Daug tų šviesių senų žmonių: mano močiutė, tiksliau baba, buvo būtent tokia. Nei homofobė, nei rasistė, žmonių neapšnekinėdavo, mėgdavo spręsti kryžiažodžius, žiūrėdavo laidas apie gyvūnus, tolimas šalis ir tolimas jūras. Kaip ir visi žmonės – turėjo savų silpnybių – bet ji buvo šviesi. Nebuvo pikta. Arba, štai, mano buvusios kaimynės iš Kelmės. Abi Irenos. Labai skirtingos moterys, viena paprasta, kaimo žmogus, kita inteligentė. Abi mielai priims, viena sakys skinti iš jos daržo, ką tik pamatysiu ir ko užsigeisiu, antroji papasakos apie savo įspūdingą gėlyną, parodys, ką šiuo metu tapo, eilių padeklamuos. Ir jos turi savų čiūdų – bet jos šviesios. Nepiktos.
Gal kad visada mėgau senus žmones, jų kompaniją ir jų ilgas istorijas, gyvenimas man tų gražių senolių ir nepagailėjo. Draugių močiutes, kai galėdavau, visas pakalbindavau. Žinodavau, kaip į kurią kreiptis, kuri vienokią šneką labiau mėgdavo, kuri – kitokią. Iki pat šiol su tomis močiutėlėmis, parduodančiomis uogas, gėlės ar savo daržoves, susidraugauju, pasišneku, išklausau patarimų. Ir, matyt, išlepinta gerų patirčių įtikėjau, jog tik taip ir būna. Kad piktos senos raganos – tik pasakose.
Bet, kaip jūs manote, kur dedasi visos tos jauniklės persiraukusios, pagiežingos laumės, kai pasensta? Arba tie agresyvūs, visur konflikto ieškantys kirstukai? Tampa saldžiais it cukrus, mielais, geraširdžiais senukais? Iš mažo paršelio teišauga didelė kiaulė, kaip ir iš mažo veršiuko – tik didelė karvė. Iš jų neišauga nei krokodilas, nei vienaragis, nei undinė. Taip ir iš jaunos, kerštingos žiežulos maloni močiutė neatsiranda.
Arba su ta išmintim – negi manote, kad visiškas kvailys pasenęs išminčiumi tampa? Kad knygos gyvenime į rankas nepaėmęs jaunuolis būdamas senas visus atsakymus žino? Baikit juokus, iš jauno kvailio gaunasi tik senas kvailys, nieko daugiau.
Mano kaimelyje žmonės neseniai aiškinosi, kas kaimynų gėles ir krūmus išlaužo. Tarp įtariamųjų būta ir laukinių, ir naminių gyvūnų, ir vaikų bei vietinio jaunimėlio, badoma buvo ir į įtartinas kaime besisukiojančias etnines grupes. Tąkart kriminalas išsiaiškintas nebuvo, bet vienas įvykis man priminė, kad niekas nesusimąstė apie dar vieną galimybę.
Šiuo metu vasaroju Klaipėdoje, o ten, visai netoli mano namų, yra toks namas, gražiais gėlynais apaugęs. Vienąkart eidama namo matau – senyva moteris, įsirioglinusi į tą gėlyną, kad rauna, kad skina gėles. Sumišau, bet paskui pagalvojau – o gal ten josios gėlynas, tai ir skina, jei nori. Ir vis tiek vaizdas sutrikdė – tai pristabdžiau ir ėmiau stebėti. Prisiskynė senutė solidžią puokštę, pamačiusi, kad spoksau, skabydama apatinius puokštės lapus perkėlė koją per tvorą, skambiai nusiperdė ir nuėjo savo keliais. Ne jos ten gėlynas buvo, tas tai tikrai. Bet žmonės man pripasakojo, kad savo akimis tokių senolių yra matę: tai iš jų gėlynų vogiančių, tai iš miestui priklausančių žemių su kastuvėliu pelargonijas kasančių. Še tau ir sengalvėlės. O visi kad šaukia – šunys, jaunimas.
Arba toji įamžintoji lifte besispjaudanti senolė. Juk tikrai visi galvojo, kad koks netašytas studentas tokiais riebiais, tįsančiais skrepliais viešąjį turtą bus papuošęs. Na, arba daugiabučių klasika: per langus žmones su gyvūnais terorizuojančios senyvos gyventojos. Veterinaras pasakojo, kad neseniai vieną jo klientę, einančią su šuniuku šalia daugiabučio, viena tokia daiktais apsvaidė. Ir nors ten nebuvau bei savo akimis nemačiau, tikiu kiekvienu žodžiu. Man pačiai, nekaltai su šunimi einančia vieša gatve, pikta gyvatė savo užkeikimus siuntė, liepė gatvėmis su gyvūnais nevaikščioti, o juos vedžioti tik tam skirtose vietose. Tąkart vienas rašytojas kolega juokavo, kad reiktų specialių vietų tokioms piktoms žiežuloms išsiloti. Na, o aš visai nejuokaudama palaikiau tai gera idėja.
Kartais atrodo, kad tie pikti ir net kenkėjiški seni žmonės kažkur perskaitė, jog nugyvenę ilgą amželį gales nebaudžiami elgtis kaip panorėję. Todėl dabar per likusį gyvenimą eina kaip tankai. Kur norisi spirti – spiria, kur norisi rėkti – rėkia, kur norisi keikti – keikia. Suprantu, jie nelaimingi, bet laimės kitam žmogui net norėdamas jėga neįstatysi, už savo laimę kiekvienas atsakingas tik pats – ir čia jau anoks mano pasipūtimas, taip gyvenimas surėdė ir užprogramavo, ne aš. Ar gerai, kad jie nebaudžiami? Ne, aš taip nemanau.
Matote, niekas nenori plūsti senolio. Niekas nenori senam žmogui grasinti, jį gąsdinti tegu ir legaliomis pasekmėmis. Kažkaip nepatogu. Aš gyvenime esu bėgusi nuo sergančios, lazda muštis grasinančios senolės, nes tiesiog nenorėjau su ja muštis. Kaip aš jai, senai senai moteriai, galiu duoti atgal? Nei šis nei tas. Todėl bėgau. Taip ir gyvenime – mes dažnai pasirenkame tiesiogiai ar netiesiogiai bėgti nuo jų akiplėšiško, neteisingo ir dažnai absoliučiai nelegalaus elgesio.
Bet amžius man neatrodo kaip pasiteisinimas. Nebent liga. Bet žinote, kaip su sunkiais ligoniais, kurie kelia pavojų visuomenei: iš jų atimamos ir tam tikros teisės. O jei vis dėlto ne liga, tai ko gero ir atsakomybės turėtų būti kaip sveiko žmogaus. Juolab, kad matome, jog vieni sugeba pasenti oriai, gražiai ir šviesiai. Ir tai net nėra reta. Daug šviesių senų žmonių. Vadinasi, įmanoma.
