Esu nesenai rašiusi, kas su Švedija yra negerai. Tąkart aptariau tik socialines problemas, net nepaliesdama mentaliteto, kultūrinių, vertybinių problemų.
Jeigu taip jau tiesmukai, tai mane galutinai užkniso veblenanti ir mykianti šalis, niekad negebanti priimti sprendimų.
Taip, jie turi ir didelę dozę teigiamų dalykų: gal pradėkim nuo Loreen – ji gerai pavaro, o ir visas švedų pramogų pasaulis gerai sukaltas. Dar žinoma, menas, dizainas, Nobelio prizų laureatai, išradėjai, rašytojai ir aktoriai. Taip pat mėsos kukuliai su bruknių ar spanguolių uogiene (tik ne tie ikėjiniai, nors ir jie neblogi). Tačiau žiūrint plačiau, tai yra išlepusi, visko pertekusi, karų nepatyrusi ir moralinių vertybių neturinti šalis be stuburo – jie net į NATO pagaliau apsisprendė stoti tik Ukrainos karo priversti – žiūrėkit, kokie mes ypatingi ir neutralūs.
Jeigu prieš kokius dvidešimt ar dešimt metų ši šalis buvo laikoma – tokia ir buvo – stipria ir multikultūrine, dabar ji yra kamuojama imigracijos pertekliaus. Taip pat šio reiškinio sukelto nežmoniškai aukšto nusikalstamumo ir vertybių persisukimo. Paraleliai turime išsigimusias visuotines lygias teises, iškreiptą perdėtą demokratiją ir galiausiai gauname tai, ką aš būčiau linkusi įvardinti kaip šalies degradaciją.
Švedai iš kilnių šarvais pasikausčiusių kalavijuotų vikingų raguotais šalmais virto į veblenančių ir mykiančių, kultūriškai degradavusių ir – taip, aš tai pasakysiu – nevyriškų vyrų ir perdėm suvyriškėjusių moterų šalimi.
Negaliu nepaliesti LGBTQ – bravo jiems už tai, kad išlaisvino tūkstančius supresuotų, savo seksualinės orientacijos besigėdijančių LGBTQ asmenų. Milžiniškas indėlis – ačiū, Švedija.
Taip, joje turime tautų katilą, multikultūriškumą, pažangą, progresą, demokratiją ir laisvę, toleranciją, bet greta vyrauja nemokėjimas tvarkytis su problemomis, apie kurias jau rašiau, o taip pat imigrantų užsileidimą ant galvos. Imigrantai šalyje iš pradžių buvo švieži vėjai, egzotika, naujoviškas kultūrinis paveldas, dabar tapę socialinės sistemos ir gerovės siurbikais ir išnaudotojais. Tai ilgainiui visiškai pakeitė švedus kaip tautą.
Užslėpta diskriminacija – pabandykite Stokholme rasti darbą, jei jūsų vardas yra Muhammad Aziz. Vienas jaunas Švedijos arabas atliko eksperimentą ir paraleliai siuntė savo CV pasirašydamas tikruoju ir išgalvotu švedišku Jonas Andersson vardu. Spėkite, su kuriuo darbą gavo greičiau. Dėl gyventojų pertekliaus (Švedijoje gyvena daugiau nei 10 mln., iš kurių daugiau nei 2 mln. – Stokholme) ir uždarumo čia vyrauja atšiaurumas vienas kitam, atjautos nebuvimas, šaltumas.
Man po Švedijos lietuviai yra absoliučiai kosmosinio šiltumo, jautrumo, empatijos. Kalbant apie mūsų lietuvaites – ne išvaizda svarbiausia, bet tai velniai griebtų, kokios lietuvės gražios! Tokia atgaiva po savęs nemylinčių ir neprisižiūrinčių švedžių, kurios vaikšto makiažo neregėjusiais veidais ir apkramtytais nagais su nubyrėjusiu nagų laku.
Taigi pasirinkau nuleisti inkarą Vilniuje, nes man labai labai čia patinka. Nes Lietuvoje yra kuo puikiausios karjeros galimybės. Nes aš labai myliu Lietuvą ir Lietuva yra nuostabi šalis gyventi. Nes širdyje aš visada išlikau lietuvė, nors ir stipriai multikultūrizuota ir kosmopolitizuota. Nes man labai graži lietuvių kalba.
Nes man patinka saikingas lietuvių religingumas ir vertybės. Čia nepradėsime apie tai, kad katalikybė, mano galva, yra klaikiai patriarchalizuota (kur po velnių visos moterys? Prie puodų ir vaikams užpakalius valo?), taip pat neliesime reguliariai bažnyčią sukrečiančių pedofilystės skandalų, šiandien ne apie tai. Bet kur jūs Lietuvoje matėt bent vieną, kad neitų į bažnyčią per didžiąsias metų šventes ar bent neįsijungtų transliacijos per televiziją? Čia šventi reikalai.
Didžioji dauguma švedų net persižegnoti nemoka, o į bažnyčią jie, jeigu nėra bažnyčios nariai (vietinės bažnyčios – kaip klubai su mokamomis metinėmis narystėmis), net kojos nekelia, nes neturi jokio santykio su religija.
Man yra gera matyti, kad Lietuvoje jaunesnieji gerbia vyresniuosius ir kad paaugliai netujina senolių, kaip kad elgiasi švedai. Lietuviai, mano galva, yra šilti, neįsitempę, perdėm nesergėjantys savo teritorijos, malonūs, darbštūs, tegu ir kartais paniurzgantys žmonės.
Lietuvius aš kartais pavadinu Šiaurės Europos italais, nes jie emocingi, dažnai plačiai besimostaguojantys ir kuo toliau, tuo labiau besišypsantys aplinkai ir sau patiems, pozityvūs ir nuostabūs žmonės. Jie intelektualūs, smalsūs ir matę pasaulio. O ką jau kalbėti apie paramą Ukrainai! Tuo metu švedai mažai ką daro – šalis, nepatyrusi priespaudos ir karo, mažai ką supranta apie tautos išdraskymą, išniekinimą ir išžudymą.
Lietuviai nėra tampomi nuolatinio reflekso dar pafikinti („fika“ yra toks reiškinys, kurio metu yra geriama kava ir socializuojamasi su aplinkiniais). Kai kuriose įstaigose yra fikinama penkis kartus per dieną, kas klaikiai numuša darbo efektyvumą – man įdomu, kada jie apskritai dirba.
Mane užkniso rekordiška infliacija, augančios kainos ir neurotiškas jų kalbėjimas apie tai, kaip dabar yra blogai, bet greit bus dar blogiau, ir išvis visi ruoškitės nebesukrapštyti centų duonai ir sviestui, o dar mes visi greit mirsim. Kad mirsim, tai garantuotai, ypač jei pateksit pas nekvalifikuotą gydytoją, kurių Švedijos medicinos sektoriuje, deja, labai daug.
Plaučių uždegimas? Skauda pilvą? Ausį? Bronchitas? Peršalimas? Skausmingos menstruacijos? Pagerkit atitinkamai arba kokakolos arba paracetamolio – ir kaipmat praeis. Toks yra medicininės diagnostikos ir gydymo lygmuo. Apie šitą fenomeną jau esu rašiusi.
Bukumas, provincialumas, nacionalizmas – stebitės? Nesistebėkit. Tokia praktiškai visų mažesnių miestų nei Stokholmas, Geteborgas ir Malmė realybė, ir jie ten vos angliškai slebezavoja.
Kad jau prakalbom apie anglų kalbą – švedai ja iš esmės kalba neblogai, bet turi tokį siutinančiai prastą tarimą, kad galima iškart identifikuoti, kad žmogus – švedas. Jie negeba ištarti raidės J /dʒeɪ/ arba G /dʒ/. Jie taria J, kaip lietuviškoji J.
Tai yra emociškai supresuotų, neurotiškų ir uždarų žmonių tauta, kurioje normaliai gali jaustis tik turistai, nes yra čia laikinai, arba turintys itin stiprų ir platų socialinį ratą. Vietiniai lietuviai čia irgi pasikeičia, mutuoja, su jais po kurio laiko darosi nebeįmanoma susikalbėti.
Norint susitikti tenka planuoti pusę metų į priekį – net norint elementariai išgerti kavos. Lyg kiekvienas švedas būtų lyg metus į priekį užimtas Arabijos šeichas ar Amerikos prezidentas su itin įtempta darbotvarke. „Bandom rugsėjį“, – sako švedas balandį. Jūs tyčiojatės? Turiu pasiūlymą – gal tada niekada, ačiū. Aš Vilniuje su draugais susiskambinu ir susitinku iškart, spontaniškai ir po pusvalandžio, o ne kitais metais.
Raudonosių išsiplėtusiomis kraujagyslėmis tauta, kenčianti nuo priklausomybių alkoholiui ir narkotikams. Jie kitaip nemoka atsipalaiduoti ar išreikšti savo suspaustų emocijų. Ne veltui švedai labai gerai sukala nordic noir žanro bestselerius ir mėgsta žiūrėti trilerius bei siaubo filmus.
Man regis, kad tas besaikis tolerancijos skiepijimas ir svetimų kultūrų priėmimo forsavimas jiems sukuria prieštaringas vidines emocijas, dėl kurių jie blogai jaučiasi. Visada sakiau, kad reikia saugotis žmonių, kurie niekada nepyksta – tokiems paprastai anksčiau ar vėliau išmuša saugiklius.
Apie tai galėčiau tęsti be galo, bet bijau, kad po to nebeišeis jums viso to atskaityti atgal.
Ar švedai turi kažką, kas veikia? Taip, švietimo sistemą ir daugmaž sureguliuotą socialinę sistemą, kuria vis tiek manipuliuoja visi, kas netingi.
Aš labai myliu Stokholmą ir jis man visada išliks vienas iš gyvenimo meilių, į kurį, kaip į buvusio meilužio glėbį, dar reguliariai sugrįšiu galbūt ir su ašaromis akyse. Tačiau nelaikau savęs dukra paklydėle – jokių apgailestavimų, o ir tie metai mano vidiniam augimui buvo kritiškai svarbūs. Jaučiu tai šaliai ir jos žmonėms didžiulį dėkingumą.
Bet mano naujoji meilė dabar yra Vilnius. Aš įsimylėjau. Meilė abipusė. Ačiū tau Lietuva, kad mane priėmei taip šiltai.
Autorės nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.
