Natūralu. Tai, kas į tavo sielą bei kūną įauga vaikystėje, paauglystėje, to lengvai neišrausi. Ne veltui didesnė dauguma žmonių pas psichoterapeutus vis dėlto gydosi vaikystės traumas, o ne vidurio amžiaus nuoskaudas. Būna visaip, nesakau, kad vėlesniame gyvenimo tarpsnyje nebeįvyksta jokių formuojančių patirčių, bet net ir į jas labai dažnai veda vaikystės patyrimai. Nemeilė, smurtas, atstūmimas, per anksti užgulę suaugusiųjų rūpesčiai.
Taip ir emigravus – suformuoti įpročiai ir poreikiai nebūtinai lengvai pritampa naujoje šalyje. Nebūtinai jie priimami. Nebūtinai suprantami. Nebūtinai išpildomi. Ne visada lengva taip staigiai imti ir persilaužti naujam, kitokiam gyvenimui. Būna, žmonės ilgisi kažko savo, pažįstamo, primenančio tą savastį, todėl ir pradeda sudievintai kalbėti apie lietuvišką duoną ir lašinius.
Be to, vietiniai imigrantus irgi nebūtinai atlapai priima. Pažiūrėkite, kaip mes, lietuviai, sutinkame kad ir tuos pačius Artimųjų Rytų pabėgėlius. Ne tiek daug išskėstų rankų jie čia ir temato, tik nedidelė grupelė aktyvistų už juos šiek tiek labiau serga. O iš tiesų – turime ir pavydo, neva, kodėl jiems turime kažką duoti, o dar – ir visokių, pagrįstų ir nepagrįstų baimių ir nesaugumų. Taip ir su mumis, lietuviais, užsienyje jų kai kas turi. Irgi ne be priežasties.
Ir nors aš pati gyvenime esu ganėtinai lankstus ir greitas persiorientuoti žmogus, manau, kad emigracija vis dėlto yra sudėtingas ir laužantis procesas. Ypač, kai emigruojama dėl to, kad likti savo šalyje opcijų beveik nelieka.
Londone užaugusios Christy Lefteri, pabėgėlių iš Kipro duktės, knygą „Paukščiai giesmininkai“ man padovanojo leidykla: pasiūlė išsirinkti iš savo naujienų ir kadangi jau buvau skaičiusi kitą šios autorės kūrinį – „Bitininką iš Alepo“, kurį gerai įvertinau – pagalvojau mielai paskaitysianti ir šį. Nepaisant to, kad knyga Goodreads platformoje įvertinta 4 žvaigždutėmis iš 5, ji ilgokai pradulkėjo mano lentynose. Nepuoliau skaityti iškart. Vis rasdavau, kas tą akimirką pasirodė įdomiau.
Kaip ir praeitoje knygoje, rašytoja ir vėl liečia emigracijos, pabėgimo iš savo šalies temą. Šį kartą centre – iš Šri Lankos į Kiprą atvykusi moteris, kuri savo šalyje paliko mažą dukrą, savo motiną ir atsidūrė svetimoje šalyje, kad išlaikytų savo šeimą, likusią be vyrų. Tokių kaip romano herojė Niša ten – begalės. Kone kiekvieni labiau pasiturintys namai samdo iš skurdžių šalių atvykusias pabėgėles, kurios daugiausiai atlieka tarnaičių pareigas. Iš pradžių jas gerai nugręžia įdarbinimo agentūra, o po to dalis pataiko pas žiaurius darbdavius. Ir toji problema egzistuoja iš tiesų: pradingusių, muštų, stumdomų pabėgėlių istorijų Kipre knibžda nejuokais.
Niša – namų tarnaitė, laikanti namų kampus. Ir autorė puikiai atskleidžia, kaip užauginusi šeimininkės vaiką, viską apie jį žinanti, namų poniai ji – nepažįstamoji. Darbdavė apie savo tarnaitę nežino nieko. Ji jos neniekina, neskriaudžia, bet nesidomi nei apie jos dabartį, nei apie praeitį. Toji realybė tampa ypatingai ryški tarnaitei be žinios pradingus su dar keliomis apylinkių imgrantėmis.
Romane esama skystos ir negudrios detektyvinės linijos, bet jos esminė stiprybė, mano manymu, yra nepastebimųjų pastebėjimas. Įgarsinimas tų gyvenimų, kurie rusena nepastebimi arba užgeso taip ir nepastebėti. Ji primena šiek tiek plačiau atsimerkti ir tai padaro gražia, nors liūdna, istorija.
4 žvaigždutės iš 5. Tiesiog malonu skaityti.
