Aš irgi žiūrėjau. Ir buvo truputį gėda. Bet pirmiausia mane pavergė du dalykai, kuriais gėriuosi iki šiol. Pirma – tai muzikiniai takeliai, pavyzdžiui, danų grupės „Blue Foundation“ „Eyes on Fire“. Antra, tai vietos. Apniukusi Vašingtono valstija, kurią kaip didžiausia pasaulio kariuomenė supa nesibaigiantys miškai. Beje, vienas dažniausiai girdėtų nesusipratimų apie Vašingtono valstiją yra tas, kad ji maišoma su Vašingtono miestu, Jungtinių Amerikos valstijų sostine. Todėl pasinaudosiu proga priminti, kad, pavyzdžiui, Sietlo miestas, esantis Vašingtono valstijoje, nuo Vašingtono miesto, sostinės, yra nutolęs beveik 4500 kilometrų. Tarkime, nuo Vilniaus iki Romos yra kone perpus mažiau. Grįžtant prie reikalo, taip, kaip tuose filmuose parodyta gamta, man yra vienas sėkmingiausių kinematografinių pavyzdžių, o dar įdomiau, kad realybėje ji iš tiesų tokia pati mistiška, traukianti, bauginanti ir beribė.
Amerikiečių autorės Kristin Hannah knygą „Stebuklinga valanda“ dovanų man atsiuntė leidykla, pasiūliusi pasirinkti iš jų pasiūlos. Tik pamačiusi, kur vyksta veiksmas, o tai yra miškingoje Vašingtono valstijoje esanti Olimpo giria ir šalia jos apgyvendintas nedidelis miestelis, žinojau, kad jos noriu. Po tas vietas ir tuos mažus bei didesnius miestelius esu važinėjusi ir jaučiu ten palikusi dalį savęs. Nors dalis jų anaiptol nebuvo romantiški ar netgi saugūs. Na, o Goodreads platformoje knyga įvertinta 4,1 žvaigždutės iš 5. Solidu.
Šalia minėtosios girios, šalia tų milijonų akrų miškų ir jų gūdumos, vieną dieną pasirodo maža mergaitė. Nebyli, besielgianti kaip gyvūnėlis, o su savimi beglaudžianti vilkiuką. Miestelyje, kuriame beveik nieko nevyksta, tai mažiausiai dešimtmečio įvykis, vietos policija pagaliau turi darbo, jo atsiranda ir žurnalistams, visi nori padėti, nori žinoti, kas vyksta, apie mergaitę pradeda sklandyti gandai. Policijos viršininkė padėti pasikviečia savo seserį, žinomą vaikų psichiatrę, gyvenančią Kalifornijoje, ir neseniai patyrusią karjerą į šipulius sudaužiusią tragediją. O užsikabinti už ko – maža. Vaikas visai nekalba, kartais tampa agresyvus, o dažniausiai – slepiasi po lova ar kamputyje.
Esu žiūrėjusi dokumentikas apie tose giriose gyvenančius atsiskyrėlius. Esu žiūrėjusi dokumentikas apie žmones, užaugusius su gyvūnais. Be to, turiu prisipažinti, kad mėgstu tuos lėkštokus filmus, nors paskutinįkart tokį esu žiūrėjusi be galo seniai. Gal todėl, kad ir ilsėjausi labai seniai, o tie filmai – poilsis. Ir kai jau iškrapštai laiko, tada kažkaip savaime bandai pažiūrėti kažką rimtesnio.
Ši knyga turi kažką iš abiejų pasaulių. Ji turi įdomią, išskirtinę temą, kuri mane traukte traukė. Turi vašingtonietišką paslaptingumą ir mistiškumą. Ir turi kažkokį labai prieinamo popso atspalvį. Gal – nes ją nori gliaudyti kaip saulėgrąžas. Ne veltui dėl šios knygos mečiau darbus ir nustojau miegoti. Ačiū dievui, skaitėsi ji itin greitai ir nukentėjusių nebuvo.
5 žvaigždutės iš 5. Jei patinka šis žanras, nežinau, kodėl neturėtų patikti knyga. Tegu būna kuo daugiau gerai sukalto popso.
