Kitas dalykas iš tų dviejų – tai atsilikusių kultūrų (nors žodis „kultūra“ čia netinka, nuo kada kultūra vadiname viešas kartuves miesto aikštėje savaitgaliais, tai kultūros antonimas) garbinimas bei romantizavimas. Keletą kartų per metus žiniasklaidoje surasime kokios į mentalinius viduramžius nutekėjusios mergelės interviu, kuriame ji bando tai, kas iš tiesų yra emocinis smurtas, manipuliacijos ir išsilavinimo stoka, vadinti meile, rūpesčiu bei giliomis tradicijomis. „Man patinka, kai vyras man neleidžia išeiti su draugėmis, kai jis toks pavydus, žinau, kad mane myli“, – liguistai paisto tolimųjų kraštų nuotaka.
Afganų kilmės amerikietės Nadios Hashimi knygą man padovanojo leidykla. Pasiūlė pasirinkti iš savo asortimento ir aš su džiaugsmu pasiūlymą priėmiau. Goodreads platformoje įvertinta 4,3 žvaigždutėmis, aprašyme knyga žadėjo mane nukelti į istorinį Afganistaną.
Stiprusis knygos momentas – tai XX amžiaus pabaiga Afganistane, kai šalis turi šansą pasukti kitu keliu, nei, kaip matome iš dabarties perspektyvos, pasuko. Daug mažiau radikalus, daug laisvesnis, nors nereikia įsivaizduoti, kad laisvas ir vakarietiškas – toks istorinis Afganistanas piešiamas pirmojoje knygos dalyje, kur veikia ir iš tiesų gyvenęs bei vėliau nužudytas prezidentas Muhamedas Daudas. Aplinkybės tikros, tačiau istorija išgalvota: tame laike gyvena ir aukšto posto politiko dukra Sitara, kurios šeima taip pat nužudoma tuo metu, kai nužudomas prezidentas, tačiau jai pavyksta išsigelbėti atsitiktinumo dėka – naktį ji atsikėlė ir išėjo iš kambario. Pasakojama mergaitės pabėgimo istorija, kurioje susipina jos ir JAV diplomatės keliai. Mergaitė turi būti išgabenta, bet jokiais legaliais būdais to padaryti neįmanoma: perversmo laikas negailestingas, o ji turėjo būti mirusi.
Silpnasis knygos momentas – tai dabartis, XXI amžiaus pradžia, ir suaugusios Sitaros gyvenimas JAV bei kelionė į Afganistaną, norint rasti šeimos palaikus bei ramybę. Negaliu pasakyti, kad tai buvo prasta, atmestina, nepaskaitoma, tačiau jei pirmoji dalis nukėlė į egzotišką vietą bei laikus, jei suteikė trupinėlį istorinių bei kultūrinių žinių, tai šioji buvo kiek banalesnė bei blankesnė. Tarkime, didžiulę traumą vaikystėje patyrusios moters psichologinė sveikata aprašyta tik paviršiumi. Tada įvyksta mažutė santabarbara – susitikimas su jai pabėgti iš rūmų vaikystėje padėjusiu kareiviu. Manyje užvešėjo cinikė ir nors tą dalį taip pat gana maloniai perskaičiau, puslapiai skleidėsi lengvai ir greitai, o galva ilsėjosi, tai daliai tikrai trūko gylio ir tikrumo.
Apibendrinant, knyga buvo malonus, neįpareigojantis skaitymas tiems, kas mėgsta lengvas knygas, bet nori ir šiek tiek žinių, skirtingų kontekstų, pasaulio margumo. Tokia knyga tikrai nenuvargins ir leis pailsėti. 4 žvaigždutės iš 5 – rekomenduoju tiems, kam šiuo metu to ir reikia – atsipūsti ir išskristi be įsipareigojimo.
