Turiu pastebėti, kad kainos lyginant su pasauliu Lietuvoje taip pat negąsdina. Esu mačiusi pigiau, bet taip nutinka nedažnai. O už tokią kokybę, kokią gauname Lietuvoje, kai kur pasaulyje prašo trigubai.
Tai – mano asmeninės patirtys trijose šalyse, o jei patiks, turiu jums daugiau: sąskaitoje manikiūrai dar keliose užsienio šalyse. Pažadu, dalį jų galima vadinti nuotykiais.
Urugvajus, sostinė Montevidėjas, 2018-ieji
Ko gero, mintis pagyventi Urugvajuje apskritai nebuvo gera. Tačiau idėja pasidaryti ten manikiūrą – buvo pavojinga.
Kai jau prispyrė reikalas, pradėjau neršti internetą. Bandžiau surasti saloną, kuriame kas nors kalbėtų angliškai, o tai – nelengva. Urugvajiečiai net ir sostinėje šia kalba praktiškai visai nekalba.
Turistų čia nėra taip jau daug, o patys čionykščiai irgi keliauja mažai. Nors šalies ekonomika kai kur įvardijama kaip stabili, turint galvoje Pietų Amerikos kontekstą, pamirštama paminėti, kad tai – stabilus skurdas. Viskas, kas šalyje pagaminama kokybiško, eksportuojama. Pavyzdžiui, urugvajiečiai pasaulyje žinomi savo jautiena. Deja, vietiniams jos nekliūna.
Taigi, galop man atrašo vienas salonas miesto centre: ateikite, kalbame angliškai. Atrodo kiek prabangesnis nei kiti, nors šiaip jau visi jie ten atrodo taip, kaip Vilniaus kirpyklos aplink stotį. O gal greičiau – kaip provincijos kirpykla mano vaikystėje.
Tik pasitinka mane ne ūsuotos tetos, kaip vaikystėje, o apvalainas gėjus kirpyklos savininkas. Labai malonus ir obsesiškai vis grįžtantis prie veidrodžio dar ir dar papurkšti savo garbanų plaukų laku.
Angliškai čia iš tiesų šneka viena moteris. Ji – kaimynė iš gretimo namo, pakviesta pavertėjauti. Kažkada dirbo kruiziniuose laivuose, todėl teko išmokti užsienio kalbą. „Mano šeimoje septyni žmonės, bet aš vienintelė kalbu angliškai“, – didžiuojasi ji. Įgūdžių užtenka šiek tiek susišnekėti, bet jaučiuosi dėkinga. Ji pavertėjauja mano kubietei manikiūrininkei.
