Žinoma, mes negyvename kaip užsukti laikrodžiai, žmogus yra daug įvairesnė būtybė, norai, svajonės, įgeidžiai, sužaidžia savus žaidimus. Todėl naivu įsivaizduoti, kad dauguma žmonių gyvens su baze. Kai ką nusipirks, nes tiesiog patiko, kai ką – įsivaizduodami, kad turi atliepti susigalvotą ar įpirštą statusą arba įvaizdį. To dar betrūko, kad kažkas iš šalies pradėtų aiškinti, kaip išleisti savo paties sąžiningai uždirbtus pinigus – nori ir perka. Nesikėsinu į niekieno piniginę, pavadinkime tai tiesiog analize. Dekonstrukcija.
Taigi, suprasdama, kad žmogus – ne nuolankiam veikimui užsuktas mechanizmas, palieku erdvės perviršiui, į kurį kiekvienas turime teisę. Būtent perviršinė energija išskyrė žmogų iš kitų gyvūnų rūšių, turėdamas energijos daugiau nei jos reikia baziniams poreikiams, žmogus sukūrė civilizaciją. Vandentiekį ir teatrus, miestų gatves ir socialines normas. Būtų nenatūralu, jei žmonės ir savame gyvenime nesitikėtų nors kiek perviršio. Tai mums suteikia laisvės, saugumo jausmą – turėti daugiau nei iš tikrųjų reikia. Tai leidžia atsipalaiduoti ir nurimti, suteikia savotišką pramogą. Tad įsivaizduokime, kad šalia bazinės drabužių spintos dar pridėsime porą kelnių, porą šventinių komplektų, porą palaidinių, dar vienus batus. Ar jau užtenka?
Ironija ta, kad tokie skaičiai net nepriartėja prie realybės. Statistika sako, kad vidutiniškai amerikietis nusiperka vieną naują, brangesnį ar pigesnį, didesnį ar mažesnį, drabužį kas penkias dienas. Tai yra maždaug 73 nauji drabužiai per metus. Ir taip tikrai nenutinka tik ten, Amerikoje. Visame pažangiame pasaulyje verda ta pati pekla. Be to, net jei sakytume, kad kažkam šioje srityje sekasi dvigubai geriau nei amerikiečiams, tai vis tiek būtų naujas drabužis kas dešimt dienų, 36-37 nauji drabužiai per metus – skaičiai sunkiai suvokiami protu. Lietuviams labai gerai pažįstama internetinė drabužių parduotuvė „Asos“, per savaitę į savo drabužių pasiūlą prideda vidutiniškai 5-7 tūkstančius naujų dizainų. Vienu metu parduotuvėje galite rasti apie 85 tūkstančius skirtingų prekių. Panašią situaciją galima stebėti bet kurioje greitosios mados parduotuvėje. Per dvidešimt metų išmetamų drabužių kiekis padidėjo dvigubai.
Atsidarykite socialinius tinklus ir pamatysite, kad toji realybė ir yra mūsų realybė. Internetų veikėjos kartą ar porą per metus daro savo drabužių išpardavimus tam, kad atlaisvintų spintas ir galėtų įsigyti naujų, šiemet madingų drabužių. Parduodama ir po 30, ir po 40 skudurėlių. Ir, žinoma, viena vertus yra gerai bent jau tai, kad jie gyvens toliau. Per trumpas drabužių gyvavimo laikas yra viena problemų, taigi, parduodant ir pratęsiant jo gyvenimą, situaciją iš visiškai beprotiškai siaubingos padarome tiesiog beprotiškai siaubinga. Tačiau vartotojiškumas muša bet kokias lubas, lenda per stogus ir kaminus bei remia dangų.
Greitoji mada ir mada bendrai manipuliuoja mūsų protais, įteigdama, jog suaugusiam žmogui apskritai reikia kažkokio naujo derinio ar drabužio nors kartą metuose. Vaikui – suprantama, vaikas gali išaugti. Na, o suaugusiam? Tarkime tie džinsai, kuriuos nusipirkote praeitais metais – kuo jie blogi po metų? Pasitaiko, kad susidėvi ir suplyšta, tada – suprantama. Bet dauguma drabužių per metus nesusidėvi ir nesuplyšta. Mados propaganda žaidžia žaidimus, vienais metais įrodinėdama, jog su siaurėjančiais, aptemptais džinsais atrodome kaip superžvaigždės, o kitais jau gėdindama mus panašėjant į turgaus bobą. Ir mes klausome.
Neseniai skaičiau vieną knygą, kurioje buvo pavartota labai tiksli ir galinga metafora: dabartinė visuomenė palyginta su žmonėmis prie šventinio nukrauto stalo, kurie bando išsivemti tam, kad į pilvą tilptų dar vienas desertas. Taip, būtent šitaip mes ir atrodome su iš spintų krentančiais drabužiais, kuriuos reikia pagrūsti tam, kad sutilptų. Per galvą besiverčiantys tam, kad į spintas tilptų dar vieni nauji rūbai.
Problema yra daugialypė. Žinoma, problema yra ir pati greitoji mada. Nuo netvarių gamybos būdų, negailestingai išnaudojančių mūsų vienintelę planetą kaip vergovėn prievarta pagautą prostitutę, iki prastos kokybės. Kokia tų daiktų reali vertė, jei per savaitę gali pasiūlyti kelis tūkstančius tokių naujų dizainų? Pažiūrėkite į didesnius ar mažesnius dizainerius ir kūrėjus – duokdie, jei sezonui pasiūlo kelis arba keliolika naujų apdarų. Vadinasi, dauguma visuomenės drabužių su savimi nenešioja jokio vertybinio svorio. Galite sakyti, kad jums tai nesvarbu, tačiau tai melas. Juk būtent dėl įvaizdžio keliskart metuose atnaujinamas garderobas. O koks gi tas įvaizdis, kai drabužis yra atmestinai pagaminta praktiškai šiukšlė? Juk jis neneša absoliučiai jokios žinutės.
Kita problema – tai gamybos ir atliekų kiekiai, su kuriais planeta nebesusitvarko. Reiktų ir pirkti mažiau, ir pirkti geresnės kokybės daiktą, ir nešioti ilgiau, o vėliau – panaudoti pakartotinai arba perdirbti. Nėra jokios priežasties, kodėl džinsų negalėtumėte nešioti dešimtmetį. Ypač prisiminus senas geras siuvėjos paslaugas.
Galų gale – kokias emocines problemas slepiame po tuo besaikiu pirkimu? Sakoma, kad sunkmetis anaiptol nesustabdė skudurų pirkimo. Anaiptol. Tiesiog pasikeitė įpročiai. Greitoji mada įgavo daugiau galių, nes žmonės pirko kiek pirkę, o gal ir daugiau, tiesiog rinkosi pigesnes drapanas. Apsipirkinėjimą kai kas vadina terapija ir nusiraminimu. Bet labiau tiktų tai vadinti išoriniu triukšmu, vidaus aimanoms maskuoti. Kuriam laikui triukšmas užgožia tikrąsias problemas ir svarbiuosius klausimus, kaip ir bet kuris narkotikas ar vaistas, keliantis priklausomybę. Bet tai, ko mums trūksta, kas mums skauda, niekur nedingsta. Tik mes užuot išgydę savo vidų, renkamės vėl ir vėl užsiimti kažkuo, kas trumpam išoriškai apgaus.
Gamyba, pardavimas ir pirkimas yra dalis mūsų civilizacijos. Ir jis niekur nedings. Bet pirkti galima ir gerokai prasmingiau bei sąmoningiau nei šitas isteriškas tarnavimas tiems, kurie žaidžia su menkomis žmonių savivertėmis, įteigdami, jog su šituo skarmalu tu pagaliau būsi geras.
