergaičių užpakalius. Kurie sodinasi ant kelių, kiša savo sudiržusias rankas po megztiniais, kelnėmis, kurie vis komentuoja apie „dygstančius papukus“.
Esu tokių istorijų išklausiusi dešimtis. Visos jos buvo moterų, anuomet mergaičių. Ir artimieji šalia buvo, negalėjo visai nematyti, bet pasirinko netikėti, neigti, negirdėti, nusisukti. Viena moteris pasakojo ir tėvams pasisukundusi, bet buvo apkaltinta išsigalvojanti. Kadangi išprievartauta nebuvo – niekas rimtai ir nežiūrėjo.
Kas dabar pyksis su teta Birute. O Birutė dar gi ir užpsichuos, įsižeis, jei žodžiu paminėsi. Juk išardysi jos atseit namų idilę, apgailėtiną iliuziją apie jos santuoką, peiliais išdraskysi jos moteriškumą. Juk visas kaimas sužinos, kaip Raimundėliui rūpi ne jos šikinė, o mažų mergaičių vaikiški kūneliai.
Žmonės renkasi savo įvaizdį vietoje vaikų saugumo. Tai skamba kaip kažkas, kas negalėtų egzistuoti, tarsi iškrypusi fantazija. Ir vis dėlto, taip yra.
Labai gerai žinau, kad net mokyklose yra mokytojų, kurie priekabiauja prie mokinių. Arba, ekstremaliais atvejais, su jais miega. Ištisi miesteliai žino, mokyklos sienos alsuoja gandais. Ir ką? Nieko, visi tyli. Nenori gadinti mokykos įvaizdžio, nenori būti patys užkliudyti.
Pabandykite prasitarti, kaip aš kažkada pabandžiau apie tai, ką žinau, greitai būsite paslapčiomis bandomi nutildyti. Jus gąsdins tuo, kad „patys nesate šventi“. O daugumą žmonių kažkuo tokiu gali pagąsdinti. Vienas bijo, nes turi gėrimo problemą, ir darbe neretai pasirodo girtas. Kito – vaikas pats yra prisičiudinęs. Trečias – žmoną išdavinėja. Ketvirtas – turi daug paskolų, skolų ir labai bijo darbą prarasti. Penktas tiesiog yra vėjo perpučiamas ir visai nepakelia spaudimo – jie tiesiog neatlaikytų buvimo išstumtam iš bendruomenės rato.
Visi turi savo aplinkybęs. Ir kaip sraigės viską, ką žino, paslepia po kiautu. Tiesa, vaikų aplinkos saugumo kaina. Tada geriau pačiam sau įteigti, kad vaikai prisigalvoja, kad ne viskas ten taip blogai, kad gal netgi truputį „patys prisiprašė, juk ne šventi“.
Tik keista, kad šalyje, kurioje vaikai balsu įvardijami kaip tokia didžiulė vertybė ir gyvenimo prasmė, veiksmais jie yra kažkur paskutinėje vietoje. Na, o pirmoje, žinoma, poniškais rūbais apsitaisęs puikuojasi įvaizdis.
