Žmogus kaip žmogus. Ir darbą turi. Dirba skerdykloje. Arūnas sako, kad tai jo hobis, galvos išvalymas, pramoga, kurią kiti teisia neįsigilinę – atseit tai žudymas. Bet jis pats viską mato daug giliau. Sako, juk tie gyvuliukai prieš tai maitinami buvo, girdomi. Kai juos atveža, supančioja – jis stebi, žingsnis po žingsnio atlieka veiksmus. Tai kaip kokia meditacija. Ir taip galiausiai gyvulys numiršta – pasiektas aukščiausiasis taškas, nirvana. Koks atsipalaidavimas, koks malonumas. O juk ir žmonėms gera daro, dabar žmonės turės, ką valgyti. Arūnas darbą skerdykloje laiko paslauga visuomenei, gamtai, o taip pat – malonumu, savirealizacija, atsipalaidavimu nuo sudėtingo gyvenimo.
Matote, jei tikrai egzistuotų toks Arūnas, tai visuomenė tuoj pat jam išrašytų diagnozę, nes koks kvailys gali sakyti juntantis malonumą žudyti? Tai juk nenormalu ir gyventi šalia tokio jauku nebūtų. Bet kai lygiai tą patį sako medžiotojai, visuomenė vis dar jų blefą priima už legalų.
Medžiotojai vis dar nesigėdija įsikelti išdidžią nuotrauką šalia gyvūno lavono. Jie įsivaizduoja, kad turi kažką bendro su mūsų protėviais, kurie medžiojo dėl maisto, ir kūrė iš to ritualus, nes, visų pirma, civilizacija dar tik dėjo savo pamatus, o antra – nes žmogus linkęs visokias gyvenimo bjaurybes ir sunkybes apsukti įvairiausiais dzinguliukais, kad pakelti lengviau būtų. Dabar Laurynas, Zigmas, Antanas ar Zenonas gali pyškinti į kairę ir dešinę, nors nuo dešrų šaldytuvai lūžta, nieks tiek nesuvalgo. Stumdo tas mėsas draugams, giminėms, kaimynams, neša kaip padėkas, kaip pakišas, kaip dovanas, nes o kur dėt? Pirma šaudo tada galvoja. Ir įsivaizduoja esantys tie pirmykščiai šaunuoliai, plikomis rankomis nukaunantys bizoną ir parnešantys šeimos gerovei.
„Bet mes maitinam“, „bet mes reguliuojam“, „čia toks vyriškas užsiėmimas“ – kudakuojate kaip vištos, bandydami pateisinti tai, kas iš tiesų yra viduramžiška, emociškai infantilu, abejinga ir tiesiog žiauru. Dauguma normalių žmonių net už didelius pinigus nesiimtų šaudyti į gyvybę. Tiesiog yra daug švaresnių, lengvesnių, malonesnių būdų užsidirbti. Normalioje, nuoskaudomis ir traumomis nepūliuojančioje visuomenėje, toks darbas „sureguliuoti“, turėtų būti labai nenorimas, netrokštamas ir labai gerai apmokamas, kad tik kas jo imtųsi. O čia, matote, yra kas iš to daro pramogą ir atsipalaidavimą. Ir kaip jums atsipalaiduoja ištaškius smegenis? Maloniai? Kaip po gero masažo prabangiame spa? Kaip po ilgo seanso meditacijos kur nors Tibete?
Problema, kaip visada, menkame emociniame intelekte, savo emocijų ir jausmų nepažinime, emociniame uždarume ir šaltume. Neleisk vyrui verkti, bet leisk jam išsikrauti taškant smegenis ir pateisink tai „vyriškumu“. Žmogus turi viduje nešiotis be galo daug nevilties ir jos ko gero nė negebėti suvokti, kad jį iš tiesų atpalaiduotų žudymas. Aš, beje, visai suprantu, kaip gali atpalaiduoti visi tie ritualai iki jo. Susiruošimas, buvimas miške, buvimas bendruomenėje, kompanijoje, jos priėmimas, pripažinimas. Visa tai galima daryti ir be pramoginio žudymo, pavyzdžiui, galima miškuose rinkti šiukšles.
Tikrai – ar matėte medžiotojų, kurie imtųsi valyti mišką? Su šunimis per karantiną važinėjau į gražius miškus, pasirodo, kad juos mėgsta ir medžiotojai. O miškas – pilnas šiukšlių. Padangų, butelių, saulėgrąžų pakelių, senų baldų. Ir nė vienam nepatrukdė tas sąvartynas. Pareguliuoti populiaciją – pareiga, o kad ta populiacija gyventų gražiame, švariame miške – jau ne jų pareiga? Čia jau kažkieno kito? Išvažinėti, pridirbti, nušauti ir važiuoti namo – tai tiek to švento užsiėmimo? Aš, beje, pavienes šiukšles rinkau, tik padangų ir baldų nesiėmiau su lengvąja mašina.
Miške galima sportuoti. Galima piknikauti. Galima užsiimti orientacinėmis varžybomis. Žaisti išgyvenimo žaidimus. Tiesiog vaikščioti. Kalbėtis. Medituoti. Stebėti gamtą. Pažinti medžius. Yra daug įmanomų veiklų, kurios suteiktų atsipalaidavimą. Kaip manote, kokia toji priežastis, kad žmonės pasirenka būtent šią, reikalaujančią atimti gyvybę? Kodėl būtent ši jiems pasirodo arčiausiai širdies, mieliausia, patraukliausia?
Mano patirtis sako, kad labiau užvis žmonės nekenčia ir baidosi priimti bei pripažinti, kad elgėsi blogai. Ypač, kai blogas pasirodo ilgalaikis jų elgesys, tas, kurį jie pristatydavo kaip teigiamą. Ar tai būtų vaikų mušimas, ar pomėgis medžioklei, ar tikėjimas kokiais nors jais manipuliavusiais skiedalais – sektomis, politiniais judėjimais ar panašiai. Todėl neabejoju, kad tai bus vienas daugiausiai pykčio sulaukusių mano straipsnių, juolab, kad visi mes pažįstame medžiotoją. Draugo tėtis. Krikšto tėvas. Šeimos draugas. Giminaitis. Uošvis. Kaimynas. Lyg ir nesiverčia liežuvis pavadinti juos blogais žmonėmis, nes turi juk ir gerų savybių. Juntasi kaip išdavystė, kaip labai nepatogi nuomonė, pridarysianti nemalonumų, iššauksianti konfliktą, todėl patogiau likti prie blefo apie vyrišką užsiėmimą, tradicijas, populiacijos reguliavimą, gyvūnų priežiūrą ir gėrio nešimą visuomenėje.
„Tai tada tai taikykime ir visiems mėsavalgiams“ – skaitau jūsų mintis. Ne, netaikykime. Ir neapsimeskime, kad medžiotojai žudo dėl maisto. Maisto mums netrūksta. Viena yra valgyti, o kita – didžiuotis ir mėgautis žudant. Tai yra ta esminė riba, kur „normalu“ man keičia „nesveika“. Bet kuris kitas žmogus, nusifotografavęs prie bet kurio kito lavono palaiminga išraiška, nebūtų norma. Jis būtų visuomenės gangrena, paraštės, visiškas marginalas.
Labai tikiuosi, kad artimiausiu metu reikalavimai ir taisyklės medžioklei bus sugriežtintos iki labai nepatogių. Iki tol, žinoma, tikriausiai dar keli medžiotojai sumaišys šerną su šunimi arba draugą palaikys storu kriuksinčiu gyviu ir nutaikys į jį vamzdį. Juk ne kartą yra pasitaikę. Čia tie – tikri vyrai, reguliuojantys populiaciją ir darantys gerą gamtai.
