Pradedant spaudimu ir manipuliavimu dėl rusiškų dujų – vienu skaudžiausių diktatoriaus rankose laikomų ginklų Europai – baigiant tiesiog karo pasekmėmis, tokiomis, kaip panika, tiekimo sutrikimai ir panašiai. Na, o jei, ačiū putinui, elektros sąskaita bus keturguba, tai nieko keisto, kad ir ramunės kainuos keturgubai. Tai nesijaučia teisingai, tačiau yra prasminga. Visi nori, kad jų atlyginimas galėtų padengti išaugusias gyvenimo išlaidas, o kur dar greičiausiai kilusi prekyvietės nuoma, tos pačios elektros kainos, degalų kaina – juk reikėjo kažkam atvežti tąsias ramunes. Pačių ramunių atsidūrimo ir buvimo turgelyje kaina išaugo.

Tačiau artėja rugsėjo pirmoji – ir svarbios čia ne tik kainos, bet ir etiniai, psichologiniai bei visokiausi kiti motyvai. Ar nešti mokytojai gėlę? Kardelį ar saulėgrąžą? Puokštę nuo klasės ar kiekvienam atskirai? O gal gėlių nereikia, gal geriau saldainių dėžutė? O jei mokytoja nevalgo saldainių? Gal klasei susimesti dovanėlei? O gal dovanėlė – per daug? O jei dovanėlė yra kyšis? Ar mokytojai įvertins? O gal pastarieji apskritai yra išlepę, išsipūtę balionai pilnomis uodegomis – ir reiktų juos nuleisti ant žemės?

Tiesą pasakius, nebūčiau pagalvojusi, kad mokslo metų pradžios žiede esti tiek dramos ir net sąmokslo teorijų. Bet nuliūdusi skaitytoja parodė aistringą vieno forumo diskusiją, kur vaikų tėvai, mokytojai, moksleiviai, mokytojų vaikai ir šiaip prašalaičiai užsidegę diskutavo švenčių mokyklose tema. Ir nuomonės rūko kaip iš kamino: tik ne kardeliai! Tik ne gėlės! Tik ne saldainiai! Tik ne mokytojams! Nė nesvajotum, kad tokia pirtis iš pažiūros nekaltoje temoje kūrenasi.

Vaikai

Visų pirma, norėčiau apginti patį dovanojimą. Nesvarbu – mokytojui, giminaičiui, nors ir kaimynui. Aš net pas savo kirpėją, būna, su gėlių puokšte nuvažiuoju, kosmetologę su Kalėdomis pasveikinu, šunų treneriui knygą padovanoju. Tauta visai nepelnytai elementarų dėmesio parodymą ėmė sieti su kyšio davimu ir man tai nepatinka. Jei jau visai atvirai, nematau aš kyšio nė mažoje dovanėlėje gydytojui. Ne prieš procedūrą – po. Arba gerokai vėliau. Nejaugi kažkas tikrai įsivaizduoja, kad chirurgas dėl gauto gėlės žiedo operuos atidžiau? Piniginės padėkos tikrai turėtų būti išgyvendintos, bet vargu, ar ką iš tikrųjų papirksi tulpėmis, knyga ir skaniu kepiniu.

Suprantu, kodėl imtasi baidytis ne tik vokelių, bet ir smulkių minėtų padėkų. Veikiausiai, nes socialinių įgūdžių ir bendrojo supratimo stokojanti visuomenės dalis nėra įgudusi pati nustatyti ribų, o tada lengviau tiesiog viską suversti į vieną krūvą ir nesukti galvos. Be to, baiminamasi, kad net ir menkas dėmesio parodymas gali kokį nors specialistą palenkti į didesnę simpatiją nei kitiems.

Bet buka yra neigti, kad simpatijos bei antipatijos vis tiek egzistuoja. Ir kad net ir be dovanėlių mes jas vis tiek juntame. Paklausk žmogaus, kaip jis jaučiasi, ar pavargo, pasiūlyk pagalbą panešti krepšius, pagirk palaidinę, kalbėk mandagiai, maloniai, būk geranoriškas ir paslaugus – ir jau savaime būsi labiau mėgstamas nei tas, kuris ginčijasi, nekreipia dėmesio į tai, kad tau sunki diena ir kaprizais trukdo atlikti darbą. Tai vienas iš socialinių įgūdžių, tinkamas išmokti net ir mažam vaikui: kaip susirasti draugų, kaip gauti lengviau, kaip daryti įtaką. Tai irgi savotiški kyšiai, tik pačia neutraliausia prasme. Tiesiog taip buvo visada. Taisyklės visiems vienodos, skirtumai dėl simpatijos rastis pradeda ten, kur atsiranda priklausomybė nuo kito geranoriškumo, o šito tu neuždrausi, šitai nepamatuojama, neapčiuopiama ir tai vadinama žmogiškuoju faktoriumi. Nelogiška, ne pagal taisykles, bet labai žmogiška. Dauguma žmonių, man regis, dažniau ne nesupranta, kas iš tiesų yra kyšis, o apsimeta. Net ir brangi dovana gali nebūti kyšiu, jei ji netgi numanomai neįpareigoja pasielgti taip, kaip apčiuopiamai palanku dovanotojui.

Kas toji gėlė rugsėjo pirmąją? Tai paprasčiausias dėmesys. Taip pat ir saldainių dėžutė ar mokinio pieštas atvirukas, vasarą prie jūros rastas išskirtinis akmenukas. Išmokti rodyti dėmesį ir priimti dėmesį atgal ne tik kad nėra blogai: mes suniekiname norą patikti, lyg tikėdamiesi, jog žmogus veiks kaip robotas, kai žmonių santykiai visados važiavo į dvi puses. Duoti ir paimti yra mūsų santykių kodas.

Jei žinote, ką žmogus mėgsta labiau, kodėl prie to neprisitaikius? O jei pomėgiai nežinomi, gal nereikia pernelyg sureikšminti? Kam iš šventės padaryti galvaskausmį?

Na, o pabaigai – diskusijoje skaičiau nuomonių, kad mokytojai apskritai gėlių nemėgsta, o kardelių taip neapkenčia, kad net tučtuojau išmeta klasės šiukšlių dėžėje. Apie tokius puskvaišius iki šiol girdėti tekę nebuvo, todėl įtariai žiūriu – gal kas tokias pasakas išgalvoja? Bet jei tokių mokytojų esama iš tikrųjų, gal jiems patiems dar į mokyklą reikia? Sprendžiant iš asocialumo – į pradinę, kur dedami mokykliniai socialinių įgūdžių pagrindai.

Tačiau kaip mokytojos dukra galiu pasakyti, kad nepamenu mamos bambėjus dėl gėlių. Atsimenu, parsinešdavo, pasimerkdavo, namai žydėdavo ir būdavo visiems gražu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)