Mane, kaip autorę, nenaudojančią daugtaškių ir kitų beprasmių išraiškos priemonių, erzina jau vien pavadinimas. Kam tas daugtaškis? Kreipimasis į namų šeimininkiją, rašančią emojiukais ir visais kitais seiliukais, kol šluosto vaikams marmūzes nuo jų košelių ir keičia sauskelnes?
Serialo tęsinio privengiau sąmoningai, nes realybė yra tokia, kad dažnai iš tęsinių nebūna nieko gero, jie dažnai būna graudūs žiūrėti, o kartais net kelia svetimos gėdos jausmą. Išimtys retos.
Todėl tempiau tol, kol vieną dieną neužkliuvo akis ir pagalvojau, velniai nematė, duokite man patyrinėti šitą femonemą.
Pirmas įspūdis – blankus, akis bado akivaizdūs aktorių išvaizdos pokyčiai, kurie yra maskuojami visokiomis įmanomomis išorinėmis tralialiuškomis, blizgučiais, drabužiais ir makiažu. Serialo kūrėjas Michael Patrick King sąmoningai bando atkartoti „Seksas ir miestas“, bet jam praeityje tai sekėsi geriau, nes aktoriai susenę, o personažai išsilakstę sau – Samanta Jones (aktorė Kim Catrall) net nebuvo paprašyta sudalyvauti serialo tęsinyje, nes Sarah Jessica Parker „žinojo, kad ji nenorės dalyvauti”. Šiek tiek toksinis požiūris, nemanote? Gal bent jau būtumėte atsiklausę pačios aktorės. Filmas su trimis personažais taip nesižiūri, kaip žiūrėtųsi su keturiomis draugelėmis – kodėl Samantos personažas perkeliamas į Paryžių, lieka mįsle.
Manau, kad iš to, ką jie turėjo, sukalta vis dar neblogai, nors ir vietomis alsuote alsuoja šablonai ir klišės. Nuo serialo paleidimo į apyvartą yra praėję dešimtmečiai – originaliai „Seksas ir miestas“ transliuotas nuo 1998 iki 2004, tai beveik prieš dvidešimt metų. Nereikia pamiršti ir didiesiems ekranams pastatytų serialo tęsinių – dviejų filmų, pirmo kurio dalis pasirodė dar 2008 originaliu pavadinimu „Seksas ir miestas“, ir antrojo – „Seksas ir miestas 2“ (2010).
Mes kalbame apie milijonų dolerių verslą, prekės ženklą (paskutiniais „Seksas ir miestas“ sezonais vienos serijos vertė buvo 3,2 milijonai dolerių, o aktorė Sarah Jessica Parker per metus užsidirbdavo 64 milijonus dolerių), iš kurio būtų nuodėmė bent jau nebandyti užsidirbti dar ir dar ir dar ir dar, ir serialo kūrėjai melš tą šventą karvę, kol toji dar bent kiek pastovės ant kojų galutinai nenugaišusi.
Aš serialą atsimenu nuotrupomis, taip pat atsimenu, kai jį žiūrėdavau su savo pažįstama norvege, kuri buvo aktorė ir nevengdavo reguliariai pasišaipyti iš Sarah jessica Parker vaidybos metodo, apkaltindama pastarąją bereikalingu draikymusi, draskymusi ir dramatizavimu, bet pasitarkavusi sūrio ant picos, norvegė visgi nuolankiai prisėsdavo prie televizijos ekrano ir serialą su pasimėgavimu žiūrėdavo.
Tais laikais, mūsų postsovietinės epochos skoniui, kur seksas, erotika ir moterų feminizmas buvo stipriai supresuoti arba neegzistavo visai (apeliuoju į feminizmą), serialas buvo skanus vien jau dėl to, kad buvo įžūliai atviras, provokuojantis, erotiškas, kupinas atvirų sekso scenų, nenušlifuotų dialogų. Jis buvo maloniai provokuojantis, laužantis tabu, todėl noriai žiūrimas, laukiamas ir mėgiamas. Lietuvos auditorija tuomet kone pirmąkart pamatė lygias teises, moterų gebėjimą mėgautis seksu be įsipareigojimų, lygiaverčius vyro ir moters santykius, seksualumo ir promiskuiteto tyrinėjimą ir taip toliau. Turėkite omenyje, kad laikai buvo gūdūs ir iki „Penkiasdešimt Pilkų Atspalvių“ dar buvo likę geri 15 metų. Dauguma vyresnės kartos žmonių serialą Lietuvoje laikė – ir tebelaiko – šėtono produkcija, ir niršdavo, drausdavo jaunoms merginoms jį žiūrėti, nes jie patys nebuvo patyrę tokios laisvės, todėl pasąmoningai pavydėjo tokio išsilaisvinimo, besikeičiančių laikų ir vis tolyn stumiamų tabu ribų.
Atsitiktinai teko lankytis Niujorke tada, kai serialą filmavo (ko gero, penktą sezoną), ir ten būriavosi krūva fanų, su viena kuria susipažinau – smulkiai sudėta prancūzaitė atskrido specialiai į filmavimą. Tuo metu man, neurotiškam iš skurdo kilusiam sovietmečio vaikui, tai atrodė kaip aukščiausio laipsnio ekstravagancija.
„Ant Just Like That“ savo ruožtu desperatiškai bando išlaikyti panašų lygmenį per temų modernizavimą ir aktualizavimą, adaptavimąsi prie naujų laikų, sumodernėjimą ir naujų šviežių personažų įvedimą.
Labai patinka naujai įvestas personalas Che (aktorė Sara Ramirez), kuri yra nedvinarės tapatybės atstovė, kurianti savo podcastą kartu su Carrie. Ten būna kone geriausi serijų momentai, kartu su epizodais su aktoriumi ir stand-up kūrėju Bobby Lee. Autorių sprendimas maksimaliai diversifikuoti serialą pasiteisina su kaupu, mat anksčiau jie yra nemenkai gavę į kaulus dėl serialo ribotumo, nepakankamos diversifikacijos ir materializmo.
Materializmo netrūksta ir dabar, kaip ir labai neprasto drabužių, rankinukų, aukštakulnių, šukuosenų, aksesuarų demonstravimo, bet šitas aspektas maloniai glosto širdį, malonu žiūrėti, sujudina sentimentalią giją ir maloniai sujungia šiaip gana stipriai nutolusius originalų serialą ir jo tęsinį.
Kažkaip sunku patikėti, kad penkiasdešimt penkerių metų amžiaus Carrie vis dar vaikšto į pasimatymus, ir nors aš absoliučiai nesu nusistačiusi prieš vidutinio amžiaus moterų dejtinimą, kiek labiau turiu omeny, kad kūrėjai dvidešimt metų vis suka vis tą pačią per tą pačią naratyvą, bet tokią siužeto liniją jie turi išlaikyti dėl reitingų ir serialo specifikos.
Gražiai žiūrisi Anthony (Mario Cantone) kepyklos verslas „Hot Fellas“, kur vyrukai laksto apsirengę tokius aptemptus šortukus. Charlotte vargsta su dviejų mergaičių paauglių auginimu, kas vėlgi atrodo kiek perspausta. Steve (David Eigenberg) specifinė animacinių herojų įgarsintojo kalbėjimo maniera, prieš dvidešimt metų skambėjusi žaviai, dabar šiek tiek erzina.
Vyrai apskritai čia kalba per daug – realybėje vyrai tiek daug nekalba, net ir amerikiečiai. Daug kalbų ir raiškos apie jausmus gal nėra neteisinga, bet man nuobodu.
Moterys savo darbą atlieka puikiai, kaip visada, dėl to neturiu joms absoliučiai nė vieno priekaišto – jos yra savo srities profesionalės ir tikrai moka linksminti.
Bet ar būčiau kažką praradus serialo nepažiūrėjusi? Absoliučiai nieko. Šitas serialas užima vietą sentimentų ir meilės seniems herojams lentynoje, bet tų savo pamėgtų herojų neįmanoma vėl matyti dvidešimtmetės akimis. Čia toks kaip deja vu – kažkur jau tai mačiau ir išgyvenau, tik tai jau nebesukelia tokių stiprių išgyvenimų. Arba kaip grįžimas į vaikystės kiemą, kuris dabar atrodo mažas, atsilupusiais dažais, sulūžusiomis sūpynėmis, bet vis dar mielas širdžiai ir keliantis sentimentus ir meilę. Šitas kūrinys tai ir daro – jis minta mūsų sentimentais. Tai nėra blogai, bet man visgi trūksta dinamikos ir originalumo.
Antras sezonas jau patvirtintas, ir, išduosiu paslaptį, nusimato įdomūs reikalai, nes grąžinama sena Carrie meilė Aidan (aktorius John Corbett).
Suma sumarum, duodu keturias žvaigždes iš penkių.
