Aš ir pati turiu savo babos Gražinos šventinius stalo įrankius. Naudoju kasdien, pasakoju visiems, kad tai – mano babos. Prisimenu, kaip kartu virdavome cepelinus, kaip susirinkdavome valgyti balandėlių, kokį skanų kugelį (atsikabinkite nuo manęs su žodžiu „plokštainis“, dėkoju) sutarkuodavome, kaip gėlėtas stiklines užpildydavo multivitaminų sultys. Paimu tuos įrankius ir grįžtu į babos virtuvę, kuri pažįstama iki kaulų smegenų. Žinau, kokia cukrinė stovėjo ant stalo, ir kad viename jos šone būdavo pridžiūvusio cukraus. Atsimenu, kurioje stalčiaus pusėje buvo laikoma ajerų duona, o kurioje – senelio javiniai sausainiai. Atsimenu, kokie samčiai kabėjo virš viryklės, ir kokia tvarka buvo išdėlioti stalo įrankiai stalčiuje, po valgomuoju stalu.
Dar turiu babos skarelių, kurias kaip galėdama ilgiau laikiau sandariame maiše, kad neišgaruotų jos namų kvapas. Ėmiau dėvėti tik tada, kai supratau, kad jis negailestingai blėsta ir šios vis tiek begėdiškai vis labiau atsiduoda mano namais. Arba babos man dovanotą vazelę, kurią ji man išrinko besisvečiuodama Kernavėje paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis, vėliau taip ir nebespėjusi pati jos perduoti.
O štai iš babos Janės man liko daug mažiau. Matote, aš jos beveik visai nepamenu. Mirė man būnant pradinėse klasėse ir tuo metu tiesiog nesugalvojau nusisavinti kažkokio jos atminimo bei jį branginti. Baba buvo labai graži, smarki, stipri moteris, mama sako, kad charakterio smarkumu aš į ją panaši. Ir žinau, kad ji mėgo australų rašytojos Colleen McCullough kultinę knygą „Erškėčių paukščiai“. Tai buvo jos mėgstamiausia knyga. Tas žinojimas ir toji knyga – viskas, kas man liko iš babos Janės. Todėl dar paauglystėje pradėjau narstyti tos rašytojos kūrinius, pradedant nuo pastarojo, ir ko gero būtent todėl jiems pajutau didžiulį prielankumą ir norą skaityti juos preciziškai, sugeriant kiekvieną žodžio raidę.
Pirmą kartą „Erškėčių paukščius“ perskaičiau būdama šešiolikos, Italijoje, Toskanos kalvose, už lango besiduodant tokiai liūčiai, kad net elektra buvo dingusi. Skaičiau prietemoje beveik nekvėpuodama, o baigusi puoliau internete knistis pagal tą kūrinį pastatyto seno seno serialo. Tačiau dėl savo sentimentų knygą vis dar kartais paskaitinėju. Ir prieš keletą dienų vėl pajutau nenumaldomą norą tai padaryti, iškeičiant kitą, jau pradėtą, knygą į „Erškėčių paukščius“, šiuo metu „Goodreads“ platformoje įvertintus solidžiomis 4,2 žvaigždutėmis.
Tai – trijų Klierių šeimos kartų istorija, o visų svarbiausia joje – kunigo ir mažos mergaitės, vėliau brandžios moters, draugystė ir meilės drama. Toji istorija man iki šiol ypatinga tuo, kad vis balansuoja ant kažkokios labai nepadorios ribos, tačiau autorė ją vis palenkia į kažkokią tyrumo pusę. O gal ne? Būtent, abejonė išlieka visą laiką. Pavyzdžiui „Lolitoje“ apie tyrumą nekyla klausimų. Skaitai ir jautiesi purvinas. O čia – jausmai sumišę.
Coleen McCullough yra literatūros Eltonas Johnas. Šioji istorija – negana to, meilės istorija – yra gryniausias popsas. Bet jis genialus. Jis nebanalus. Istorijoje išsišakoja begalės žmogaus gyvenimo lūžių, randų, nubrozdinimų. Pavyzdžiui, dukros dalia šeimoje. Mylimesnio vaiko ir to, kuriam tiek besąlygiškos meilės neužteko, drama. Arba neišsipildymo drama. Nenoriu pernelyg išpasakoti knygos dar neskaičiusiems, bet kūrinys neapsiriboja „myliu-nemyliu“. Į ją sutelpa visos jausmų spalvos. Na, ir, žinoma, Australija: nežinau kito autoriaus, mokančio šitaip nukelti į tą šalį ir šitaip ją perduoti.
5 žvaigždutės iš 5. Taip, tai yra knyga, kurią įdėčiau ne į metų, o į gyvenimo geriausių knygų sąrašą. Esu skaičiusi ir sudėtingesnių, ir kritikų stipriau įvertintų, ir madingesnių. Bet ši visuomet greta. Ji nesensta. Parašyta prieš beveik pusę amžiaus ji nepaseno nė trupučio.
