Nors kažkada maniau, jog tokių filmų peržiūromis daug girtis nereikia, dabar juose neįžiūriu nieko bloga. Mano mėgstamoje japonų arbatinėje mane išmokė arbatas priimti pagal jų paskirtį. Gali būti šventinės, prabangios, ceremoninės arbatos, o kai kurių kitų paskirtis gal – tiesiog sušildyti sužvarbus. Ir jei toji arbata tai padaro, tai ji savo darbą atliko gerai. Pavyzdžiui, vakar atvykau į Nidą. Lauke šalta, traukia Neringos skersvėjai. Pasivaikščiojau septynetą kilometrų ir grįžau pastirusi. O išsinuomuotose apartamentuose – tik pigi arbata iš pakelių. Stipriai geresnės Nidoje šiuo metų laiku gal net ir nenusipirksi. Susiradau ąsotį, nes po klampojimo sniegu puodelio čia neužteks, ir užpyliau sklidiną. Visą jį ir išgėriau, beskaitydama šiandien aprašomą knygą. Kad toji arbata būtų tauri, išskirtinė, kad norėtųsi kreipti dėmesį į jos kvapą, skonines savybes – to nebuvo, nereikia prisisvaigti. Bet sušilau ir buvo gera, taigi savame žanre su ja viskas gerai. Taip ir su tais filmais. Jei buvo gera, jei pakikenai, pasimėgavai, pailsėjai – puiku, geras, tuo metu reikalingas, filmas. Nebūtina visada būti gyvu tik aukštąją literatūra, kinu ir valgyti vien lakštingalų liežuvėlius.
Mary Lawsan knygą „Prieš pirmą sniegą” man padovanojo leidykla, pasiūliusi išsirinkti iš jų mėnesio naujienų: šią pasirinkau drauge su pora kitų. Ant knygos viršelio neįmanoma nepastebėti, kad knyga patekusi į 2021-ųjų ilgąjį „Booker” premijos sąrašą, kas nereiškia absoliučiai nieko. Šiuo atveju kreipčiau dėmesį tik į premijos laimėtoją, o visais kitais atvejais šia informacija manipuliuoti galima kaip tik nori. Tiesa, „Goodreads” platformoje skaitinys įvertintas solidžiomis 4 žvaigždutėmis, na, o mane papirko lengvą, bet įtraukiantį skaitymą žadantis detektyvas.
Knygoje persipina kelių netyčiomis susijusių šeimų istorijos: visos jos kažkuriuo metu gyveno vienos šalia kitų. Iš tiesų – kaimynystė yra stipri ir gana stabili rišamoji medžiaga. Vienoje pagrindinių šeimų vyksta drama: iš namų pabėgo paauglė ir jau ilgą laiką negrįžta namo, jos neranda policija, žinių negauna ir draugai, kurie apie pabėgimą šiek tiek detalių žinojo. Čia pat – jų naujojo kaimyno istorija: netikėtai gavęs palikimą iš vaikystėje jį mylėjusios ir globojusios kaimynės, jis atsikrausto greta dukros ieškančios šeimos ir susidraugauja su jaunesniąja jų atžala. Kažkada jį globojo kaimynė, dabar jis tampa atrama ir užuoveja mažai mergaitei, kurios šeima užsiėmusi vyresnėlės drama.
Kaip visose tokio žanro knygose ar filmuose, ypač romantiškai, nors ir nenusakomai banaliai, juntasi simpatiško vienišo naujakurio mažame Amerikos miestelyje, kur visi vienas kitą pažįsta, atvykimas. Ten visada yra viena (arba vienas) dėmesio vertas vienišautojas, juos peršančių miestelėnų, atsiranda priėmimo ir nepriėmimo į ratą drama. Viso to esama ir čia, knyga nieko naujo neišradinėja, yra pavyzdinis savo žanro modelis.
Detektyvinė linija yra silpnutė ir vos užčiuopiama, ją daugiausiai dominuoja paprasčiausias laukimas – tai kada atsiras dukra – o daugiau viskas sukasi aplink paprasčiausią kasdienį miestelio gyvenimą ir pritapimą prie jo. Šalia dabarties, kaip praeitis fiksuojami ir palikimą užrašiusios senyvos moters gyvenimo atsiminimai – ten lyg ir taip pat esama kažkokios paslapties, kodėl ši junta tokį didžiulį prisirišimą trumpą laiką kaimynu buvusiam berniukui, tačiau nieko, ko negalėtum sugalvoti per penketą minučių, neįvyksta.
Nepagalvokite, kad keikiu knygą. Ji, visai kaip toji arbata, man kuo pukiausiai suėjo atitinkamomis aplinkybėmis. Buvo jauku ją skaityti tyliame užkampyje, tik marioms daužantis į krantą, ir sniegui leidžiantis ant stogų. Absoliučiai puikiai praleidau laiką ir įsivaizduoju, kad tokio žanro mėgėjų atsirastų ne vienas. Vieni tokias knygas mėgsta kartais, kiti tik tokias ir temėgsta, bet jos yra skaitomos. Ir kaip savame žanre, ji parašyta neblogai. Puikus atostogų romanas, kuris nieko nepaliks, bet nieko ir neatims. 3 žvaigždutės iš 5. Tiesiog pasimėgavimui lėta, neįpareigojančia akimirka.
