Nelaimė neįvyko per stebuklą ir per gerą mamos (o gal auklės) reakciją. „Atsiprašau“ tikėtis neverta, svajoti, kad nepasikartos – taip pat. Jau po kelių dienų pamatau beveik identišką situaciją su kitu maistą pristatančiu elektriniu dviračiu, o vėliau – ir su paspirtuku.
Nekalbu apie tiesiog avarinių situacijų sukėlėjus. Kad ir vakar – maisto kurjeris, toji pati Naugarduko gatvė. Jei kyla įtarimas, kodėl toje gatvėje tiek daug nutikimų – tai visų pirma, gyvenu ten netoliese, neretai tenka praeiti ar pravažiuoti, o visų antra, mero Šimašiaus absurdiškas kenkimas miesto eismui neatsiėjo be pasekmių. Taigi, Naugarduko gatvė, dviratininkas važiuoja įsivaizduodamas esąs automobilis, viduryje juostos ir prieš perėją tvarkingai ištiesia kairiąją ranką: suks kairėn. Aš mintyse jį pagiriu, koks šaunuolis, posūkius rodo, ir esu tikra, kad suksis jis kažkur už perėjos į kiemus, o jis šauna ant perėjos, staigiai suka vairą ir tampa ratuotu pėsčiuoju – pravažiuoja perėją pėsčiojo teisėmis, pasinaudodamas ir pirmenybe sukti į kairę, kai priešais atvažiuoja visas pulkas mašinų, turinčių staigiai stabdyti dėl akimirksniu save pėsčiuoju išbūrusio dviratininko.
Tokios situacijos – kasdienybė ir tai jau ne tik kurjerių problema. Paspirtukai, dviračiai ir kiti riedantys objektai skraido nuo gatvių ant šaligatvių, nuo perėjų į motorinių transporto priemonių dominuojamą eismą, nestabdo prieš kiemų vartus, šaligatviais lekia kelis ar keliolika kartų greitesniu nei juda pėstieji greičiu. Tiesiog maisto išvežiojimo platformų dėka tokių raitelių gerokai padaugėjo, bet kvailių netrūksta ir šiaip. Pavyzdžiui, užvakar. Ta pati garsioji Naugarduko gatvė. Dviračių taku skrieja riedis. Tas daiktas, kuris rekomenduojamas norint įgyti smegenų sukrėtimą, visokeriopai valdomas vien kojomis. Riedėtojas skrieja dideliu greičiu, maigo telefoną ir žiūri tik į jį – kol jis mano matymo lauke, nė karto nepakelia galvos. Šypsosi, vaiposi, greičiausiai tratina žinutes.
Kas prisiims atsakomybę už realų pavojų eisme? Incidentų su šitais pažeidėjais vyksta pakankamai, kad atkreiptume dėmesį, jau nekalbant apie tuos, kurie pabėga iš įvykio vietos. Tokius esu mačiusi dukart: vieną – Vilniuje, Rūdninkų gatvėje, kai paspirtukininkas kliudė ir pargriovė merginą, o tada nurūko su vėjeliu. Kitą – parke Klaipėdoje, kai dviratininkas užvažiavo ant šuns (ne mano) ir pasakęs kelis prakeikimus pasišalino.
O prisiimti turi ir miestai, valstybė, ir maisto pristatymu užsiimančios įmonės. Šiuo metu jie mėgaujasi tuo, kad nelabai yra kaip paskųsti ir identifikuoti chuliganiškai besielgiančius jų vairuotojus. Viskas įvyksta staigiai, jei telefono rankose neturi, vargiai spėsi išsitraukti, o ir nufotografuoti spėsi tik nugarą. Nieko be galinio dviračio rato ir pusę žmogaus uždengiančios maistadėžės su logotipu tu nepamatysi. Kaip atsekti chuliganą? „Wolt“ ir „Bolt“ mielai naudojasi susiklosčiusia „situacija be išeities“, užuot investavę į eismo dalyvių atžvilgiu saugų maisto nugabenimą ir kurjerių reguliavimą. Neabejoju, būdų yra, tik jie užima laiko ir kainuoja pinigus – ir kol koks prietranka neužmuš keleto šaligatviu iš mokyklos ėjusių vaikų, tol atrodys neverta.
O ką šalies ir miestų valdžios? Ką merai šiuo klausimu galvoja? Šią vasarą nudžiugino Nidos promenada palei Kuršių marias, šiemet iškėlusi ženklus, draudžiančius ten nardyti paspirtukininkams. Ir girdėjau žmones džiaugsmingai komentuojant tuosius ženklus, ir pati džiaugiausi, kad bus mažiau pavojų keliančių begalvių, akyse neregėjusių kelių eismo taisyklių knygelės. Bet daugiau ir platesnio pasistūmėjimo nemačiau.
Kas galėtų veikti? Na, pavyzdžiui, atsakomybės reikalavimas iš maistą pristatančių įmonių. Nori dirbti mūsų mieste – privalai laikytis taisyklių, jei ne, ačiū ir viso gero. Antra, griežti ir aiškiai apibrėžti reikalavimai elektrinėms transporto priemonėms ir jų vairuotojams bei šiurpą keliančios baudavimo priemonės. Kai pirmoji bauda kainuos ne pigiau nei pats paspirtukas, o antroji – ilgas darbo valandas vasarą, kai draugai važinės prie ežero ir blaškysis po festivalius, atsisijos viena bukiausių mažų ratukų kapitonų grupių. Amžiaus cenzas, baudos nedėvint saugos priemonių, kaip šalmas, ryški liemenė su atšvaitais ir panašiai. Be to, manau, kad miestams pats laikas pagalvoti apie pavojingiausių transporto priemonių draudimą bent tam tikrose zonose. Ar tai bus nesmagu ir nefaina, truputuką nevakarietiška? Ar nebūtų geriau, jei galima būtų viskas, o žmonės tiesiog elgtųsi atsakingai? Taip ir taip: bet man, pavyzdžiui, buvo daug nefainiau ir nepatogiau matyti, kaip mano akyse vos neįvyksta siaubinga tragedija, o besmegenis elektrinio dviračio vairuotojas nė neatsisuka paklausti, ar viskas gerai. Tai kartojasi ir tampa nuosekliais įpročiais. Tarp automobilių vairuotojų taip pat pasitaiko broko, bet juos lengviau identifikuoti, jie bauduojami kur kas greičiau ir chuliganiško vairavimo santykis man atrodo kur kas mažau neraminantis. Tradicinių dviračių savininkai taip pat pakankamai dažnai elgiasi naudodami galvą. Tuo tarpu adekvačiai besielgiančių paspirtukininkų rasti darosi beveik neįmanoma. Tėtis, dideliu greičiu vežantis į ploną strypą įsikibusį stovintį vaiką, viena ranka pilantis žinutę ir manevruojantis per pavojingas situacijas, yra kasdienybė.
Vasaros naktį Klaipėdoje mačiau gaują bernų, gatve lekiančių paspirtukais. Jie pavojingai elgėsi, rėkavo, gąsdino vienas kitą, kad trinktels į šoną paspirtuku ir pajutau begalinį norą kuo greičiau pasišalinti iš tos gatvės ir greta esančių šaligatvių. Staiga vienas pylėsi į grindinį su dideliu garsu. Visi draugai žvengdami nuvažiavo, išskyrus vieną, padėjusį atsistoti. Kruvinai nusibrozdino veidą ir mačiau, kad rankelės-kojelės dreba, juokėsi per sukąstus dantis ir to entuziazmo, kurį demonstravo prieš įvykį, akyse nebesimatė. Tik prieš likusį draugą daug nezyzė. Žinote, ką pagalvojau? Pagalvojau, kad taip jam ir reikia. Ir jei dar taip darys – tegu kitąkart pilasi taip stipriai, kad visi dantys iškristų. Tik tegu kokio žmogaus ar svetimo turto neužkliudo – tiek man ir rūpi. Ir nesijaučiu blogu žmogumi to palinkėjusi – priešingai, manau, kad jau metas kažką su šitais begalviais daryti.
