Dėl tos pačios priežasties – labai giliai įsišaknijusios – mes šiandien vis dar negalime nusispjauti į tai, ką galvoja kiti. Dėl to norime patikti, siekiame pritarimo, priėmimo, bijome būti atstumti. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet bendrai kalbant, tai yra tiesiog bendražmogiška. Ir to šaknys – pirmykščiame troškime išlikti.
Ir nedrįsčiau teigti, kad žmogui nebereikalingas žmogus. Per kitus suvokiame save, sociumas nėra bevertis, priešingai. Vis dėlto, šiandien žaidimo taisyklės kitos. Gyvename išsivysčiusiame pasaulyje, kuriame daug lengviau susisiekti, kur tolimos kelionės savaime suprantamos, kur ryšį lengvina technologijos. Žmogaus mums nebereikia bet kokia kaina. T.y. prieš kelis šimtus ar kelis tūkstančius metų žmonės kibosi ten, kur pavykdavo, nebuvo didelio pasirinkimo. O šiandien mes turime didžiulę laisvę šlietis prie tų, kurie mums visapusiškai patinka.
O štai giminaičiai, pripažinkime, patinka ne visi. Ir kodėl turėtų? Tas pats kraujas (iš tikrųjų ir kraujas ne tas pats, tas pasakymas labai jau nemokslinis) negarantuoja nei bendrų vertybių, nei bendrų pomėgių, nei natūralios simpatijos. Kartais vienų tėvų vaikai, brolis ir sesuo, būna skirtingi kaip diena ir naktis. Kartais tai būna legalūs, nekalti skirtumai, o kartais vienas pasirodo esantis šventasis, o kitas – žmogžudys. Todėl pirmykštį norą turėti savo būrį, priimant ne pačią maloniausią kainą, suprantu, bet šiandien jis beprasmis. Kodėl turėčiau norėti giminiuotis su dėde Česlovu, kuris, labai gerai žinau, gyvenime yra perskaitęs pusę knygos, mokslų jokių nebaigęs, jo laisvalaikyje intelektinių pomėgių nėra, tačiau yra stiprus poreikis kasdien feisbuke pilti komentarus apie skiepų „marmalus“, karo Ukrainoje „inscenizaciją“ ir kitus kliedesius. Kam man kompanijoje toks dėdė?
Ilgus metus giminės jojo ant galvų saviems, nes tikėjosi, kad jiems galima giminystės pagrindu. Mokėję užsienio kalbą dirbo neapmokamais vertėjais, nes „čia gi porą sakinukų, nesunku“. Manikiūrininkės, kirpėjos, vizažistės dirbo ne darbo metu su dusinančiu lūkesčiu „tai įterpsi mane kaip nors, ar ne?“ ir dar didesniu nuolaidėlės laukimu.
Niekada nepamiršiu, kaip viena mano giminaitė nuėjo nagų lakuotis pas dukterėčią. Giminaitė, beje, gana pasiturinti, o dukterėčia, ypač tuo metu, vargo pelė. Ir buvo baisiausiai pasipiktinusi, kelias dienas visai giminei skalambijo, kaip jai Monika nuolaidos nepadarė, pilną kainą paėmė, o ji tikėjusis mažų mažiausiai simbolinės kainos. Geresniu atveju, žinoma, visai nemokėti. Už šokoladą. „Juk giminaitė“ išpūtusi akis skundėsi. O kad ji pati tai giminaitei galėjo daugiau palikti, nes „juk giminaitė“, žinodama, kad jaunai merginai reikia pagrindą po kojomis susikurti, įsitvirtinti – nė kalbos.
Aš pati turiu giminių, kuriuos myliu ir vertinu. Turiu mylimą tetą, mylimą močiutės seserį, kuri man kaip antroji močiutė, turiu mylimus tėvus, brolį, mylimą pusseserę ir mylimą pusbrolį. Turiu keletą giminių, su kuriais didelio ryšio nejuntu, tačiau linkiu jiems sėkmės ir savaip myliu – su vienais neturėjome laiko tą ryšį išdirbti, kiti mieli ir geri, bet to ryšio natūraliai auginti nesinori. Tačiau yra ir tokių, kuriais bjauriuosi. Yra tokių, už kuriuos man mielesnis kas antras gatvės praeivis. Sakau atvirai – nesijaučiu suinteresuota padėti jiems bėdoje labiau nei bet kuriam svetimam žmogui. O žinodama dalies jų bjaurumą, interesas gal net mažesnis nei svetimo atveju. Turiu giminių, kurie kitų geru mintantys tinginiai, turiu – asocialių akiplėšų – man jie yra svetimi.
Ypač aštriu giminystės poreikio klausimas tampa švenčių metu. Gerai, kai gerai. Gerai, kai šeima suteikia daugiausia teigiamas emocijas, kai kartą paprašius nelipti ant skaudžių vietų, išgirsta ir to nedaro. Mano psichoterapeutė kartą pasakė, kad žmonės yra kaip maži šuniukai: jie žaidžia, kandžiojasi, įsidūksta ir kartais gali neapgalvotai krimstelti stipriau. Bet tada tas, kuriam skaudėjo, sucypia ir kitas sustoja. Sveikas, mylintis žmogus turėtų sustoti kitam cyptelėjus, kad skauda. Jei artimųjų ratas toks, gera su jais sutikti šventes.
O jeigu ne? Jeigu tave prie stalo nuolat uja apie tavo svorį, apie šeimyninę padėtį, jei nepriima tavo partnerio, jei įkyriai kiša tai, ko nemėgsti, jei prisigeria ir daro nemalonumus – kokios čia šventės? Tai gryniausias skausmas ir vargas, savęs drožimas. Kokią teigiamą pusę turi šioji giminystės ryšių saugojimo kančia? Ieškokite neieškoję, jos nėra. Tik nenoras baimė likti vienam, konfliktų baimė laiko prie tų žmonių, kurie mums nieko gero neduoda, tik naudojasi žodžiu „giminystė“.
Tiesa ta, kad šiais laikais kaip jokiais kitais mes artimųjų galime susirasti – ne tik įgauti gimdami. Sukurtas ryšys, užaugintas darbu, nuoširdžiu laiku, yra daug stipresnis už kraują. Kiek nekraujo tėvų tapo tikraisiais tėvais, biologiniams savuosius apleidus. Kiek draugų tapo seserimis ir broliais, kai savieji nepaskambina paklausti, kaip sekasi. Kiek kaimynų tapo antraisiais seneliais, kai savieji per anksti iškeliavo anapilin. Tikro ryšio, kuris pagrįstas nuoširdžiu, tyru rūpesčiu, neaplenks jokia faktinė giminystė.
Norite turėti artimą – atiduokite jam savo širdį. Giminystės galia – gerokai pervertinta.
