Tiesa yra tokia, kad Lietuvoje – ypač moteris, ypač darbe sutinka ir palydi absoliučiai tik pagal išvaizdą. Išvaizdos trūkumus geriausiu atveju gali atleisti po darbo slankiojant po prekybcentrį, bet ir tai už nugaros supuls heiterių banda ir kalbės – žiūrėk, ta su treningais į Akropolį nuvarė.
Įsivaizduokite dvi moteris: viena į susitikimą ateina dėvėdama džinsus ir megztuką, nerūpestingai susirišusi plaukus ir galbūt be makiažo, o kita – susilaižiusi nuo galvos iki kojų: kostiumėlis, manikiūras, prižiūrėti plaukai, makiažas – kurią, jūsų nuomone, pasąmoningai ir sąmoningai laikys labiau kompetentinga ir profesionalia?
Tiesa tokia, kad versle moters su megztuku (nebūtinai juo, čia turiu omeny bet kokią neformalią, atsipalaidavusią, nepersistengusią išvaizdą) nepriims rimtai. Jos išklausytų, palinksėtų jai galva, bet ji nebūtų priimama rimtai ir greičiausiai nepasiektų jokių rezultatų srityje, kurioje siekiama daryti įtaką, paveikti, priversti priimti sprendimą, parduoti ir panašiai.
Mūsų išvaizda – ir jau tikrai apranga – yra mūsų vidaus atspindys. Kodėl nekilnojamo turto agentai, advokatai, kompanijų vadovai visuomet pasitempę, dėvi kostiumus ir laižo plaukus? Nes jie žino, kad yra pastoviai teisiami pagal išvaizdą. Kodėl kunigai dėvi sutanas, vienuolės – abitą, o gydytojai – žalius arba baltus chalatus?
Gydytojas gali būt į darbą atėjęs susivėlęs, ar su treningais ir nudrengtais marškinėliais, bet, žiūrėk, užsideda žalią chalatą, ir jis jau gerbiamas daktaras, į kurį žiūrima kaip į lokalų dievą (jie tokie ir yra), kurio nuomonė nekvestionuojama. Taip yra todėl, kad su drabužiais taip pat keičiasi mūsų pačių požiūris į save ir energija, ištransliuota į išorę. Vakar, pavyzdžiui, aš dėvėjau kostiumėlį, nes turėjau darbinius susitikimus, ir pulsavau pasitikėjimą savimi, o šiandien sėdžiu vienoje iš Stokholmo kavinių palinkusi prie kompiuterio su treningais, oversized džemperiu ir beisbolo kepure ir nė vienas mano klientas ko gero manęs net nepažintų, aš tokiu būdu ilsiuosi ir nesistengiu niekam daryti įtakos. Toks įvaizdis yra gerai, jei noriu neiškristi iš konteksto maldamasi po Stokholmo kavines, bet nuvažiuoti į darbinį susitikimą aš taip negaliu.
Svarbus čia ir estetikos aspektas – maloniau žiūrėti į pasitempusią, susitvarkiusią moterį, juk grožis visais laikais buvo dėmesio pritraukimo ir išlaikymo garantas. Atsimenu, kai pirmąkart išvažiavau į Skandinaviją (prieš ko gero dvidešimt metų), mane baisiai stebino kitaip nei Lietuvoje atrodančios televizijos pranešėjos: jos buvo gerokai labiau atsipalaidavusios, mažiau įsitempusios, o dažnai ir nestandartinės išvaizdos (pvz, plus dydžio). Dabar panašios tendencijos ateina ir į Lietuvą, bet kur jūs matėte žinių vedėją be makiažo ar su džemperiu? Nebūna tokių dalykų. Mus dar pirmame verslo administravimo studijų kurse mokė, kad moteris į formalią aplinką visuomet ateina bent jau su absoliučiai baziniu, minimaliu makiažu – niekas nenori spoksoti į išbalusį veidą, jei nedirbate vaikų pramogų centre.
Dabar apie raudonas lūpas: šitą jau žinojau iš seniau, ir visuomet strategiškai naudoju svarbiuose susitikimuose, ypač sutikdama asmenį pirmą kartą. Kažkada buvo atlikta studija, atskleidžianti tai, kad moterų, pasidažiusių raudonu lūpdažiu, klauso, jas girdi ir priima jų pateikiamą informaciją net iki 70 proc. geriau, negu tų, kurios bando atlikti savo darbą nepasidažiusios raudonu lūpdažiu. Ar jūs suprantate, koks tai milžiniškas ir svarbus rodiklis? Tai yra revoliucinga informacija, ypač moterims, kurios privalo kažkokiu būdu daryti įtaką aplinkai ir aplinkiniams: jei norite būti išgirstos ir išklausytos, pasidažykite lūpas raudonu lūpdažiu, ir didelė darbo dalis jau nudirbta. Likusią turėsite atlikti pačios, pateikdamos pašnekovui kompetentingą informaciją (o jeigu tai pasimatymas – žavingai klapsėdamos akimis ir visaip kitaip šarmindamos vyriškį – būdų, manau, čia nereikia rašyti, bet jei norite, galiu prie progos). Dar kita atlikta studija parodo, kad raudonlūpės pasąmoningai laikomos labiau kompetentingomis, jos atrodo jaunesnės, labiau pasitikinčios savimi, sukelia didesnį pasitikėjimo jausmą. Dėvėti ryškiai raudoną lūpdažį reikia turėti drąsos, tą atskleidžia ir tyrimas atliktas Didžiojoje Britanijoje – pasirodo, net 54 proc. moterų Didžiojoje Britanijoje nedrįsta dėvėti raudono lūpdažio. Mielos lietuvaitės, išnaudokite tai savo naudai – jūs jau esate gražiausios moterys pasaulyje, o raudona spalva tik paryškins jūsų grožį.
Apie pirmą įspūdį: mes visi apie tai girdėjom, ar ne – pirmas ir dažnai galutinis įspūdis susiformuoja vos per kelias akimirkas. Ką tai reiškia praktikoje? Kad į susitikimą su pirmąkart matomu žmogumi, kas jis bebūtų – pasimatymo kaltininkas, darbdavys, partneris, klientas – reikia vykti on top of your game (angliškas išsireiškimas, reiškiantis maksimaliai gerai, tiek, kiek pagal aplinkybes gebate ir galite) todėl, kad pirmo įspūdžio suformuoto rezultato vėliau nebeįmanoma pakeisti ar jo atstatyti.
Išvaizda ir rūbai taip pat atskleidžia žmogaus intelektą, savigarbą, pasitikėjimą savimi, galią ir sėkmę, o taip pat prieinamumą/draugiškumą.
Patriarchatas
Yra toks liūdnas, bet nenuginčijamas faktas, kad Lietuva yra dar labai stipriai patriarchalinė šalis, o tai reiškia, kad moteris turi stengtis labiau, negu vyras, kad pasiektų tų pačių rezultatų, todėl mes galime garsiai rypauti besipiktindamos apie tai, kokia tai yra nesėkmė ir kur žiūri lygių teisių kontrolieriai, bet faktas lieka faktu, jums patinka ar ne – moters išvaizda turi lemiamą poveikį ir jūs esate naivios, jei galvojate kitaip ir jeigu iki šiol neišmokote šito fakto palenkti savo naudai.
Dabar išduosiu jums visiškai slaptą informaciją – mano funkcija dirbant pirmiausia nėra mano kompetencija (žinoma, absoliučiai ir be ginčų IR tai), bet potencialius klientus ir pirkėjus aš pirmiausia užliūliuoju ir paperku savo charizma (ir pasitempusia išvaizda), ir tik po to atlieku tai, kas man reikalinga: parduodu, deruosi, išpešu man reikalingą informaciją, pelnausi prielankumo ir taip toliau. Kada jau turite suformavę apie save stiprų pirminį pozityvų įspūdį, tuomet į aikštę išvedi ir savo profesionalumą, ir kompetenciją, ir žinias. Jų dėmesys jau prikaustytas, jie guli prie jūsų kojų, belieka sužaisti profesionaliai. Per tiek metų išmokau skaityti signalus ir suprasti, kada pašnekovas jau perėjo į mano pusę ir kada jį netiesiogiai jau galiu sugriebti už kiaušų, o kada dar reikia padirbėti. O jei pasitaiko kietų riešutėlių? Neretai pasitaiko. Nė vienas pašnekovas niekada jums tiesiogiai neišsiduos, kad jis jums jaučia prielankumą – yra gausybė literatūros apie tai, kaip reikia manipuliuoti aplinka ir palenkti pašnekovą savo pusėn, dažnai tą išduoda kūno kalba ir veido mimika.
Kad ir kaip mes priešintumėmės ir reikalautume lygybės, ir keltume savo protą į pirmą vietą, realybė yra tokia, kad visų pirma jus, moteris, ypač vyrai, jeigu ne sąmoningai, tai tikrai pasąmoningai, visų pirma, vertina pagal grožį, ir kaip potencialų seksualinį objektą, ir tik po to kreipia dėmesį į jus kaip žmogų ir profesionalę. Niekas jums to į akis nesakys, bet aš duodu nukirsti savo kairę ranką, kad dalykai vyksta būtent tokiu būdu. Nė vienas vyras niekada nepripažins jums tiesiogiai to, ką čia parašiau. „Mes vertiname moteris pagal protą“ – ginčysis jie. Taip, žinoma, aha, gerai, girdėjom.
Net ir mūsų lygiateisėje Švedijoje dalykai vyksta tokiu, o ne kitokiu būdu, ir protingos karjeros moterys tą žino ir praktikuoja, skirtingai nuo į savo lygias teises įsikabinusias megztus sijonus dėvinčias feministes atžėlusiomis pažastimis.
Liūdna? Taip, labai. O kur jūs pasaulyje regėjote teisybę, naivuolės jūs mano?
Bobbi Brown, amerikietė kosmetikos linijos įkūrėja sako: „Mes galime pakeisti ne tik tai, kaip esame suvokiamos, bet ir tai, kaip apie save jaučiamės.“
Brangios moterys, ginkluojamės raudonu lūpdažiu, kerime savo kerais ir geras rezultatas jums reikalingose srityse garantuotas.
Šaltiniai:
linkedin.com
nytimes.com
telegraph.co.uk
delfi.lt
