Priešais kitus žmones į eilę užkišti savo draugelius – tai tikras kaimo runkelio sindromas, o ne ta kultūra, į kurią savo šalį bandome už ausų atvilkti perskaitytomis knygomis, kelionėmis, teatrais, išragautais restoranais, emociniu švietimu. Ir vis dėlto, tam tikrų pamatinių vertybių klausimu jų širdys atrodo teisingose vietose. Žinote, būna, žmogus tau nelabai prie širdies. Bet supranti, kad tam tikromis aplinkybėmis galėtum su juo susikibti rankomis. Duosiu priešingą pavyzdį: su ponia Širinskiene ar ponu Vėgėle net ir labai spaudžiant didelio reikalo į vieną lauką eiti nesinorėtų, kad ir kaip palankiai tos aplinkybės susidėliotų.
Tarkime, Seimo narės Morganos Danielės iniciatyva registruoti įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už lytinius santykius, vienai iš pusių nedavus aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšto sutikimo, man atrodo verta už rankų susikibti be klausimų ir diskusijų. Kai žinia apie tokį projektą tik pasklido žiniasklaidoje, buvo bjauru stebėti net ir pažįstamų žmonių juokelius apie tai – kaip dabar čia sutuoktinis turės gauti leidimą pamylėti žmoną. Gal dar ir raštiškai, per notarą? Hahaha, juokiausi už pilvo susiėmus, tarsi klausyčiau anekdotų karaliaus, kuris galimai nebuvo išsiblaivęs pastaruosius dvidešimt metų.
Sprendžiant iš reakcijų, šiuo siūlymu buvo pataikyta ne tai, kad į akį, o tarsi neprisidengusiam vyriškiui į sėklides. Tauta taip skausmingai dejavo ir pūliavo, kaip paskutinįkart tai darė įstatymiškai išgyvendinant smurtą prieš vaikus. Kitaip sakant, kai pasirodė, kad už beržinę košę gali ją tekti srėbti patiems. Patys pagalvokite: jei šeimoje ar poroje viskas gerai, seksualinis gyvenimas vyksta abipusiu susitarimu ir maloniai, ko čia šitaip rėkti? Jūsų juk neliečia. Vadinasi, tokių žmonių namuose gajus požiūris apie tai, kad žmona privalo duoti (šiuo atveju būtent „duoti“, o ne mylėtis, užsiimti seksu, dulkintis ar daryti bet ką, kas daroma laisva valia, dėl malonumo, iš aistros ar artumo noro). Privalo, nes vyrams „reikia“, nes „išeis pas kitą“, „kur ji dėsis, pati savęs juk neišsilaikys“ ir taip toliau. Vadinasi, svilti padai pradėjo būtent tokiuose namuose, o svyla jie ir agresoriams, kurie iki šiol turėjo nediskutuotiną galią, ir aukoms, kurioms paprasčiausiai gėda. O kad aukoms gėda daug dažniau nei agresoriams, sena naujiena. Nereta žmona, mušama kone visą santuokinį gyvenimą, iki mirties slepia sutuoktinio pomėgį mojuoti rankomis. Nes gėda, nors gėda turėtų būti ne jai.
Priminsiu, kad prieš dvejus metus policijos pareigūnas vilnietis Livijus apie naktiniame klube išžagintą vilnietę savo socialiniuose tinkluose rašė: „Mažiau lakt reikia ir raitytis, ir nieko nebus“ (kalba taisyta, nes pareigūnas nelabai raštingas). Vadinasi, net tie, kurie turėtų ginti, saugoti ir padėti, nėra pažįstami su tuo, kad apranga, lankomos vietos, šypsena, apsvaigimas ir panašios aplinkybės nėra sutikimas seksui. Aš galiu vidurnaktį stovėti striptizo klube be triusikų ir tai nereiškia, kad jums duotas sutikimas seksui. Morganos Danielės siūlomas projektas padeda įstatymiškai rimčiau žiūrėti į prievartos aukas, jei tai, kas atrodo savaime suprantama, kai kuriems nedaeina savaime. Galbūt toks įstatymas atrodytų absurdiškai perteklinis visuomenėje, kuri nediskutuotinai supranta, jog „ne“ yra „ne“, o laisvas pasirinkimas lytiniuose santykiuose yra prigimtinė teisė. Visuomenėje, kurioje nėra išžaginimų, prievartos ir kur žmonės juntasi šimtu procentų saugūs. Tokioje visuomenėje, kur mergina, eidama tamsia gatve, neatsisukinėja pasižiūrėti per petį, matydama iš paskos einantį vyrą. Tokioje sąmoningoje visuomenėje mums nereikėtų įstatymų, reglamentuojančių elgesį su gyvūnais, vaikais, su gyvybe apskritai. Deja, mūsų kalėjimai yra pilni nusikaltėlių, o dalis jų vis dar vaikšto gatvėse. Tokie, kaip nepilnametę sumušęs, prievartauti bandęs ir vis dar nenubaustas jurbarko pacukas, yra mūsų šalies realybė. Prievartos aukos, net iš pareigūnų sulaukiančios pašaipų, yra mūsų šalies realybė. Moterys, neturinčios kur pasidėti, stokojančios socialinių įgūdžių ir todėl kenčiančios neadekvačias sąlygas namuose su vyru, yra mūsų šalies realybė. Todėl pertekliaus švelniai tariant nėra.
Sunku suvokti, kas tokio keisto, kad seksui reikalingas abipusis sutikimas. Kad santuoka nėra sutikimo seksui atitikmuo. Kad akį traukianti apranga nėra leidimas seksui, lietimui, gašliems žodžiams. Kad yra nesuprantančių, jog manipuliacija seksui tapati prievartai – šiuo atveju prievarta psichologinė. Pavyzdžiui, gąsdinimas išeiti pas kitą, menkinimas, varymas iš namų. Žmonės gali išsiskirti dėl seksualinio nesuderinamumo ir tai absoliučiai legali, sąžininga priežastis. Tačiau negali versti kito mylėtis, fiziškai ar psichologiškai. Ar ši mintis tikrai kažką gali nustebinti? Vis galvoju, kaip santykius mato tie, kurie įsivaizduoja, jog sutuoktinės pareiga yra pamaloninti vyrą. Ar įsivaizduojate, koks prastas seksas turėtų būti su tokiu eržilu, kuris, regis, savo pareiga nelaiko moters patenkinimo, sudominimo, užvedimo, saugumo suteikimo? Jam tiesiog žmona turi duoti, nes jam norisi, o žmonos tokia pareiga. Nieko keisto, kad tiek mažai moterų patiria orgazmą ir statistiškai gerokai dažniau jį suvaidina. Nes kai seksas yra pareiga, belieka atidirbti, o atidirbti greičiausiai galima vienu kitu dirbtiniu „ah“ ir „oh“.
Na, o jeigu negebate atskirti sutikimo nuo atstūmimo, jūs seksui dar emociškai nesubrendęs. Žmonės, kurie nepažįsta kelio ženklų, vairuoti neturėtų. Na, o tie, kurie neskaito fizinių ir žodinių partnerio ženklų ir nesugeba apie juos komunikuoti, neturėtų užsiimti seksu. Nemoki – nedaryk. Taisyklė paprasta.
