Armėniškas maistas man kažkoks jaukus. Lyg ir egzotiškas, bet tuo pačiu – labai savas. Įžeminantis. O tai, kas įžemina, paprastai yra sava. Ir turėti kažką savo, pažįstamo, stabilaus, žmogui labai svarbu.
Armėnų rašytojos Narine Abgaryan knygą „Simonas“ man padovanojo leidykla. Pasiūlė išsirinkti iš savo naujienų ir aš nedvejodama pasirinkau šią: anksčiau jau esu skaičiusi tos pačios autorės „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ ir įvertinusi ją aukščiausiu įvertinimu. Taigi, palikti šią neperskaitytą tiesiog neturėjau šansų. Norėjau pažiūrėti ir įsitikinti, ar anoji knyga nebuvo vienkartinė sėkmė. Kita vertus, Goodreads platformoje knyga „Simonas“ įvertinta ypač retai pasitaikančiomis 4,5 žvaigždutėms, todėl nesėkmės galimybė mano galvoje net nesišvietė. Tikėjausi geriausio skaitinio, kuris pretenduotų į įsimintiniausias metų knygas.
Romano centre – neturtingas, istorinių aplinkybių nustekentas Armėnijos kaimas. Beje, ir geografine, ir emocine prasme. Nes jis ne tik atokus nuo miesto šurmulio, bet ir kupinas prietarų, baimių, bergždžių stereotipų, kurie tik naikina žmonių gyvenimus ir skaudina. Kaime gyvena Simonas, vedęs, vaikų turintis mūrininkas, o kai sulaukęs senatvės pasimiršta, aplink jį susiburia buvusios jo meilės ir meilužės. Jos – Simono gyvenimo gabalėliai, nupasakojantys jį. Kaip ir jis – jų gyvenimų atspindys. Šį kartą į išdavystę pažiūrėta kiek kitaip. Galima sakyti, jog šiek tiek romantizuotai, bet tai nebūtų gryna tiesa. Tie pasakojimai, kai Simonas susiduria su nauja meiluže naujame gyvenimo etape, skaudūs ir sunkūs. Galima herojų vadinti babniku ir tai nebūtų melas, tačiau autorė talentingai pasakoja žmogaus psichologijos ir traumų mechaniką. Knygos pabaigoje susidėlioja puzlė: kodėl jis nemokėjo gyventi be moterų ir ko jose ieškodavo. Kokią kainą mokėjo už savo paties silpnybę. Ir ar kada nors buvo laimingas? Šalia esančios moterys – taip pat gyvenimo tragedijų dalyvės. Jos – laikotarpio portretai, vaizdiniai, vardan ko žmonės paaukodavo savo laimę. Vardan prietarų ir apkalbų. Jos – skausmo kamuoliai. Ir kaip dėka jų pasakojamas Simono gyvenimas, taip dėka Simono pasakojamas jųjų gyvenimas. Tai – ir rašymo stilius, ir metafora.
Rašytoja Narine Abgaryan geba nuostabiai sekti pasaką. Ji šiek tiek mistiška ir, kaip pasirodė praeitoje jos knygoje, geba mums pateikti tai, ką geba retas kitatautis: kaimą, kuris mums pažįstamas. Ne tyrą ir lengvą, o realybės pridusintą, sunkų. Mūsų, mums pažįstama, romantika yra visai kitokia nei Italų ar amerikiečių. Bet ji šiek tiek panaši į armėniškąją. Norėčiau pasakyti, kad antroji jungtis tarp mūsų ir armėnų galėtų būti literatūra. Kai skaitau šią rašytoją, jaučiu tautų vienį. Su „Simonu“ jaučiausi judanti sinchroniškai, savai. Įsižeminau.
5 žvaigždutės iš 5. Gavau tai, ko tikėjausi: knygą, kuri garantuotai bus metų geriausiųjų sąraše. Ji nėra lengva, bet nėra ir sunki. Viduje ji palieka daug, nepraslysta, paviršiumi nenuteka. Tačiau skaitosi lyg dainą dainuotum.
